Dar ne taip seniai prie „Naujojo Holivudo“ vairo stojusios jaunos JAV kino režisierių kartos tarpe išsiskyrė bene gabiausių (ir tikrai pačių garsiausių) menininkų trijulė – Francis Fordas Coppola, Stevenas Spielbergas ir George‘as Lucasas. Visi jie jau seniai pripažinti klasikais, bet iš kino industrijos dar nesitraukia. O į pirmą planą neišvengiamai išeina kiti. Jų gretose pastebimai išsiskiria keturi šių laikų garsiausi Meksikos kino režisieriai, pastaruoju metu laimintys prestižiškiausius apdovanojimus, kokius tik galima įsivaizduoti.
Guillermo del Toro fantastinė melodrama „Vandens forma“ 2018-aisiais pelnė keturis Oskarus ir keturis prizus Venecijos kino festivalyje, Alejandro G. Iñárritu „Žmogų-paukštis“ 2015-aisiais taip pat pelnė keturis Oskarus, o jų kolega Carlosas Reygadas pripažintas geriausiu režisieriumi už filmą „Po tamsos – šviesa“ (2012) Kanuose. Naujausias jo filmas „Mūsų laikas“ (Nuestro tiempo) užpernai Venecijoje varžėsi dėl „Auksinio liūto“.
Alfonso Cuaróno filmas „Roma“ (2018) tapo ne tik garsiausia Venecijos festivalio puošmena, bet ir buvo apdovanotas geriausio filmo prizu Auksinis liūtas. Ir Amerikoje Oskarų ceremonijoje „Roma“ laimėjo net tris paauksuotas statulėles (už geriausią režisūrą, operatoriaus meistriškumą ir kaip geriausias ne anglakalbis filmas) – viso nominacijų buvo dešimt.
Holivudas anksti pastebėjo originalų talentą ir pakvietė režisierių padirbėti pasaulinio kino sostinėje. Čia Alfonso Cuarónas ekranizavo Ch. Dickenso romaną „Didieji lūkesčiai“ (Great Expectations, 1998), išgąsdino žiūrovus niūria ateities pasaulio ir žmonijos saulėlydžio vizija „Žmonių vaikai“ (Children of Men, 2006), režisavo trečiąją garsios nuotykių epopėjos dalį „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“ (Harry Potter and the Prisoner of Azkaban, 2004) ir praturtino kosminę kino fantastiką septyniais Oskarais apdovanotu filmu „Gravitacija“ (Gravity, 2013) – ne tiek dėl 3D technologijų, kiek dėl virtuoziško operatoriaus Emmanuelio Lubetzkio sugebėjimo holivudiniame paviljone neaprėpiamą ir žmogui priešišką kosmoso erdvę nufilmuoti taip, kad šie kadrai tampa panašūs į kraupaus sapno košmarą. Jamesas Cameronas pavadino „Gravitaciją“ geriausiu kino istorijoje filmu apie kosmosą, o kritikai pradinį filmo epizodą, trunkantį septyniolika minučių ir nufilmuotą vienu kadru (be jokio montažo) pažadėjo įrašyti į modernaus kino meno vadovėlius.
Alfonso Cuarónas (g. 1961) studijavo filosofiją bei kino meną Mechiko Nacionaliniame universitete. Baigęs mokslus pasipraktikavo televizijoje, o jau 1991 m. debiutavo vaidybiniu filmu „Tik su tavo partneriu“ (Solo con tu pareja) – tai buvo juodoji komedija apie verslininką, kažkodėl įsikalusį sau į galvą, kad jis serga AIDS. Filmas susilaukė fenomenalaus dėmesio Meksikoje ir buvo entuziastingai priimtas svetur (tarptautinis filmo pavadinimas buvo kitoks – „Meilė isterijos laikais“/Love in the Time of Hysteria).
JAV režisieriui bei prodiuseriui Sydney‘ui Pollackui filmas taip pat patiko, ir jis pasiūlė gabiam debiutantui prisidėti prie TV kriminalinio serialo „Puolę angelai“ (Fallen Angels, 1993-1995) kūrėjų komandos. Šiame projekte pusvalandžio trukmės film noir stiliaus noveles režisavo tokios garsenybės kaip Stevenas Soderberghas, Philas Joanou, Peteris Bogdanovichius, Agnieszka Holland; po vieną epizodą režisavo net Tomas Cruise‘as bei Tomas Hanksas. Alfonso Cuaróno novelė vadinosi „Aišku, kad tai žmogžudystė“ (Murder, Obliquely).
