Žinomos kaip „performansų meno legenda“, Marina Abramovič karjera trunka daugiau nei penkis dešimtmečius. Kai ji pirmą kartą pasirodė ankstyvaisiais 1970 metais, ji pakeitė požiūrį į performansų meną ir kvietė žmonės svarstyti, kas yra laikoma menu. Serbė amerikietė menininkė apie žmogaus kūna galvoja kaip apie „bet kokio dvasinio tobulėjimo pradinį tašką“. Per savo prieštaringus eksperimentus ji dažnai ištveria pavojingus ir sunkius fizinius išbandymus, tam kad ištyrinėtų daug skirtingų temų, įskaitant mintis, žmogaus kultūrą, tyrumą ir kontrolę.
Serbė Marina Abramovič gimė 1946 m. lapkričio 30 d. Belgrade, Jugoslavijoje, komunistų vyriausybei tarnaujančių tėvų šeimoje. Studijavo tapybą vienoje Belgrado, o vėliau Zagrebo akademijų, keletą metų dėstytojavo tuo pačiu metu plėtodama pirmojo performanso idėją. Pasakoja, kad juos su broliu motina ugdė ,,kariniu režimu”, griežtai kontroliavo, kartais būdavo žiauri, tačiau palaikė dukters polinkį į kūrybą. Namo turėdavo grįžti prieš 22 h. ir ši taisyklė tęsėsi net 29- erius metus, kol Marina gyveno kartu. Taigi, visi pirmieji kūrybiniai ieškojimai, eksperimentai, traumos (įsipjovimai, nudegimai ir pan.) bei kitos patirtys įvykdavo iki 22 h. vakaro. Taip, ši kūrėja it užtaisytas ginklas, rusiška ruletė, jos pasirodymai nesurežisuoti ir pavojingi, niekad negali nuspėti jų baigties – ar nebus peržengta slidi riba tarp sėkmingai atlikto performanso ir realios tragedijos. Kiekvienas pasirodymas it ritualas ir Marina, rodos, pasiryžusi save paaukoti. Kūnas atstoja subjektą ir objektą kartu; tradiciniuose menuose yra statulos, tapybos kūriniai ir kt., o Abramovič juos pakeičia savimi, meninė išraiška – ji pati. ,,Performansų atlikėjai turėtų nekęsti teatro. Teatras apgaulė: peilis netikras, kraujas netikras, emocijos taip pat. Performanse priešingai – jame tikra viskas” – sako kūrėja.
Be abejonės, pats svarbiausias jos karjeros pasirodymas. „Ritmas 0“ suteikė Abramovič įžymybės statusą meno pasaulyje. Performansas vyko Neapolyje, 1994 metais. Abramovič stovėjo kambaryje su 72 daiktais ant stalo, o aprašymas teigė, „Aš esu daiktas“, ir, „Pasirodymo metu prisiimu visą atsakomybę“. Šio performanso tikslas ištirti kūrėjo-žiūrovo ryšį bei nustatyti kiek toli pasiryžę žengti žmonės. Jame pačiai Abramovič teko pasyvus vaidmuo – nebyliai stovėti 6 valandas kol, tuo tarpu, žmonės manipuliavo jos kūnu kaip panorėję naudodamiesi 72 ant stalo išdėliotais daiktais. Tarp plataus daiktų pasirinkimo buvo ir gėrybių: medaus, rožių, vynuogių, kvepalų, duonos, vyno ir išties grėsmingų dalykų: skalpelių, ašmenų, žirklių, netgi viena kulka užtaisytas pistoletas. Visi dalyviai scenoje buvo lygūs kuriant šį performansą. Marina prisiimė pilną atsakomybę už galimas pasekmes, palikdama laisvę publikos veiksmams, interpretacijoms, atsidavė likimui. ,,Performansas vystėsi iš lėto, palengva. Švelnūs prisilietimai rože ar rankomis, nedrąsūs pakštelėjimai trečiąją valandą išaugo į drabužių nuplėšimą peilio ašmenimis (…) ketvirtąją valandą tie patys ašmenys jau tyrinėjo gyvą kūną. Buvo įdrėksta gerklė, kad kažkas paragautų kraujo, įsidrąsinta įvairaus pobūdžio seksualiniam priekabiavimui (…) galiausiai netgi ginklas prispaustas prie galvos su pačios Marinos pirštu ties gaiduku ir ašaromis akyse” – apie reginį pasakoja meno kritikas Thomas McEvilley. Tik galerijos darbuotojams paskelbus, kad pasirodymo laikas baigėsi, Abramovič pajudėjo ir liepė visiems išeiti negalėdama pakelti akių ir asmeniškai pažvelgti į susirinkusiuosius; pastarieji nedelsdami, skubiai, taip ir padarė. ,,Tai buvo sunkiausias performansas kuriame dalyvavau, nes nieko negalėjau kontroliuoti. Kontroliavo auditorija. Supratau, kad jei paliksi visišką laisvę žiūrovams, jie gali tave nužudyti.” – trumpai komentavo kūrėja.
