Ta tema kalbėta labai daug, nuo Platono Valstybės iki W. M. Thackeray Tuštybės mugės ir L. Buñuel‘io filmo Buržuazijos spindesys ir skurdas, iki mano paties knygos Po pono ir tarno…
Nors šia tema itin kritiškai rašė dešimtys garsiausių filosofų, valstybės veikėjų, tačiau tuštybės fabrikai veikia kaip veikę: susiliedami su kūrybinėmis industrijomis, šiuolaikinėmis madomis, pasidabindami naujomis žvaigždėmis, besipuikuodami pelnu ir užgrobtomis sielomis, pažabotu mąstymu, nususintais jausmais. Šis tuštybės gausmas pasireiškia visur kur: nuo aimanų, kankinančių dievų ausis, iki pigaus malonumo, susiliejančio su kičine liaudies meno stilizacija ar popsiniais bumčikais.
Kur slypi ši industrinė olos šešėlių sėkmė? Platono požiūriu ji kyla iš meno gebėjime kurti „malonumą ir sielvartą“ (Platonas, Valstybė, 607d). Jis vienas pirmųjų pastebėjo, kad nuolatinis, ciklinis malonumo ir sielvarto dainavimas, rodymas, vaizdavimas, galiausiai, yra dvasinio nuosmukio ženklas. Ar tame sadomazochistiniame tautiniame godojime slypi kokia nors meno kūrinio prigimtis, apie kurią skirtingai samprotavo F. Nietzsche, M. Heideggeris, T. Adorno? Ar tai dar menas?
Tačiau ne tik pigaus malonumo ir dar pigesnės kančios kultūra, prastai stilizuoto ir niekada neegzistavusios liaudies meno viešos reprezentacijos, nesibaigiantys savęs kaip visų laikų aukos vaizdavimai, itin pigi ir menkavertė populiarioji kultūra, bet ir sustabarėję, nieko naujo neįkvepiantys meno akademikai yra tie, kurie skelbdami kuriantys meną, kvailina, mezga dvasios pančius, nususina vaizduotę. Ar tai, ką jie daro yra menas? O jei tai, tai koks jis? Ar sekant Heideggeriu, galima į šias tariamybes žiūrint rimtai kalbėti apie poezijos ir tiesos, arba esmės išviešinimą. Apie tai daug kalbėjo ir Gadameris, Maceina, manę, kad tikrasis menas, poezija atskleidžia medžiagoje tvarias, bet paslėptas tiesas. Tačiau dauguma minėtų mąstytojų gana atokiai laikėsi ne tik populiariųjų renginių ir vaizdų, bet ir savo laiko nekomercinio, avangardinio, rizikuojančio ir ties buvimo riba stovinčio meno.
Taigi, mažų mažiausiai galime kalbėti apie tris meno kūrinio kokybes: būti populiariosios nuomonės reiškėju, klasikiniu būdu liudyti tariamas amžinąsias tiesas, ar ties rizikos riba plėsti ir keisti mūsų kultūrą ir civilizaciją. Pirmieji du būdai: dogmos ir populizmas puikiai tarpusavyje sugyvena oponuodami vienas kitam ir sukurdami iliuzinius tikrovės polius, esą visa kita yra tarp jų. Tarp išpuoselėto ir beveik niekam neįdomaus akademizmo ir pigių, patrauklių tuštybės vaizdų. Pusiau gyvas, nususintas akademinis, tradicinis menas, susijusi poezija, muzika, tapyba, kuriais mintame mokyklose, akademijose, universitetuose ir filharmonijose, yra būdas parodyti aukščiausias sielvarto ir formos gaidas. Šis nuolatinis stilingas, gerai subalansuotas requiem oponuoja pigiam popkultūriniam malonumui ir draudžia ar net naikina naujas tikroves kuriantį, rizikingą, avangardinį meną: tapyboje, naujosiose medijose, muzikoje, kine …
Mūsų politinės tikrovės vulgarumas, politikų reikalavimas išsaugoti arba formą, arba kančią, kitoje vietoje kompensuojamas vulgaraus ir pigiausio popso ir malonumo. Toks pasaulis ne tik negali sukurti nieko naujo, bet ir patirti tai, ką kiti sukuria originalaus. Pataikavimai sielvartui ir malonumui – yra klystkeliai, apie kuriuos prakalbo dar Platonas. Iš dalies šiai temai Platonas skyrė savo Valstybės dešimtąją, paskutinę, knygą (skyrių). Žinoma, populiariajai viešumai argumentai, teikiami Platono vadu, nėra įtikinami dėl daugelio dalykų: esą jis gynė militaristinę valstybę, vystė totalitarinį mąstymą, išaukštino gerovės idėjų realumą, pateisino vergovę ir patriarchalizmą. Tačiau visos šios neigiamos charakteristikos yra „ne į temą“, jos skirtos glianciniams sensacijų žurnalams, o ne diskusijai apie mėgdžiojimo vaidmenį valstybės reikaluose. Ir jau vien todėl, kad jis vienas pirmųjų taip aiškiai ir vaizdingai kritikuoja nuomonių ir stabų pasaulį, susieja mėgdžiojimo kritiką su gyvenimu atspindžių oloje, verta su juo diskutuoti.
