JAV režisierius Wesas Andersonas (g. 1969 m.) priklauso tiems kino kūrėjams, kurių darbus galima atpažinti iš karto. Jiems būdingas lyrizmas, sentimentali ironija, o vizualinėse išraiškos priemonėse dominuoja pastelinės spalvos.
Wesas baigė privačią Saint Johno mokyklą Hjustone, kuri vėliau tapo jo filmo „Rašmoro koledžas“ (Rushmore, 1998) filmavimo aikštele. Teksaso universitete studijuodamas filosofiją Wesas susipažino su Owenu Wilsonu. Drauge jie parašė scenarijų ir susuko trumpametražę kriminalinę komediją „Butelinė raketa“ (Bottle Rocket, 1993): filmas pateko į Sandenso nepriklausomųjų filmų festivalį, kur jį pastebėjęs režisierius bei prodiuseris Jamesas L. Brooksas padėjo jaunuoliams patekti į didįjį kiną. Taip Wesas Andersonas tapo profesionaliu režisieriumi, o Owenas Wilsonas – populiariu aktoriumi, be kurio sunku įsivaizduoti daugumą Weso Andersono filmų.
Vėliau prie pastovios „Andersono gaujos“ prisijungė kiti ištikimi bendradarbiai – scenaristas Noah Baumbachas, aktoriai Billas Murray‘us, Jasonas Schwartzmanas, Oweno brolis Luke‘as ir kiti.
Wesas Andersonas ne kartą vardijo tuos menininkus, iš kurių daug ko išmoko. Literatūroje jam labiausiai artimi Jerome‘as Salingeris ir F. Scottas Fitzgeraldas, kine – prancūzų režisieriai François Truffaut ir Louis Malle‘is, kurių filmai išmokė tragikomiškai žvelgti į savo personažus ir ieškoti nebanalių mizanscenų. Taip pat nesunku Weso Andersono filmuose pamatyti pasakų ir komiksų estetikos bei stilistikos įtaką.
Garsus režisierius Martinas Scorsese prisipažino, kad „Butelinė raketa“ užima pastovią vietą jo mylimiausių filmų dešimtuke.
Pristatome Top 5 režisieriaus Weso Andersono filmų:
5. „Šunų sala“ (Isle of dogs, 2018)
„Šunų sala“ tapo pirmuoju animaciniu filmu atidariusiu tarptautinį Berlyno kino festivalį, skaičiuojanti jau 68 metus. Tai puikus animacijos pavyzdys, stipriai išsiskirianti Weso Anderseno kino ekranizacija užkariavusia žiūrovų širdis šarmu, įspūdingais Japonijos vaizdais, kiek neįprasta šalies kultūra bei retai matoma lėlinės animacijos technika. Tarp aktorių įgarsinusių šį filmą, visas puikiai pažįstamas kino žvaigždžių būrys: Bryanas Cranstonas, Scarleft Johansson, Bilas Murray‘us, Tilda Swinton, Harvey Keitelis, Yoko Ono ir dar daugelis kitų.
Tai tikra fantastinė komedija. „Šunų sala“ – animacinis režisieriaus Weso Andersano sukurtas darbas pasakojantis apie mažą 12 metų berniuką, Atarį Kobajašį, korumpuoto mero globotinio istoriją. „Šunų salos“ veiksmas vyksta neegzistuojančiame Japonijos mieste. Kai valdžios sprendimu nusprendžiama visus Magaskio miesto šunis ištremti į tolimą salą vadinama „Šiukšlių sala“, berniukas pasiryžta leistis į epinį nuotykį. Keliauti į niekam nereikalingą salą, ten kur keliauja tik miesto atliekos. Mažas berniukas Ataris Kobajašis yra pasiryžęs apginti likimo valiai paliktus keturkojus, pasipriešinti valdžios įstatymas bei surasti savo mylimą ir ištikimą keturkojį draugą, sargybinį Spotą. Berniukas lydimas ištikimų kitų keturkojų draugų leidžiasi į kupiną nuotykių kelionę gelbėti, pasak valdžios, dėl pražūtingos epidemijos į salą išgabentų šunų. Tai kino juosta ne tik apie nuotykius, santykius ar mielus šuniukus, bet apie tiesos ir teisingumo paieškas.
