Rugpjūčio tryliktąją kinematografinis pasaulis pažymės 130-ąsias britų režisieriaus Alfredo Hitchcocko gimimo metines. Lietuviškos televizijos, tokiu metu susirūpinusios tik naujojo sezono pristatymu ir agresyviai narciziška savireklama, šio įvykio, tikriausiai, nepastebės. Kaip balandžio šešioliktąją nepastebėjo kito kino genijaus ir A. Hitchcocko tautiečio Charleso Chaplino 130-ojo gimtadienio.
Dabar, kai televizijos ir interneto dėka galime paragauti anksčiau užginto vaisiaus, darosi aišku, kodėl sovietmečiu nematėme nė vieno A.Hitchcocko filmo, o anuometiniai ideologai jį buvo pavertę tikru „baubu“. Ko gero, kalčiausi dėl to buvo du tikrai ne patys geriausi Maestro filmai „Praplėšta uždanga“ (1966 m.) ir „Topazas“ (1969 m.), nusipelnę antitarybinių kūrinių reputacijos. Natūralu, kad kriminaliniams siužetams ir istorijoms apie šnipus daugiausiai dėmesio skyręs filmų kūrėjas negalėjo ignoruoti „šaltojo karo“ realijų. Bet abu bandymai padaryti įtemptų tarptautinių santykių aktualijas savo filmų fonu atskleidė keistą paradoksą. Abstraktaus Blogio teritorijoje A.Hitchcockas buvo nepralenkiamas ir kaip pasakotojas, ir kaip psichologas, bet aktualios politikos šviesoje jis pasirodė esąs visiškas naivuolis.
A.Hitchcockui teko garbė sukurti pirmąjį anglišką garsinį filmą „Šantažas“ (1929 m.). Jame jau ankstyvuose kūriniuose įsisavintą baimės „orkestravimo“ metodą režisierius paįvairino vokiečių kino ekspresionizmo atradimais. Tikrą pripažinimą A.Hitchcockui atnešė jo filmas „Nuomininkas“ (1927 m.), kuriame vienų nakvynės namų gyventojus ir apylinkes terorizavo maniakas, žudantis vieną auką po kitos. Tiesa, nė viena žmogžudystė tiesiogiai nebuvo parodyta (A.Hitchcockas visuomet niekino tokį patį lengviausią būdą pasiekti rezultatą), tačiau žiūrovams nuo to buvo dar baisiau. Nors „Nuomininkas“ buvo jau penktas darbas kine, autorius dažnai jį vadino „pirmuoju tikru A.Hitchcocko filmu“. Jį pernai rugsėjo viduryje galėjome pamatyti Kauno kino centre „Romuva“ (jau tradiciniu tampantis festivalis „Pirmoji banga“ jį parodė su seanso metu gyvai atliekama muzika).
Visą rudenį LRT plius televizija mums kartą per savaitę rodė A. Hitchcocko filmų retrospektyvą, kurią sudarė aštuoni filmai: „Sabotažas“ (1942), „Įtarimo šešėlis“ (1943), „Psichopatas“ (1960), „Paukščiai“ (1963), „Marnė“ (1964), „Praplėšta uždanga“ (1966), „Topazas“ (1969) ir „Šeimos intrigos“ (1976). O puikiu post scriptum šiai retrospektyvai tapo dokumentinis filmas „Hitchcockas ir Truffaut“, sukurtas pagal prancūzų režisieriaus François Truffaut pokalbius su A. Hitchcocku, 1966 m. išleistus atskira knyga.
Pristatome A. Hitchcocko filmų TOP 5:
„PAUKŠČIAI“ (The Birds)
Kai ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje A. Hitchcockas tapo bene garsiausiu kino režisieriumi Didžiojoje Britanijoje, juo susidomėjo Holivudo magnatai ir pakvietė dirbti į Ameriką. Jau pirmasis čia sukurtas jo filmas „Rebeka“ (1940 m.) gavo Oskarą kaip geriausia metų drama, o aktorė Joan Fontaine joje sukūrė vieną įspūdingiausių savo karjeroje vaidmenų. Tai buvo pirmoji režisieriaus biografijoje mistinių siaubo romanų autorės Daphne Du Maurier ekranizacija. Dar sykį jos knygą savo filmo siužetui A. Hitchcockas pasirinko 1963-aisiais, kai kūrė savo garsiuosius „Paukščius“.
