Galeristė, tapytoja, dailės pedagogė Irena Mika rengdama kiekvieną savo personalinę parodą nustebina žiūrovus. Menininkė drąsiai eksperimentuoja, ieško naujų kūrybos temų ir niekada nebijo rizikuoti. Štai Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos ekspozicijų erdvėje (Vokiečių g. 4), Irena Mika pristato personalinę portretų ir instaliacijų parodą „Portretas: nuo–iki“. Iki balandžio 7 dienos veikiančioje parodoje autorė tarsi įžiebia akimirksnį būties, kuris krypsta nuo savęs iki kito pažinimo, tarsi peržengia paveikslo ir jo suvokėjo sąmonės ribas. Tas įžiebtas-sukurtas parodos įspūdis išlieka ilgam.
Tapytoja Irena Mika išsiskiria savo stipriu koloritu ir ekspresyviais potėpiais, giliomis abstrakcijomis, priklauso XX a. pabaigos ekspresionistų kartai. Kūryboje tapytoja puikiai perteikia peizažus, biblijinius motyvus, istorinę atmintį ir portretus. Būtent portretai ir su jais itin susijusios instaliacijos parodoje „Portretas: nuo–iki“ tampa vienu stipriu pasakojimu, kai tapytoja Irena Mika per savo vidinį pasaulį žvelgia į kitą – tą, kurio portretas yra tapomas.
„Man svarbus sinestezinis intelektas. Tai mūsų psichofiziologijos suvokimo pagrindas. Kodėl apie tai kalbu? Noriu savo portretuose parodyti ne fizinius bruožus, bet tai, kaip jaučiu žmogų, ką matau už jo fizinių ribų“*, – viename naujausių interviu Irena Mika kalba, kodėl jau ilgą laiką gvildena portreto temą. Tapytoja Irena Mika yra surengusi ne vieną parodą, skirtą portretams.
Portretas, anot pačios menininkės, yra vienas seniausių žanrų. Irenos Mikos kūryboje jis užima itin svarbią vietą. Taip ekspresyviais potėpiais yra paliečiamos įvairios kultūros ir meno asmenybės, rašytojai, poetai, visuomenės veikėjai, draugai ir brangūs artimieji. Būtent pasirinkdama portreto temą tapytoja Irena Mika drąsiai mezga dialogą su tapomu žmogaus portretu ir savo aš. Kiekvieną tapomą portretą itin išgyvena ir, rodos, į jį įdeda dalelę savęs, puikiai pagauna žmogaus emociją.
Irenos Mikos parodoje „Portretas: nuo–iki“ taip pat mes tarsi pamatome autorės kelionę nuo savęs iki kito, nuo kūrybinio proceso iki žmogaus pažinimo, nuo portretų iki instaliacijų. Tapytoja itin giliai skverbiasi į kiekvieno – portreto – vidinį pasaulį. Menininkei Irenai Mikai svarbu ieškoti, kurti, išlaikyti santykį ne tik su tapomu žmogumi, bet ir jau nebesančiomis kultūros asmenybėmis, kurios itin svarbios ir reikšmingos pačiai autorei, mūsų visuomenei. Iš pirmo žvilgsnio žiūrovas tikisi parodoje pamatyti gana realistinius portretus, bet ekspozicijoje Irena Mika pristato itin ekspresyvius, sodrių spalvų pripildytus portretus. Tapytoja varijuoja nuo ekspresyvių potėpių iki subtilių teptuko brūkštelėjimų, nuo ryškaus iki prislopinto kolorito. Taip kuriama portreto nuotaika, kuri yra pagrįsta skirtingomis emocijomis.
Pavyzdžiui, poeto, Jaunojo jotvingio premijos laureato Ramūno Liutkevičiaus atliekamo performanso personažo portretas išsiskiria ypač ekspresyvia nuotaika, ryškiu koloritu ir itin plačiais potėpiais. Irena Mika portretuose moka itin perteikti žmogaus charakterį, nuotaiką, „pagauti“ žmogaus „čia ir dabar“ būseną. Kita vertus, poetės Saros Poisson portrete mes pamatome itin šviesias spalvas, jaukią nuotaiką. Rodos, kad kiekvienas portretas turi tapytojos Irenos Mikos asmenybės dalelę, kurią sudėjus mes gautume pačios tapytojos ryškų asmenybės portretą. Kiekvieną portretą galime akcentuoti kaip dėlionės dalį, kuri parodo ir pačią autorę, ir jos kūrybos užmojus.
Tai ne vienas dalykas, kuris intriguoja parodos žiūrovą. Tapytoja Irena Mika parodoje „Portretas: nuo–iki“ pristato ir instaliacijas, kurios itin siejasi su portretais, juos tarpusavyje jungia (instaliacija-objektas „Alfa ir Omega“, kalbantis apie gyvybės ir mirties susidūrimą). Ekspozicijoje sužavi didelė gulinti ant žemės drobė, ant kurios lipti gali (pasak autorės, būtina) kiekvienas parodos lankytojas. Akylesnis žiūrovas pastebės, kad tai – Irenos Mikos autoportretas.
Kokius jausmus (pa)jaučiame, kai užlipame ant žmogaus portreto? O kaip jaustumėtės, jei tą žmogų pažinotumėte? Nesinori atskleisti meno akcijos pagrindinės idėjos, bet būtent tokia Irenos Mikos parodos dalis kelia aibę interpretacijų, žadina žiūrovo fantaziją ir priverčia įjungti kritinį mąstymą ne tik sau, bet ir visuomenei.
Galeristės, tapytojos, dailės pedagogės Irenos Mikos naujausia paroda „Portretas: nuo–iki“ paliečia daug svarbių klausimų ir interpretacijų apie meno, visuomenės, žmonių nuotaikas šiandien. Paroda dedikuojama žmogui ir jo asmenybei. Nesvarbu, ar artimas, ar nepažįstamas tas žmogus, bet tapytojai Irenai Mikai svarbu parodoje parodyti, kad žmogus gali būti įvairus, o per kitą galima pažinti-pamatyti ir save.
Irenos Mikos paroda „Portretas: nuo–iki“ Lietuvos dailininkų sąjungos ekspozicijų erdvėje (Vokiečių g. 4) veikia iki š. m. balandžio 7 dienos.
* Vaiva Lanskoronskytė kalbina tapytoją Ireną Miką. Interviu „Irena Mika: Net eidamas pas Dievą, nusineši savo gyvenimo portretą“, prieiga internete https://8diena.lt/2023/03/31/irena-mika-net-eidamas-pas-dieva-nusinesi-savo-gyvenimo-portreta/.