Režisieriaus Weso Andersono kūrybą sunku supainioti su kitų autorių darbais. Tai kūrėjas, kurio kuriamos istorijos pasižymi kitonišku stiliumi. Genijus kuris turi tik jam būdingą identitetą bei darbų specifiką. Jei mėgstate lėtesnį veiksmą, kitokią estetiką, kompiuterinę grafiką filmu tikrai liksite sužavėti.
„Šunų salos“ siužeto pagrindą taip pat sudarolėlinės animacijos elementai, kurie reikalauja daug laiko, pastangų, resursų bei kruopštumo. Surasti tokių pasaulinio lygio lėlinės animacijos kūrybos specialistų vis sunkiau, nes ši kūrybą ilgą laiką buvo pamiršta tik dabar pamažu vėl atgimsta. „Šunų salos“ kūrybinė grupė turėjo pasistengti, kad sukurtų herojiškus bei išraiškingus personažų įvaizdžius. Vienai sekundei animacinio filmo „Šunų sala“ sukūrimui teko padaryti dvylika judesių arba atskirų kadrų, kuriant veikėjų išraiškas bei judesius.
Ši kino juosta akį traukia ne tik savitu stiliumi, tačiau ir spalvingomis pastelinėmis spalvomis, interjeru, bet dar spalvingesniais herojais. Filme dominuoja griežta simetrija, linijinės konstrukcijos. Iš filmo nereikia tikėtis tik gražios išlaisvinimo istorijos. Šis filmas reikalauja kur kas gilesnio suvokimo. „Šunų sala“- parodo kolektyvinę dvasią ir ryžtą priešintis neteisybei, kovoti už laisvę bei lygybę. Tai filmas, kuris ugdo pasipriešinimo dvasią. Kino entuziastai gali pastebėti ir įžvelgti korumpuotą ir autokratinę Japonijos politinę sistemą. Režisierius palieka vietos ir žiūrovo fantazijai. Pavyzdžiui berniuko Atario dauguma dialogų neverčiama iš japonų kalbos, todėl tiek keturkojai personažai bei žiūrintysis, nemokantis japoniškai turi iš paskutiniųjų stengtis suprasti ką vaikinas bando pasakyti. Tenka tapatintis prie keturkojų šunų, o ne berniuko. Per šunų pasauly atskleidžiama žmonijos būtinybę priešintis nelygybei bei neteisybei.
4. „Tenenbaumai“ (The Royal Tenenbaums, 2001 m.)
Kad ir ką kalbėtume apie amerikiečius, turime pripažinti, jog šios nacijos stiprybę sudaro patriotizmas ir šeimos kultas. Neatsitiktinai abi šios nacionalinės vertybės puikuojasi šalia svarbiausioje amerikiečių giesmėje „Dieve, saugok Ameriką ir mano gimtus namus“. Tokį epigrafą laisvai galėtų turėti ir filmas „Tenenbaumai“. Tai istorija apie vieną ekscentrišką šeimą. Kartais jos nariai primena Adamsų šeimynėlę (matyt, neatsitiktinai motiną čia vaidina Anjelica Huston), o kai kada šmėkšteli ir groteskiškas Simpsonų šešėlis arba pakvimpa broliukų Coenų išdaigomis. Tenenbaumų šeimos kronika pateikiama kaip solidus metraštis: su prologu, gausiais komentarais, begale tragikomiškų nesusipratimų ir susimąstyti verčiančia pabaiga.