Išlikę ne visų ankstyvųjų pasirodymų įrašai, Abramovič manymu, tikriausias būdas išsaugoti performansą yra atkartoti jį iš naujo.„Ritmas 0“ yra „Ritmo“ serijų dalis, kuriose Abromovič per pasirodymus susiduria su fiziniu skausmu.
„Ritmas 5“, 1974
Vienas pirmųjų sudėtingų Abramovič karjeros performansų, „Ritmas 5“ tiria fizines ir psichologines žmogaus kūno ribas. Menininkė rizikavo savo pačios gyvybe dėl savo meno ekstremaliame pasirodyme, kurio metu vos neužduso. „Ritmas 5“ pasirodymui Abramovič panaudojo nafta permirkusią žvaigždę, kurią menininkė padegė. Po to, kai nusikirpo savo pačios nagus ir plaukus bei įmetė juos į ugnį, ji atsigulė degančios žvaigždės viduryje. Pavojingas pasirodymas baigėsi tik tada, kai žiūrovai nusprendė nutempti ją į saugią vietą.
„Gulėdama nepastebėjau, kad liepsnos sunaudojo visą deguonį“, prisimena menininkė. „Aš praradau sąmonę. Žiūrovai to nepastebėjo, nes buvau aukštielninka. Kai liepsnos palietė mano koją ir aš vis tiek nesuregavau, du žiūrovai įlipo į žvaigždę ir išnešė mane“.
„Poilsio energija“, 1980
Abramovič 1975 metais Amsterdame susipažino su Ulajumi ir ši legendinė pora kartu gyveno 12 metų. Duetu atliko daug novatoriškų darbų, kurių metu tyrinėjo meilę vienas kitam ir skirtumą tarp proto ir kūno.
1980 metų pasirodymo „Poilsio enerija“ metu Abramovič ir Ulajus stovėjo galerijoje atsisukę vienas į kitą ir naudojo lanką bei strėlę, kuriuos laikė jų pačių kūnų svoris. Kol Abramovič atgal traukė lanką, Ulajus laikė tiesiai jai į širdį nukreiptą strėlę. Kūrinys buvo įtampos, pusiausvyros ir pasitikėjimo tyrinėjimas. „Poilsio energija“ truko tik keturias minutes ir 10 sekundžių, tačiau tai buvo įtemptas pasirodymas, atskleidžiantis gyvenimo trapumą.
„Įsimylėjėliai“, 1988
Abramovič ir Ulajaus santykiai suprastėjo ir 1988 metais – po keletą metų trukusio konflikto – savo santykių pabaigą jie pažymėjo dvasine kelione per Didžiąją kinų sieną. Iš pradžių planas buvo susitikti per vidurį ir ten susituokti, bet viskas pakrypo kiek kitaip. Per aštuonis pasirodymo planavimo metus jie tolo vienas nuo kito, tačiau nenorėjo atšaukti monumentalios kelionės.