5. „MAŽOJI PRINCESĖ“ (A Little Princess, 1995)
Tai pirmasis Amerikoje sukurtas Alfonso Cuaróno pilnametražis vaidybinis filmas – tokio pat pavadinimo Frances Hodgson Burnett knygos ekranizacija.
Britų rašytoja Frances Hodgson Burnett pirmus apsakymus prestižiniame žurnale „Scribner’s“ pradėjo spausdinti būdama aštuoniolikos. Ji draugavo su Marku Twainu, Oscaru Wilde‘u, Henry Jamesu, JAV prezidentu Jamesu Garfieldu, kitomis pasaulinės literatūros bei politikos garsenybėmis ir pati gana greitai tapo žymia rašytoja abejose Atlanto vandenyno pusėse.
Labiausiai Frances Hodgson Burnett išgarsino trys kūriniai – romanas „Mažasis lordas Fauntlerojus“ (Little Lord Fauntleroy, 1885), apysaka „Paslaptingas sodas“ (The Secret Garden, 1911) ir apsakymas „Mažoji princesė“ (1905).
Visi šie literatūros kūriniai buvo ne kartą ekranizuoti. „Mažasis lordas Fauntlerojus“ pirmą kartą dar tada, kai kinas buvo nebylus (1921 m., rež, Alfredas E. Greenas ir Jackas Pickfordas): jame dešimtmetį amerikietį berniuką Sedriką Erolą, paveldėjusį didžiulį senelio palikimą, suvaidino garsi anos epochos Holivudo žvaigždė Mary Pickford. Vėliau šis siužetas dar kelis kartus ekranizuotas (dažniausiai televizijos filmų bei serialų pavidalais).
Puikiai „Paslaptingą sodą“ 1993-aisiais metais ekranizavo režisierė Agnieszka Holland. Man tai yra tiesiog tobulas filmas, todėl su nerimu laukiu gegužės pirmosios, kai mūsų didžiuosiuose ekranuose pasirodys naujausia šio siužeto adaptacija (2020 m., rež. Marcas Mundenas). Tai nuostabaus grožio pasakojimas, kurio veiksmas rutuliuojasi senoje Anglijos pilyje ir jos paslaptingame sode. Čia likimas suveda tris vaikus – iš Indijos atvykusią našlaitę Merę, despotišką invalidą Koliną ir paprastą kaimo bernelį Diką.
O Alfonso Cuaróno „Mažoji princesė“ taip pat jau tapo vienu žymiausių „šeimyninio kino“ pavyzdžių, susilaukusių ir aukštų reitingų, ir neblėstančio žiūrovų dėmesio.
Kuri gi mergaitė vaikystėje nesvajojo būti mažąja princese, gyvenančią rūmų prabangoje ir supamą tarnų, pataikaujančių kiekvienam jos kaprizui?
Maža mergaitė Sara Kriu (Liesel Matthews) gyveno su tėvais Indijoje tarsi maža princesė (tėtis ją būtent taip ir vadino). Tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui tėtis Ralfas (Liamas Cunninghamas) buvo pašauktas tarnybon, ir Sara buvo išsiųsta į Amerikoje esantį mergaičių internatą, greičiau primenantį Charleso Dickeno aprašytus pensionatus našlaičiams.
Knygoje iš Indijos Sara buvo atvežta į Londoną, todėl ir asociacijos su Dickensu (arba Charlotte Brontë romanu „Džeinė Eir“) yra akivaizdžios ir labai natūralios. Bet filme tolimesnis veiksmas plėtojasi Niujorke. Čia toli gražu ne viskas mergaitei patinka, o ją pačią nuo pirmos dienos ėmė nekęsti piktoji internato vadovė panelė Minčin (Eleanor Bron), kuriai labai nepatiko nepriklausoma svajingos mergaitės laikysena.
Frances Hodgson Burnett savo „Mažąją princesę“ ir rašė kaip pamokančią istoriją apie lakios vaizdutės vaiko pasipriešinimą žiaurumo ir savanaudiškumo kupinam pasauliui.
Alfonso Cuaróno „Mažoji princesė“ puikiai atskleidžia svarbiausias knygos idėjas.
Turbūt neatsitiktinai, baigęs šį filmą Alfonso Cuarónas ėmėsi Charleso Dickeno „Didžiųjų lūkesčių“ (Great Expectations, 1998) ekranizacijos. (G.J)
4. „Gravitacija“ (Gravity, 2013)
„Gravitacija“ – stulbinantis 3D mokslinės fantastikos trileris su dramos elementais. Tai išlikimo kova, kurioje kovojama ne su demonais, žudikais ar prievartautojais, tai kova, kurioje pagrindinis priešas – neaprėpiama kosmoso didybė.