Šeimos galvą (galima net sakyti patriarchą) Rojalą Tenenbaumą suvaidino aktorius Gene‘as Hackmanas, kurį labiau esame įpratę matyti brutalių vyriškių vaidmenyse. Nesvarbu, koks būtų filmo kontekstas ir veiksmo vieta – Laukiniai vakarai (Clinto Eastwoodo vesterne „Menantis pikta“), uždara povandeninio laivo su branduoliniu ginklu erdvė („Purpurinis potvynis“), rasizmo irštva vis dar esanti JAV provincija („Liepsnojanti Misisipė“) ar kibernetinių technologijų mūšio laukas („Visuomenės priešas“) – G. Hackmano herojai visada yra stiprios asmenybės, už savo principus ir savo tiesą pasiryžę kautis iki paskutinio atodūsio ir į jokius kompromisus nesileidžia. Kas kita – Rojalas Tenenbaumas: jis taip pat yra savotiškai stipri bei vientisa asmenybė, ištikima savo principams. Tiesa, tie principai neleidžia jam būti suvaržytam kokių nors taisyklių ar tradicijų. Net jeigu tai būtų kiekvienam amerikiečiui šventi šeimos ryšiai. Vyrui rūpi tik jo paties asmeniniai interesai, todėl pavargusi kęsti šalia savęs beviltišką veltėdį vieną kartą Rojalo žmonelė Etelė išveja jį lauk
Jokių ypatingų dramų po šio įvykio šeimoje neatsitiko. Gal net atvirkščiai: mamytė nuo šiol galėjo visą savo energiją skirti savo vaikams Čezui (Benas Stilleris) bei Ričiui (Luke‘as Wilsonas) ir įdukrai Margo (Gwyneth Paltrow). Mamytės programa maksimum buvo išties grandiozinė: ji pasiryžo įrodyti, kad visi jos vaikai genialūs, ir savo tikslą pasiekė. Ričis tapo įžymiu tenisininku, depresyvi autistė Margo išgarsėjo kaip talentinga dramaturgė, o Čezas anksti tapo finansų genijumi ir sugebėjo per teismą atimti tėtušio teisę į jo paties namus.
Bet tai tik viena filmo siužeto dalis. Kita – kur kas linksmesnė – prasideda tada, kai gimtuosius namus prieš dvidešimt dvejus metus palikęs tėtušis paklydėlis sugrįžta. O kad ištirpdytų neapykantos ledus, jis griebiasi ne visai garbingo triuko – paskelbia, kad mirtinai serga ir jo dienos suskaičiuotos.
Regis, po tokio siužeto posūkio turėtų prasidėti ašaras spaudžianti tradicinė melodrama, bet Wesui Andersonui tai būtų pernelyg lengva užduotis. Į širdies kardiogramą panašus siužeto grafikas (o gal analogija su amerikietiškų kalnelių judėjimo trajektorija būtų dar tikslesnis palyginimas), sumaniai valdomas režisieriaus, pateiks dar ne vieną staigmeną.
3. „Mėnesienos karalystė“ (Moonrise Kingdom, 2012 m.)
Filmų kūrėjai dažnai leidžiasi į savo vaikiškų prisiminimų pasaulį. Ko gera, garsiausias tokios kelionės laike pavyzdys yra Maestro Federico Fellinio filmas „Amarcord“ (1973), anot režisieriaus, nuaustas iš jo prisiminimų apie vaikystę, praleistą mažame Italijos miestelyje. Jau beveik penkis dešimtmečius šio filmo magijos pakerėti kinomanai stengiasi aplankyti Riminio miestelį ir savo akimis pažiūrėti į tai, ką matė kine. Bet šie piligrimai realybėje neranda ekrane matytų vietų. Vieni lieka nusivylę, o kiti supranta, kad tai buvo dar vienas valiūkiškas kino mago pokštas. Į tokią vaikystę, kokią turėjai, sugrįžti neįmanoma. Užtai visą likusį gyvenimą galima apie ją fantazuoti. Ir kuo vyresnis daraisi, tuo daugiau šviesos ir spalvų tuose prisiminimuose.