Filmas prasideda San Francisko gatvėje, kai eidama į gyvūnų parduotuvę elegantiška pasiturinti moteris Melani Daniels pastebi danguje didelį grėsmingai ratus sukančių ir klykiančių paukščių būrį. Tamsūs įpykusių paukščių siluetai šmėžavo ekrane visomis kryptimis ir rodant pradinius titrus. Tokie grėsmingi kontrapunktai jau suformavo tinkamą nerimo atmosferą dar prieš prasidedant pačiam siužetui. Šį kartą A. Hitchcockas visiškai atsisakė muzikos (tik viename epizode vaikai dainuoja mokykloje), visas dvi valandas maksimaliai išnaudojęs garsų teikiamas galimybes, o ištikimas bendradarbis kompozitorius Bernardas Herrmannas titruose pavadintas garso konsultantu (jis iš tikrųjų dirbo su garsais, eksperimentuodamas tada dar su labai nauju išradimu – mixtrautonium‘u – prietaisu, skirtu garsų mikširavimui.
Labiau įprasta yra tai, kad filmo ekspozicijoje pasirodo pats A. Hitchcockas, išeinantis iš gyvūnų parduotuvės su dviem šuneliais ant pavadėlio. Panašūs režisieriaus trumpi pasirodymai yra vienas firminių A. Hitchcocko pokštų, pirmą kartą atsiradęs dar 1927 m. filme „Nuomininkas“. Ten filmo pradžioje matome apkūnų vyriškį, skaitantį laikraštį su sensacinga informacija: pats režisierius sakėsi, kad tąsyk jam tiesiog reikėjo „užpildyti kadrą“. Vėliau, anot režisieriaus, tokie trumpi pasirodymai tapo savotišku prietaru ir net savotišku „gegu“ (taip amerikiečiai nuo seno vadina trumpą juokingą pokštą filme). Įdomu, kad prisiekę A. Hitchcocko kūrybos gerbėjai lengvai pasidavė tokio fetišizmo žavesiui ir kiekviename naujame filme stengėsi nepražiopsoti kokioje nors kadro kompozicijoje karikatūriškos autoriaus figūros. Režisierius mielai tenkino tokį fanų norą, bet stengėsi šmėstelti filmo pradžioje, kad vėliau žiūrovai nebeblaškytų dėmesio.
San Francisko gyvūnų parduotuvėje Melani (Tippi Hedren vėliau A. Hitchcocko filme „Marnė“ vaidino kleptomanę) atsitiktinai susipažįsta su jai iš pirmo žvilgsnio patikusiu teisininku Miču Breneriu (Rodas Tayloras) ir netrukus paskui jį vyksta į pamario miestelį Bodega Gėj, kuriame Mičas su valdinga motina ir seserimi leidžia savaitgalius. Iš pažiūros ramus kurortinis miestelis atvykėlę pasitinka labai nesvetingai: jau pirmąją dieną dar nespėjusią išlipti iš valties moterį čia užpuola pikta žuvėdra. Vėliau agresyvių paukščių išpuoliai tampa dažnesni, sparnuočiai elgiasi vis įžūliau (puldinėja iš mokyklos grįžtančius vaikus, net sukelia sprogimą degalinėje). Kodėl paukščiai pasiuto ir paskelbė žmonėms karą? Aiškaus atsakymo taip ir nesulauksime, užtai galimų versijų – per akis. Baigiamas filmas pagrindinių herojų pabėgimu iš paukščių terorizuojamos teritorijos. Kas bus toliau, galima tik spėlioti.
„Į ŠIAURĘ PER ŠIAURĖS VAKARUS“ (North by Northwest)
Tai, ko gero, pats painiausias kriminalinio kino meistro A. Hitchcocko trileris, kuriame, kaip įprasta, netrūksta saspenso (laipsniškai didinamos įtampos ir netikėtos atomazgos laukimo), bet šį kartą detektyvinę fabulą dažnai kompromituoja subtilus humoras, vietomis nuspalvinantis politinių machinacijų kupiną istoriją parodijos intonacijomis. O siužetas plėtojasi režisieriaus mėgiamoje aplinkoje – tarptautinių šnipų mezgamuose sąmokslų labirintuose.