Abu pradėjo skirtinguose sienos galuose ir ėjo 5,995 kilometrus (3,725 mylios) vienas link kito. Galiausiai, 1988 metų birželio 17 dieną jie susitiko – praėjus 90 dienų nuo pradžios – ir atsisveikino vienas su kitu. Abu keliavo su vertėjais, ir nors Abramovič su savuoju beveik nekalbėjo, Ulajus artimai susibendravo su savaja. Kai menininkai susitiko, jis turėjo prisipažinti. „Pasakė man, kad jo vertėja laukiasi nuo jo kūdikio“, atskleidžia Abramovič. „Klausė, ką jam daryti. Sakiau, kad turėtų ją vesti.“ Pora nekalbėjo 20 metų, tačiau 2010 metais vėl susitiko, kai Ulajus nustebino Abramovič pasirodydamas jos 2010 metų performance „Dalyvauja menininkė“.
„Namas su vaizdu į vandenyną“, 2008
Sudėtingi, ištvermingi darbai jau seniai buvo svarbus Abramovič karjeros aspektas ir „Namas su vaizdu į vandenyną“ ne išimtis. Šiam pasirodymui menininkė 12 dienų praleido „Sean Kelly“ galerijoje Niujorke, turėdama tik tris „kambarius“ pastatytus beveik dviejų metrų aukštyje. Ji nevalgė, nerašė ir nekalbėjo per visą šį laiką. Ji tik miegojo, gėrė vandenį, šlapinosi, maudėsi ir kasdien stebėjo žiūrovus. Ji galėjo pereiti iš vieno kambatio į kitą, tačiau kopėčių, vedančių žemyn pakopos buvo padarytos iš mėsinių peilių.
„Šio darbo idėja buvo eksperimentas“, atskleidžia Abramovič. „Jei išgryninsiu save 12 dienų nevalgydama jokio maisto, tiesiog gerdama tyrą vandenį ir gyvensiu šiuo momentu, čia ir dabar, trejuose sienos skyriuose, kurie atstoja mano namus, pavyzdžiui, vonios kambarį, svetainę ir miegamąjį, o kopėčios, vedančios į kitas erdves pagamintos iš peilių, kad negalėčiau išeiti“. Ji tęsia, „Toks negailestingas gyvenimo būdas ir apsivalymas turi kažkaip pakeisti aplinką ir žmonių, kurie ateina į mane pažiūrėti, požiūrį. Jie tiesiog ateina, žiūri ir pamiršta laiką“.
Tikriausiai vienas žymiausių jos darbų „Dalyvauja menininkė“ tyrinėja žmogaus ištvermę ir emocijas. Šis išraiškingas performansas vyko dviejų su puse mėnesių laikotarpiu „Moderniojo meno muziejuje“ Niujorke. Abramovič kasdien sėdėjo prie stalo ir kvietė žiūrovus sėstis prieš ją ir įsitraukti į tylų pokalbį prieš visą gyvą publiką. Kai Abramovič įsistebeilydavo dalyviui į akis, jis patirdavo eilę reakcijų. Pasak Abramovič, šio kūrinio tikslas buvo parodyti, kad „milžiniškas žmonių poreikis yra palaikyti kontaktą“.
Ryškiausias pasirodymo momentas buvo, kai Ulajus netikėtai atvyko sudalyvauti performanse. Jis sėdėjo prieš Abramovič ir laukė kol ji atsimerks. Kai jie pažvelgė vienas į kitą, iš pradžių Abramovič atrodė apstulbusi, o vėliau nusišypsojo. Jos akys prisipildė ašarų, o jis purtė galvą, akivaizdžiai bendravo stipriomis emocijomis nenaudodami jokių žodžių. Susitikimo pabaigoje Abramovič ištiesė rankas priešais sėdinčiam Ulajui, kuris laikė jas ir pasilenkęs į priekį tarė kelis asmeniškus žodžius. Buvo užfiksuota, kaip Abramovič giliai kvėpuoja, kad nusiramintų ir galėtų tęsti performansą.