Todėl ir iš Weso Andersono nesitikėkime tikros istorinės tiesos, nors „Mėnesienos karalystės“ veiksmas neskubiai rutuliuojasi aiškiai apibrėžtu metu – 1965 metais baigiantis vasarai. Nors režisierius tada dar nebuvo gimęs, laiko dvasią jis subtiliai nuaudžia iš begalės tikslių ano meto detalių. Retro drabužiai, kolekcininkų trofėjais tapę anuometinės kasdienybės rakandai, šypseną keliantys buitinės technikos prietaisai, per radiją skambanti klasikinė Henry Purcello muzika, aranžuota Benjamino Britteno, o iš „prieštvaninio“ magnetofono sklindantis prancūzaitės Françoise Hardy šlageris „Meilės metas“ – visa tai kartu sukuria šviesų graudulį keliantį malonių prisiminimų įspūdį.
Šį „prarastą rojų“ filmo autoriai surado Naujosios Anglijos saloje New Penzance, kurioje nėra asfaltuotų kelių, o paštas iš „didžiosios žemės“ atgabenamas sraigtasparniu.
Ryškios saulės nutviekstame prologe tarsi visai atsitiktinai nuskamba antikinio choro funkcijas perėmusio komentatoriaus (jį ekspresyviai suvaidino į kaimo kvailelį panašus Bobas Balabanas) perspėjimas apie tai, kad po trijų dienų, rugsėjo penktąją, Juodojo švyturio įlanką užlies milžiniškos štormo bangos.
Dramatiški įvykiai čia prasidės anksčiau. Ir visiškai netikėtai. Ramią vasaros idilę sujaukia ekstraordinarinis įvykis – iš skautų stovyklos pabėga dvylikametis berniukas Semas Šakuskis. Mažieji pražuvėlio bendražygiai Semą vadina trenktu tipu, ir į jo paieškas įsitraukia visi – agresyvi socialinių tarnybų darbuotoja (Tilda Swinton), mokytojo Vordo (Edwardas Nortonas) vadovaujami skautai, vietinis šerifas Šarpas (Bruce‘as Willisas), taip pat įlankoje gyvenanti Bišopų šeima (Billas Murray‘us ir Frances McDormand). Nes ir iš jų namų pradingo sunkiu vaiku vadinama dukra Sjuzė. Panašu, kad abu dingę vaikai susitarė pabėgti drauge, nes jautėsi vieniši ir nemylimi.
Tolesnės peripetijos primena tragikomišką vodevilį, kuriame supriešinami suaugusiųjų ir vaikų pasauliai, o filmo forma darosi vis labiau panaši į muzikinį kūrinį su variacijoms – kai ta pati melodija pradžioje pateikiama skirtingais instrumentais, o finalinėje partitūroje susilieja į galingo orkestro skambesį. Lygiai taip pat pavieniai filmo motyvų akordai, artėjant finalinei atomazgai, stiprėja, persipina su kitais, kad pabaigoje susilietų su įsismarkavusios gamtos kontrapunktais. Žaibų apšviesto tvano fone stichiškai gims lemtingi (ir išmintingi) sprendimai. Ir nors „Mėnesienos karalystė“ dažnai primena, kad režisierius W.Andersonui labai mielas žaidimo ar stebuklinės pasakos pasaulis, pro ekscentriškų nesusipratimų chaosą ryškėja ir labai rimtos išvados. Pavyzdžiui, apie tai, kad vaikai kartais būna išmintingesni už savo tėvus. Nes pastarieji pernelyg greitai pamiršta, kad dar visai neseniai patys buvo vaikai.
2. „Viešbutis „Grand Budapest“ (The Grand Budapest Hotel, 2014 m.)
Šiame filme vėl pamatysime stebuklinių pasakų dvasia dvelkiančią atmosferą ir sutiksime begalę spalvingų keistuolių, kuriuos vaidina pastovių aktorių kolektyvas. Jo branduolį režisierius kaskart stengiasi praplėsti naujais nariais. Štai Ralphas Fiennesas, kuris paprastai renkasi rimtą klasikinį repertuarą, šį kartą vaidina beveik operetinį personažą – prabangaus viešbučio durininką Gustavą, kuris yra šios mikrovisatos centras, aplink kurį savo orbitomis skraido visi likę filmo personažai. Vieniems autoriai skiria daugiau dėmesio, kiti stipriai įelektrintą viešbučio atmosferą perskrodžia trumpam, tarsi kometos, bet nuspalvina bendrą egzotišką peizažą ryškia šviesa.