Po filmo „Dama išnyksta“ (1938 m.) režisierius sakė: „Sekti šnipus taip pat neįdomu, kaip ir aiškintis, ką jie ten medžioja“. Todėl panašiuose siužetuose A. Hitchcockas stengėsi atsiriboti nuo konkretaus intrigos turinio, pakeisdamas jį paslaptingu Makgafinu. Taip režisierius vadino kažką abstraktaus arba visiškai neįtikėtino. Pavyzdžiui, šampano buteliuose slepiamus urano miltelius, kuriuos naciai po pralaimėjimo II pasauliniame kare ketina pasigaminti savo atominį ginklą (filme „Bloga reputacija“) ar kažkokią slaptą formulę, kurią amerikietis fizikas nori sužinoti socialistinėje Vokietijoje („Praplėšta uždanga“). Kokia yra šios branduolinės fizikos paslapties esmė režisieriui visiškai nesvarbu. Jam kur kas įdomiau stebėti, kaip patiklus amerikietis išsisuka iš priešo teritorijoje jam nuolat spendžiamų spąstų. Žiūrovams užtenka užuominos, kad slaptoji formulė gali nulemti komunizmo idėjų pergalę visame pasaulyje. Labiau absurdišką ir abstraktų Makgafiną sunku įsivaizduoti. Betgi pasakyta, kad labiausiai žmonės linkę tikėti grandioziniu melu. A. Hitchcockas vertė žiūrovus bijoti to, ko bijoti yra tiesiog kvaila. Ir ši triuškinanti ironija buvo tas „slaptas ginklas“, kurį režisierius priešpastatė pasaulinį apėmusiai baimės isterijai.
Trileryje „Į šiaurę per šiaurės vakarus“ (1959 m.) tarp kūjo ir priekalo atsiduria reklaminės kompanijos agentas Rodžeris Tornhilas (tai jau trečiasis aktoriaus Cary Granto vaidmuo A. Hitchcocko filmuose – anksčiau jiedu bendradarbiavo kuriant „Įtarimą“ ir „Blogą reputaciją“), kuris persekiojamas policininkų už žmogžudystę, kurios neįvykdė. Bet vyro tyko dar vienas – kur kas grėsmingesnis pavojus – tarptautinės šnipų organizacijos nariai, vadovaujami Filipo Vandamo (James Masonas) palaiko jį dvigubu agentu Kaplanu ir nori pašalinti jį iš savo kelio. Painios šarados vertas siužetas ilgai „mėtys pėdas“ ir ves į mirtinai pavojingus akligatvius. Scenarijus iš tikrųjų buvo toks painus, kad pagrindinio vaidmens atlikėjas Cary Grantas neapsikentęs kartą paklausė režisieriaus: „Mes nufilmavom jau gerą trečdalį, bet aš niekaip negaliu suprasti, kas gi čia vyksta?“.
Panašiai beveik iki filmo pabaigos jaučiasi ir žiūrovai, kuriems režisierius šį kartą pateikia labai daug spąstų ir klaidinančių manevrų. O bent dvi filmo scenos seniai įtrauktos į A. Hitchcocko išradingumą puikiai iliustruojančių miniatiūrinių šedevrų – pirmoje kukurūzų lauke Cary Granto herojų persekioja virš jo galvos skraidantis lėktuvas, o antroje Tornhilas su pagalbininke nuo persekiotojų slepiasi… ant keturių JAV prezidentų milžiniškų biustų, iškaltų Rašmoro kalne.
