Artėjant neišvengiamam sovietinės sistemos krachui gana atvirai (nors dar ir pasitelkus meninių metaforų sistemą ir Ezopo kalbą) gruzinų režisierius Tengizas Abuladzė „Atgailoje“ prabilo apie stalinizmo nusikaltimus prieš žmoniją. Filmas nepaliko abejingų, nes pagerbė milijonus aukų, o budelius įvardijo kaip nusikaltėlius, kuriems negali būti taikomas senaties terminas.
Panašaus tikslo siekė ir lenkų kino patriarchas Andrzejus Wajda, savo kūryboje niekuomet nebijojęs užimti drąsią ir aiškią poziciją, dažnai nesutapusią su socialistinės Lenkijos ideologija. Tik naujais laikais (2007-aisiais metais) jis realizavo seniai brandintą projektą – vaidybinį filmą „Katynė“ apie Stalino įsakymų 1940 metais nužudytus 14 552 belaisvių – karininkų, policininkų ir „kitų buvusios buržuazinės Lenkijos asmenų“, o taip pat 7305 vakarų Ukrainos bei Baltarusijos kalėjimuose laikytų žmonių (iš jų Katynės miške buvo sušaudyta 4421 žmogus).
Septyniais lenkiškais „Auksiniais Ereliais“ apdovanota „Katynė“ susilaukė didelio rezonanso pasaulyje ir išprovokavo aršų pasipriešinimą Rusijoje. Šioje šalyje žiauri istorinė tiesa dabar visai nereikalinga. Nostalgijos sovietiniams laikams apimti rusų patriotai pareikalavo uždrausti filmą, vadindami jį „antirusiška provokacija“ ir „klastote“. Tai liudija tik viena – A. Wajda pasiekė savo tikslo. Istorinė tiesa pagaliau įveikė melą.
Šią savaitę Maskvojs centre stalinizmo nusikaltimus viešinančios organizacijos „Memorialas“ (Мемориал) būstinėje prasidėjusį lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmo „Ponas Džounsas“ seansą brutaliai nutraukė į sceną sugūžėję kaukėti (dėvintys ne medicinines kaukes) jaunuoliai.
Jie elgėsi agresyviai, garsiai šaukė: „Svolačiai!“, „Fašistai!“. „Lauk iš Rusijos!“, „Neleisime tyčiotis iš mūsų istorijos!“.
Organizatoriams pagrasinus iškviesti policiją triukšmadariai neskubėdami pasišalino. Tris nekviestus svečius „Memorialo“ darbuotojams pavyko sulaikyti, bet juos išsivežę policininkai pakeliui paleido. Užtai iki trečios valandos užrašinėjo visų salėje buvusių žmonių asmens duomenis. Bus ką netrukus paskelbti liaudies priešais, nepageidaujamais asmenimis ir užsienio agentais…
Maskvoje įvykęs incidentas atsitiko lenkų režisierės Agnieszkos Holland (ji rašė scenarijus A. Wajdai, kai abu po karinės padėties Lenkijoje įvedimo gyveno ir kūrė Prancūzijoje) filmo „Ponas Džounsas“ (Mr. Jones, 2019) pežiūros metu.
Pagrindiniu prizu – Aukso liūtu – Berlyno kino festivalyje apdovanotos biografinės dramos herojus – britų žurnalistas Garetas Džounsas (akt. Jamesas Nortonas) ketvirtojo dešimtmečio pradžioje išgarsėjo paskelbęs interviu su A. Hitleriu, šiam atėjus į valdžią 1933 metais.
Ambicingasis velsietis nusprendė parengti reportažą apie staigų SSSR modernizacijos šuolį ir išvyko į Maskvą gauti interviu su Stalinu.
Džounsui pavyko pasprukti nuo jį lydinčių saugumiečių ir Ukrainoje tapti Holodomoro tragedijos liudininku. Grįžęs į Londoną, jis paskelbė straipsnį, kuriame papasakojo apie ten patirtą siaubą.
Su britų kinematografininkais sukurta drama „Ponas Džounsas“ siūlo į stalininę Sovietų Sąjungą 4-ojo dešimtmečio pradžioje pažvelgti vakariečių akimis.
1933-ieji. Ameriką vis dar slegia Didžioji depresija, Europą apėmęs nerimas dėl nieko gera nežadančių permainų Vokietijoje, o jaunas britų žurnalistas Garethas Jonesas džiaugiasi netikėta profesine sėkme – jam pavyko gauti interviu iš paties Hitlerio! Gerą nuotaiką šiek tiek sugadina žinia, kad jis atleidžiamas iš Davido Lloydo-Joneso, britų opozicijos lyderio, patarėjo pareigų, tačiau atsiranda galimybė imtis dar vienos drąsios misijos.
Sovietų ambasadoje gavęs vizą, žurnalistas vyksta į Maskvą, kad visam pasauliui parodytų stalininio teroro pavyzdžius, regėtus savo akimis. Apie baisius nusikaltimus kalba visi, bet mažai kas yra juos matęs. Jonesas tikisi gauti interviu ir iš paties Stalino. Svečias iš užsienio susiduria su nemaloniais netikėtumais jau pačią pirmą dieną Maskvos viešbutyje Metropol”.
Britų žurnalistas patenka į tikrą kloaką, kur knibždėte knibžda slaptųjų agentų, kiekviename žingsnyje zuja budrūs milicininkai. Vis dėlto Jonesui pavyksta apsilankyti net pogrindiniame meninės bohemos vakarėlyje, kur šampanas liejasi laisvai, kokainas uostomas iki pamėlynavimo, groja oficialiai uždrausti džiazo muzikantai, pusnuogės prostitutės angliškai laisvai bendrauja su užsienio šalių diplomatais, o šiai puotai maro metu diriguoja sovietų valdžios užverbuotas amerikietis, „The New York Times“ korespondentas, Pulitzerio premijos laureatas Walteris Duranty’s (Peteris Sarsgaardas).
Kai užsienio reikalų ministras Litvinovas sudaro Jonesui galimybę susipažinti su karinę techniką gaminančiomis įmonėmis Charkove, žurnalistas, pabėgęs nuo palydovų, savo akimis pamato Ukrainoje vykdyto Holodomoro siaubą, kurį vėliau aprašė.
Šia medžiaga plačiai rėmėsi istorikai, o vienas iš jų – Timothy’s Snyderis, parašęs knygą „Kruvina žemė: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“, – konsultavo „Pono Džounso“ kūrėjus. Sovietinės propagandos slėptą valstybės nusikaltimų mastą A. Holland atskleidžia, pasitelkdama politinio kabareto stilistiką. Į dramatišką filmo audinį dažnai įpinami estradiniai intarpai, kuriuose skaitomi George’o Orwello „Gyvulių ūkio“ fragmentai.
„Dabar pas mus netrūksta korumpuotų konformistų ir egoistų. Labai trūksta Orwellų ir Jonesų, todėl būtent į juos privalome orientuotis“, – sake režisierė.
Na, o pats ponas Džounsas buvo nužudytas kažkur Mongolijoje kitais metais po sugrįžimo iš Sovietų šalies. Jam nebuvo nė trisdešimties…
Kažkodėl peršasi mintis, kad už tiesą visais laikais ne tik persekiojama, bet ir žudoma.