Filmo veiksmas rutuliuojasi tarpukario Europoje. Mistifikacijas mėgstantis Wesas Andersonas lieka ištikimas savo pomėgiui, todėl viešbutį „Didysis Budapeštas“ įkurdina neegzistuojančioje Zubrovkos respublikoje, kuri yra kažkur rytų Europoje. Jau pirmieji kadrai, supažindinantys mus su kraštovaizdžiu, labai primena scenas iš klasikinių Walto Disney‘aus pasakų, kuriose gyventojai panašūs į lėlių teatro personažus, o pats šešių aukštų viešbutis, atrodo kaip didelis šventinis tortas, prie kurio žiūrovai atgabenami… žaisliniu funikulieriumi.
Panašiai pradedamas ir filmas „Mėnesienos karalystė“, kurio pradžioje kino kamera žiūrovą viliojo į kartoninį lėlių namelį. Tik šį kartą visos filmo keistenybės magišku „stebuklingu žibintu“ projektuojamos į tarpukario Europos kontekstą. Bet dramatiškų sukrėtimų kupina istorinė realybė pakeičiama žaidimų aikštele, kurioje taisykles diktuoja fontanais trykštanti fantazija.
Užuominos apie realaus karo grėsmę transformuojasi į vaizdus, kuriuose taikią Zubrovką okupuoja į nacius panašūs kareiviai, virš pagrindinių pastatų iškėlę juodas vėliavas su gotikiniais zigzagais. Bet tai ne tiek istorinės nuorodos į konkrečius prieškarinius įvykius (Austrijos aneksija), kiek bandymas žiūrovams priminti Charlio Chaplino žaidimus „Didžiajame diktatoriuje“ (1940), kurio veiksmas taip pat rutuliojosi neegzistuojančioje Tomėnijos šalyje.
Kai kurias filmo situacijas ir net personažus scenaristai rado Stefano Zweigo novelėse, bet austrų rašytojo paveldui suteikė neatpažįstamus pavidalus. Ilgainiui ekscentrika, ryškios tapybos stilistika, akis rėžiantys ryškūs interjerai, spalvingų vaizdų kaleidoskopai ir kino klasikos citatos net ima varginti, nors aiškiai matosi, su kokiu malonumu garsūs aktoriai (Billas Murray, Willemas Dafoe, Tilda Swinton, Adrienas Brody, Harvey Keitelis) atlieka savas solo partijas.
Visi filmo elementai alsuoja meile tarpukario metų Europos estetikai ir anuometinėms madoms. Iš ekrano dvelkia nuostabios epochos ilgesys, ir net, regis, ano pasaulio aromatas, kurį pajusti padeda kompozitoriaus Alexandre‘o Desplat melodijos.
1. „Šaunusis ponas Lapinas“ (Fantastic Mr. Fox, 2009 m.)
Jei pažiūrėjote kol kas naujausią Weso Andersono filmą „Šunų sala“ (Isle of Dogs, 2018), tai, be abejo, įvertinote dar vieną šio režisieriaus talentą: jis moka kurti ne tik stilingus vaidybinius filmus, bet ir animacines pasakas, kuriose, kaip klasikinėse pasakėčiose, pagrindiniai veikėjai yra gyvūnai, bet jų charakteriai yra „žmogiški, pernelyg žmogiški“.
Toks yra ir filmas „Šaunusis ponas Lapinas“, sukurtas pagal Roaldo Dahlio knygą. Daugiau kaip prieš šimtą metų (1916 m. rugsėjo 13 dieną) gimusio britų rašytojo plunksnai priklauso viso pasaulio vaikų ir suaugusiųjų pamilti kūriniai „Čarlis ir šokolado fabrikas“, „Džeimsas ir milžiniškas persikas“, „Matilda“ bei „Raganos“. Prieš trejetą metų matėme paties Steveno Spielbergo ekranizuotą pasaką „Didysis Gerulis milžinas“. Iš viso pasaulyje parduota daugiau nei 200 milijonų rašytojo knygų egzempliorių. O tai jau ne vienkartinės sėkmės, bet pastovios kelių kartų skaitytojų meilės išraiška. Ko gero, neblėstanti skaitytojų meilė rašytojo knygoms slypi ne tik šauniai suregztuose siužetuose, bet ir dar vienoje stebuklinių pasakų vertybėje – pamokančiose išvadose, kadaise vadintose nūnai nebemadingu žodžiu moralas.