„LANGAS Į KIEMĄ“ (Rear Window)
Kadangi A.Hitchcockas dažniausiai darbavosi kriminalinio kino baruose, jis gerokai modernizavo šį žanrą ir išrado nemažai naujovių. Anksčiau pagal klasikinį Agathos Christie (arba Arthuro Conan Doyle‘io) išvystytą detektyvo kanoną kūrinys prasidėdavo nusikaltimu ir tik finale paaiškėdavo žudiko vardas. Skaitydami tokius romanus arba žiūrėdami pagal juos sukurtus filmus įtariame visus, kol koks nors Erkiulis Puaro ar Šerlokas Holmsas tik jiems suprantamu būdu atveda mus prie vienintelio atsakymo. A. Hitchcocko filmuose dažniausiai regime kažką visai priešingo. Režisierius mėgo laikytis savo paties išrastos taisyklės, kad žiūrovai turi žinoti daugiau už filmo herojus. Pradžioje kartu su nusikaltimu jis pateikia kokią nors labai svarbią nusikaltėlį charakterizuojančią detalę, todėl žiūrovas nuo pirmų kadrų pats įsijaučia į seklio vaidmenį ir užuot abstrakčiai įtarinėjęs, gaudo jam pateiktas užuominas. Ir grandiozinių sąmokslų tikslą A.Hitchcocko filmuose žiūrovai sužino anksti, todėl jie sėdi tarsi ant adatų ir nervingai žvilgčioja į laikrodį, nes jiems dabar svarbiausia – spės ar nespės herojus paskutinę akimirką likviduoti pavojų.
Chrestomatinis pavyzdys – vėlyvasis režisieriaus šedevras „Žmogus, kuris žinojo per daug“ (1956 m.). Jame teroristų organizacija suplanavo pakenkti britų vyriausybei itin rafinuotu būdu – nužudyti svetimos šalies ambasadorių viešoje vietoje taip, kad niekas nieko nepastebėtų. Nusikaltimo vieta – Londono Albertholo koncertų salė. Keletą tūkstančių žiūrovų talpinančią salę sunku pavadinti idealia žmogžudystės aplinka, iš kurios galima būtų pasišalinti niekieno nepastebėtam. Bet samdomi žudikai gerai išstudijavo tą vakarą atliekamo simfoninio kūrinio partitūrą ir paspaus šautuvo gaiduką tada, kai milžiniškas orkestras gros trankų finalą, ir šioje muzikinių garsų jūroje šūvio niekas neišgirs. Apie šias plano detales žino tik žiūrovai ir aktorių James‘o Stewarto bei Doris Day herojai, galintys sukliudyti niekšams ir išgelbėti Anglijos prestižą. Todėl beveik dešimtį minučių trunkančios kompozitoriaus Bernardo Herrmanno specialiai šiam filmui parašytos simfoninės kantatos „Audringi debesys“ privalumų žiūrovai taip ir neįvertina, nes visą šį laiką jų dėmesys nuo muzikinio šedevro nukreiptas į emocingos atomazgos laukimą.
Jamesas Stewartas suvaidino pagrindinį vaidmenį ir filme „Langas į kiemą“ (1954 m.), sukurtame pagal Cornellio Woolrich’o kriminalinį romaną „Panašu, kad tai buvo žmogžudystė“. Darydamas lenktynių nuotraukas profesionalas fotografas Džefris susilaužė koją ir dabar savo bute Niujorke didžiąją laiko dalį praleidžia pro langą stebėdamas kaimynus. Tokius žmones įprasta vadinti vojeristais. Bet ne visada šis žodis reiškia nesveiką nukrypimą nuo normos. Gerai apie tai pasakė pats A. Hitchcockas: „Galiu lažintis, kad devyni žmonės iš dešimties matydami priešais esančio namo lange nusirenginėjančia moterį arba kažką kambaryje darantį vyrą, sustos ir ims stebėti. Niekas nenusisuks ir nepasakys: „Tai ne mano reikalas“. Žmonės galėtų uždaryti langines, bet to nepadarys – jie stovės ir žiūrės“.