Platonas kalba apie keistą, absoliutų kūrėją, kurį apibūdina „nuostabaus meistro“ vardu:
„-Palauk, tu dar labiau nustebsi: šitas meistras ne tik sugeba pagaminti įvairius daiktus, jis sukuria visa, kas auga iš žemės, visas gyvas būtybes, taip pat ir patį save, be to, dar ir žemę, dangų, dievus ir visa tai, kas yra danguje ir kas yra Hade, po žeme“ (Platonas, Valdovas, 596c).
Nenoriu dabar leistis į Valdovo vertimo ypatybes susijusias siu demiurgo, despoto ir kratos (galios) vardais ir meistro vardo kilme, nors meistro vardo demiurgiška kilmė ir sąsajos su žmogumi yra labai reikšmingos. Tačiau, naudodamiesi, lotyniškais ir vokiškais graikų idėjos vertimais, kuriais rėmėsi ir J. Dumčius (išvertęs į lietuvių kalbą Valstybę) paklauskime, kas tas didysis meistras, kuriam būdinga pati meistrystės esmė? Galima manyti, kad tai ypatingas, išsiskiriantis iš visų kitų Dievas – absoliutus visų idėjų bei savo būties demiurgas. Iš jo veiksmų kyla visos kitos meistrystės. Demiurgas sukuria daiktus pačius savaime, tiksliau jų idėjas, kurių būtis yra esminga. Pavyzdžiu, aukščiausias meistras sukuria lovos idėją, t.y. vienintelę lovą savaime. Visi kiti ją mėgdžioja: pirmiausiai amatininkai, o paskui ir amatininkus kopijuojantys dailininkai. Tokiu atveju dailininkai, poetai, vaizdakaliai užimą paskutinę, menkiausią vietą naudingų veiklų sąraše. Tačiau, tas, kuris kuria pačias idėjas, būties savaime pagrindus, laikomas aukščiausiu meistru. Prasčiausiais ir nereikšmingiausiais valstybei menais Platonas laiko dailę ir poeziją. Kodėl? Tik tuo atveju, kai jie yra tik blizgantys bekraujai veidrodžiai, kai jie kuria iliuzijas, bet ne tada, kai jie yra naudingi valstybei, ne tada, kai gieda himnus, šlovina valdovus, ugdo dorybes ar kuria naują pasaulį.
Platonas daikų (ne būties) atžvilgiu išskiria tokias meistrystės formas:
„-Kiekvieno daikto atžvilgiu yra trys menai – menas juo naudotis, menas jį gaminti ir menas jį pamėgdžioti.“ (Platonas, Valdovas 601 d).
Tačiau, diskutuodamas kas yra kas, Platonas pastebi, kad fleitininkas, kuris naudojasi muzikos instrumentu yra aukščiau nei amatininkas, nors grodamas tik imituoja gyvenimo jausmus. Taip atsitinka, nes meistras tik gamina fleitą, o muzikas ją valdo ir iššaukia mūsų jausmus, įkvepia ar numaldo aistras. Kitaip tariant, meistrai, kurie imituoja tikrovę ir tapo vaizdus ne visada yra blogesni už amatininkus, o gali juos ir pralenkti savo svarba, bet tik ne tada, kai gamina malonius ar sielvartingus tikrovės atvaizdus.
Platonas meistrystę naudotis praktiniais sumetimais laiko geriausiu sprendimu, o išskiria meną valdyti visų labui. Lyderiavimas, arba viešas spektakliškumas, menkiausia iš aktorystės rūšių, yra prastas didžiųjų imitavimas, svetimų kaukių nešiojimas. Šis menas, sekant Platono logika, turėtų būti priskirtas žemiausiai iš meistrystės pakopų, kenksminga, išpaikinančia veikla ir turi būti išvytas iš valstybės. Dora valstybė neturėtų įsileisti apsimetėlių, vaizduotojų lyderių. Iš tiesų jiems tinka Platono pastaba:
„-Atrodo šiuo atžvilgiu mes visiškai sutarėme: pamėgdžiotojai neturi deramo supratimo apie tai, ką jie vaizduoja […]“ (Platonas, Valstybė 602 b) … „-Aiškus dalykas, kad poetas pamėgdžiotojas iš prigimties neturi nieko bendra su protinguoju sielos pradu […]“ (Platonas, Valstybė 605a).