Labai tiksliai rašytojo stilių apibrėžė S. Spielbergas: „R. Dahliui charakteringas tamsos ir šviesos kontrastas: tokia kombinacija ypač būdinga ankstyvųjų Walto Disney‘aus filmams „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Fantazija“ bei „Pelenė“.
Galbūt būtent dėl šios priežasties Wesui Andersonui kilo mintis pasigalynėti su W. Disney‘aus šedevrų tradicijomis, ir jis „Šaunųjį poną Lapiną“ sukūrė kaip klasikinį animacinį filmą. Mes, žiūrėdami lietuviškai įgarsintą „Šaunųjį poną Lapiną“, netekome labai svarbaus ir, be abejonės, žavaus filmo akcento – originalių intonacijų, kurias animaciniams herojams suteikė juos „prakalbinę“ aktoriai George‘as Clooney, Meryl Streep, Billas Murray‘us ir kiti pastovūs „Andersono gaujos“ nariai.
Ponas Lapinas iš tikrųjų yra fantastiškas. Kaip ir jo gyvenimas. O argi gali būti kitaip, juk Pono Lapino naujieji namai, į kuriuos jis iškeitė savo ankstesnę olą, stovi nuostabioje medžiais apaugusioje kalvoje, šeimininko namuose visad laukia jo šaunuolė mylima žmona ir nuovokumu tėvus džiuginantis sūnus Ešas. Ponas Lapinas, regis, turi tik dvi problemas – jį, kaip ir daugelį, vargina rutina. Be to, Ponas Lapinas jaučiasi ir finansiškai pažeidžiamas, nes jo menki honorarai už rašomus straipsnius laikraščiui neleidžia gyventi oriai.
O štai savo kaimynus Ponas Lapinas vargu ar pavadintų fantastiškais. Bet kaimynų, kaip sakoma, nepasirinksi. Žinoma, geriau su jais sugyventi taikiai, tačiau Ponui Lapinui tai ne itin sekasi. Ir kalta dėl to visų pirma žvėriška prigimtis. Būtent ji verčia geraširdį Poną Lapiną kartais slapta apsilankyti trijų šalia gyvenančių fermerių ūkiuose ir, neatsiklausus šeimininkų, pavogti iš jų ką nors valgomą. Geriausiai, žinoma, tam tinka kaimynų vištos. Kažkada Ponas Lapinas žmonai prisiekė niekada daugiau svetimų naminių paukščių nevogti, betgi prieš savo prigimtį nepakovosi! O ir retsykiais nubausti tokius netašytus kaimynus – ne nuodėmė.
Bet kaimynai tokiai Pono Lapino veiklai nepritaria. Neapsikentę jie susivienija prieš bendrą priešą ir paskelbia karą ne tik įžūliam vagišiui, bet ir visiems aplinkui įsikūrusiems žvėreliams.
Šio filmo sumanymas gimė dar 2004-aisiais metais, kai pradiniai darbai jau prasidėjo, a antruoju režisieriumi buvo paskirtas „Košmaro prieš Kalėdas“ (1993) autorius Henry Selickas. Tačiau naująjį projektą prodiusavusi Revolution Studios netrukus iširo, ir darbai sustojo. Po kelerių metų pagalbos ranką ištiesė studijos Twentieth Centure Fox vadovai. Henry Selickas tada buvo užimtas (kūrė „Korolainą ir slaptąjį pasaulį“), todėl Wesas, kaip sakoma vienoje dainoje, šauniai atidirbo „už save ir už tą vaikiną“.
Gediminas Jankauskas, Monika Rimaitė