Žiūrėti per langą Džefriui, kuris dėl sugipsuotos kojos priverstas sėdėti invalido vežimėlyje – vienintelė pramoga. Juolab kad stebėti tikrai yra ką: priešais esančio namo languose nuolat kažkas vyksta, šokėja atlieka gimnastikos pratimus, kompozitorius prie fortepijono kuria naują melodiją, pagyvenusi bevaikė porelė rūpinasi šuneliu, vieniša moteris bando susirasti partnerį, o viena sutuoktinių pora nuolat vaidijasi. Būtent ši pora ir tampa didžiausio Džefrio dėmesio objektu. Kai po triukšmingo skandalo pikto kaimyno žmona pradingsta iš stebėjimo zonos, Džefris pradeda įtarti vyrą ją nužudžius. Kuo ilgiau Džefis stebi paslaptingą butą, tuo labiau stiprėja jo įtarimai…
„SVAIGULYS“ (Vertigo)
Šiame filme Jamesas Stewartas suvaidino privatų San Francisko detektyvą Skotį Fergiusoną, kuris jau pirmuose kadruose, besivaikydamas stogais sprunkantį nusikaltėlį, patiria stiprų akrofobijos (aukščio baimės) priepuolį. O kiek vėliau jis gaus iš pirmo žvilgsnio nesudėtingą užduotį, kuri apvers visą ligšiolinį Skočio gyvenimą.
Nuo panašios užduoties (pasekti moterį) prasidėjo begalė detektyvinių romanų, pvz., Dashiello Hammetto ar Raymondo Chandlerio knygos. „Svaiguliui“ (1958 m.) A. Hitchcockas pasirinko prancūzų literatūrinio tandemo Pierre’o Boileau bei Tomo Narcejac’o romaną „Prisikelti iš numirusių“ ir iš jo nuaudė labai painią intrigą, kurios tikrosios esmės ilgai negali suvokti nei žiūrovai, nei pats seklys.
A. Hitchcockas buvo tikras manipuliacijų virtuozas., turėjęs keletą profesinių paslapčių, kuriomis išradingai naudojosi. Vieną jų jis buvo pavadinęs „Bombos teorija“, kurią aiškino labai paprastai. „Įsivaizduokime, kad žiūrime filmą, kuriame yra labai ilgas epizodas – du vyrai sėdi prie stalo ir dešimt minučių kalba apie beisbolą. Žiūrovams (ypač nieko nenutuokiantiems apie šios sporto rūšies taisykles) bus nuobodu visą šį laiką stebėti tą patį kadrą. Bet jeigu po dešimties minučių įvyks sprogimas, žiūrovai trumpam bus šokiruoti. O dabar įsivaizduokime, kad žiūrime truputėlį pakeistą to paties filmo variantą. Sakykime, kad filmo autoriai iš karto parodo po stalu esančią bombą ir akcentuoja, kad iki sprogimo liko 10 minučių. Argi dabar žiūrovai nuobodžiaus? Nieko panašaus, jie nuo šiol atomazgos lauks su vis labiau augančiu nerimu“.
Panašią žiūrovų emocijas valdančią „bombelę“ galime pamatyti daugelyje brandžių A. Hitchcocko filmų. O jei kas nors priekaištavo, kad jo fantazijos nustelbia elementarią logiką, tokiems kritikams režisierius atkirsdavo: „Jeigu aš suradau efektingą siužeto posūkį arba žiūrovus įtampoje laikančią detalę, tai logiką aš galiu tiesiog išmesti pro langą“.
Taigi, paniškos aukščio baimės užvaldytas Skotis Fergiusonas priverstas pasitraukti iš pareigų, tačiau senas draugas paprašo pasekti jo žmoną Madleną, kuri pastaruoju metu ėmė keistai elgtis. Panašu, kad Madlenai ramiai gyventi neleidžia senos šeimos šmėklos, ypač prieš daugelį metų nuskendusi jos prosenelė. Sekdamas šią paslaptingą moterį Skotis pajunta jai simpatiją, todėl siaubingą šoką išgyvena tada, kai Madlena šoka nuo aukštos varpinės žemyn, o jis dėl paniškos aukščio baimės priepuolio negalėjo sutrukdyti šiam savižudybės aktui.
Neatskleisdamas tolimesnių įvykių galiu tik pasakyti, kad netrukus gatvėje Skotis sutiks į Madleną nuostabiai panašią moterį, tik ji bus ne brunetė, o blondinė (abi vaidina aktorė Kim Novak). Kas tai – protu nesuvokiama mistika, reali haliucinacija ar kažkieno klastingas planas. Jei taip, tai ko juo siekiama?