Tačiau, kai kuriuos iš dailininkų ir poetų Platonas vis dėlto prilygina amatininkams. Jie yra dorybių įtikinėtojai ir ugdytojai, tą ką šiandien laikytume edukacine arba propagandine meno funkcija:
„-Sutik, kad Homeras yra didžiausias poetas ir pirmasis tarp tragedijų kūrėjų, bet žinok, kad iš poezijos į mūsų valstybę, reikia įsileisti tik himnus dievams ir panegirikas žymiems žmonėms;“ (Platonas, Valstybė 607).
Kitur jis siūlo šią edukacinę, propagandinę, religinę įtikinėjimo veiklą vykdyti proza, pasakojimais, t.y. kas arčiau filosofijos ar politikos. Bet man šiuo atveju svarbu atskirti paprastus spektaklio, vaizdavimo, tuščio imitavimo, reklamos ir lyderystės veiksmus nuo doros amatininkystės. Socialinė inžinerija, dorovės ir religinės idėjos, santvarką palaikančios programos nėra priskirtini paskutiniajam tuštybės ratui. Toks menas – šlovinti dievus ir rašyti panegirikas valdovams ir valstybei nėra iš maloniausių ir daugiausiai kuo gali būti – amatu, tokiu pat, kaip gaminti lovas ar fleitas. Propagandinio meno, įvairių socialinės reklamos projektų, pagalbos švenčiant valstybės ar religines šventes neverta lyginti su tuštybės gamintojais, o prilyginti meistriškiems darbininkams. Vis dėlto, tai nėra nei tas menas, kuris yra valdymas, organizavimas, žadinimas veiklai, nei tas menas, kuris atveria naujus būties horizontus ar kuria alternatyvius pasaulius.
Tačiau, prisiminkime vėlesnius Platono kritikus, pradedant Aristoteliu, ar viduramžių nominalistais, pavyzdžiui, Williamu Ockhamu, kuris abejojo idėjų realiu egzistavimu. Jais remiantis, galima oponuoti Platonui: žymiausi menininkai įkūnija, įgyvendina ir taip išskleidžia arčiausiai Dievo esančias idėjas. Dar daugiau, šiandien, sekdamas Jurgeno Habermaso viešo komunikacinio veiksmo teorija, pridurčiau: kai kurie iš menininkų sugeba išviešinti mūsų visų bendravimu sukurtas, įgalintas būti, idėjas, reikšmingiausius būties švyturius. Be šio išviešinimo, idėjos neįgauna pakankamos reikšmės ir svarbos virsti ypatingomis dorybėmis, pilietiniais idealais, valstybės santvarka, būti suderintais su mūsų siekiniais ir taip virsti tikrove. Todėl dalis dailininkų ir poetų vykdo šią aukščiausiojo meistro funkciją: kuria idėjas, save pačius, dievus, moralę, mūsų Rojų ir Pragarą. Iš jų rizikingos ir avangardinės veiklos kyla mūsų aukščiausia, laisviausia būtis; iš jos srūva kultūra ir civilizacija. Jie vykdo demiurginę būties veiklą, o ne kuria propagandą ir panegiriką, kas taip pat nėra labai blogai, lyginant su visiškos tuštybės ir spektaklių gamyba.
Kaip atskirti kupiną būties meną nuo tuštybės apologetų, nuo begalybės kas dieną protą naikinančių vaizduotojų, kurie neverti net propagandos ar socialinės inžinerijos vardo? Paprastai šie tuštybės pardavėjai nekviečiami net į rūmus būti dvaro dainiais. Tačiau spektaklių ir tuštybių gamintojai yra reikalingi miniai, minios demokratijai. O norėdami už savo tuščiakalystę gauti duonos žiauberę yra pasirengę trumpai tarnauti tokiems pat tariamiems lyderiams, kurie neturi nieko bendra su visuomenės savivalda ar valstybės valdymu. Štai puiki kompanija: puošnios lyderystės ir valdymo kaliausės ir tuščiakalbiai minios audrintojai. Visi jie yra būties, kultūros, civilizacijos pakraščiuose, jie – purvinas mūsų paviršutiniškumo veidrodis.
Universitetai, šios didžiosios kanonų saugotojos ir kalyklos, vien jau savo rūstumu skatina gatvės margumą ir tuštybę. Nei viena, nei kita nepalieka vietos rizikingam, ties niekio ir būties riba balansuojančiam menui, žengiančiam patyrimo ir suvokimo ašmenimis. Pasibaisėjimas, kurį sukelia šiuolaikinė eksperimentinė kūryba skatina akademinius dogmatikus ir gatvės populistus vienodai nekęsti viso, kas yra iš tiesų nauja, pažangu, netikėta, kas neduota tiesiogiai suprasti, kas nekyla nei iš malonumo, nei iš sielvarto… O juk būtent šis menas dar gaivina iš išorės jau sužiedėjusią, o viduje pūvančią mūsų gyvenimo duoną.
Originalus įrašas tinklaraštyje Altervencijos