„PSICHOPATAS“ (Psycho)
Apie A. Hitchcocko ir jo filmuose pasirodančių aktorių santykius pripasakota begalė anekdotų. Kai kuriuos į apyvartą mielai leisdavo pats režisierius, vadinęs kino aktorius „naminiais galvijais“ arba sakęs, kad tūkstančiai laukinių sparnuočių „Paukščiuose“ jam suteikė mažiau problemų, negu vienos Holivudo žvaigždės kaprizai. Aktoriai ne visuomet buvo jo filmuose svarbiausi herojai. Kartą paklaustas, kokie aktoriai jo filmuose davė maksimalų efektą, režisierius (užuot puolęs vardinti su juo dirbusias Holivudo garsenybes) įvardijo… pieno stiklinę, kurioje pagal situacijos logiką galėjo būti nuodai („Įtarimas“), rūsyje gulinčius šampano butelius, kuriuose naciai neva laikė atominei bombai reikalingą uraną („Bloga reputacija“), suglamžytą popierėlį, nuo kurio turinio priklausė nekalto žmogaus gyvybė („Jaunas ir nekaltas“) ir aktorių Cary Grantą nežinia kodėl kukurūzų lauke persekiojantį trąšas barstantį lėktuvėlį („Į šiaurę per šiaurės vakarus“).
Įdomu, kad jau dirbdamas Amerikoje A. Hitchcockas filmavo garsiausias Holivudo gražuoles ir simpatiškiausius aktorius. Nesunku pastebėti, kad pastarieji dažnai vaidino charakteringus piktadarius, sadistus bei žudikus. Taip režisierius griovė seną Holivudo kanoną, kuris teigė, kad simpatiškos išvaizdos aktoriai privalo vaidinti tik teigiamus personažus. A. Hitchcockas elgėsi priešingai, tarsi norėdamas perspėti, kad nespręstume apie žmogų iš jo išvaizdos, juk dažnai už patrauklaus fasado gali slypėti visai ne tobulas vidus.
Šios taisyklės laikomasi ir filme „Psichopatas“, sukurtame pagal Roberto Blocho romaną. Filmas prasideda nuo banalios vagystės: simpatiška sekretorė Marion Krein (Janet Leigh) pasisavina didelę pinigų sumą ir su šiuo grobiu skuba pas savo meilužį, bet pasinaudoti lengvais pinigais jai nebeteks. Nuolat augančią įtampą režisierius sumaniai kuria jau nuo titrų (tai irgi vienas svarbus A. Hitchcocko stiliaus elementas). Kaip gerai žmogaus prigimtį ir baimės mechanizmuose susigaudantis psichologas jis žino, kad baimių šaltiniai yra ne išorėje, o mumyse.
Geriausiais savo filmais režisierius įrodė ir tai, kad didžiausias košmaras žmogų tyko banalioje kasdienybėje. Todėl net ir filmo originalų pavadinimą „Psycho“ galima traktuoti kaip specifinę psichozės rūšį, kai mirtina grėsmė gali užklupti jokio ypatingo įtarimo nekeliančioje realybėje. Apie tai nuolat perspėja Bernardo Herrmanno muzika, įtampos kupinais disonansais nuo filmo pradžios atvesdama prie pirmosios veiksmo kulminacijos pakelės motelio vonios kambaryje. Virtuoziškas šios scenos montažas (kai per 45 sekundes žiūrovai pamato 70 skirtingais rakursais nufilmuotų uždaros aplinkos planų) yra tikras meistriškumo šedevras.
Į motelio prižiūrėtoją Normaną Beitsą persikūnijęs aktorius Anthony Perkinsas taip įtikinamai suvaidino komplikuotą šizofrenijos atvejį, kad jį finale ilgai tenka komentuoti profesionaliam psichopatologui. O A. Perkinsui šis aktorinis triumfas, galima sakyti, sugadino karjerą – jis buvo tiesiog pasmerktas ir toliau vaidinti panašius monstrus, slypinčius po simpatiško ir jautraus žmogaus išore. Vien Normaną Beitsą aktoriui vėliau teko vaidinti dar tris kartus (1983, 1986 ir 1990 m.) – vieną jų jis net pats režisavo. Bet tai jau buvo tik dėmesio nevertos blankios A. Hitchcocko šedevro kopijos.