Pagrindiniai filmo aktoriai Sandra Bullock ir George Clooney‘s įkūnija astronautus, bandančius išgyventi kosmoso platybėse jų erdvėlaiviui patyrus avariją po susidūrimo su kosmoso šiukšlėmis. Įdomu tai, jog filme aktorių daugiau beveik nėra, išskyrus jų kolegą, kuris apsireiškia pirmosiomis filmo minutėmis ir balsus, kuriuos girdime per radijo ryšį.
Daktarė Ryan Stoun (Sandra Bullock) kosmoso tyrimų specialistė paskiriama pirmajai savo kosmoso misijai, jos partneris charizmatiškas plepys Matt‘as Kowalski‘s (George Clooney). Atlikdami savo misiją per radijo ryšį jie išgirsta jog rusų raketa netyčia pataikė į neveikiantį palydovą ir tai sukėlė grandininę reakciją, dėl kurios tiesiai į jų erdvėlaivį skrieja kosmoso šiukšlės ir palydovų nuolaužos. Po kurio laiko kontaktas su misijos kontrolės sistema Hiustone yra prarastas ir jie sklando atvirame kosmose mėgindami išgyventi, tikėdamiesi jog visgi juos kažkas išgirs ir atvyks gelbėti. Senkant deguonies atsargoms ir kovojant su vis didėjančia panika Ryan Stoun ir Matt‘as Kowalski‘s ryžtasi patys kovoti už savo gyvybę nepaisant vis labiau užvaldančios nevilties.
Po tokių 3D stebuklų kaip „Avatar“(„Avataras“) ar „Life of Pi“ („Pi Gyvenimas“) Alfonso Cuaron‘as mums dovanoja daug realistiškesnę, mažiau fantastinę istoriją, kurioje 3D efektas leidžia mums įsijausti į kosmoso platybes bei daugelį kartų priverčia krūptelėti kai kosmoso nuolaužos lekia tiesiai į mus. „Gravitacija“ – tai nuostabus skaitmeninių technologijų pasiekimas, kurių dėka turime galimybę mėgautis žvaigždėmis ir įstabiais žemės vaizdais vos tik užsidėję 3D akinius.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti dar viena išgyvenimo istorija, tačiau taip nėra. Visgi „Gravitacija“ tai herojės kelionė atgimimo link. Tai kelionė į nežinomybę, baimę, skausmą, kurioje jai tenka susidurti akis į akį su savo vienatve, kurią ji stengėsi užgožti vaikščiodama žemės paviršiumi. Tai nuostabi istorija apie išlikimą, sukaustanti iki kaulų smegenų ir neleidžianti atsikvėpti net akimirkai.
Kiekvienas momentas filme – nepakartojama patirtis. Žmonėms kenčiantiems nuo klaustrofobijos, ar priešingai – agorafobijos gali pradėti trūkti oro ar be perstojo prakaituoti delnai. Šios dvi pagrindinės baimės persipina filme – arba liksi įkalintas savo ankštame kostiume, su mažu likučiu deguonies arba skrajosi po atvirą kosmosą, kaip tikrų tikriausia adata šieno kupetoje.
Subtilus humoras, kurį it tyro oro gūsį įneša Matt‘as Kowalski‘s, pagyvina desperatišką filmo atmosferą. Pasakojimo pradžioje pasirodantis kaip besilinksminantis, save įsimylėjęs vėjavaikis vėliau atskleidžia savo gerąsias savybes. Pagrindinė filmo stiprybė – neapsakomas jo grožis. Nors ši istorija kai kam filme gali pasirodyti nuobodoka ar jau girdėta, filmo vizualizacija tai visiškai atperka.
3. „ROMA” (2018)
Tai labiausiai asmeniškas Alfonso Cuaróno filmas apie pasaulį, kuriame jis pats užaugo. Bet Roma čia – ne Italijos sostinė, o tik režisieriui nuo vaikystės puikiai pažįstamas Mechiko rajonas. „Šis filmas – tai visų pirma mano šeimos portretas. Žinoma, aš negalėjau išvengti užuominų apie ano meto [aštuntojo dešimtmečio – G.J.] politinius įvykius ir prieštaringai vertinamą prezidentą Luisą Echeverria Alvarezą, kurio valdymas iki šiol Meksikoje vadinamas „tamsiuoju periodu“. Kaip ir mano šeima, pavaizduota filme, šalis išgyveno milžiniškas ir destruktyvias permainas“, – sakė režisierius.
Anuometinė Meksika patyrė ir kruvinų susidorojimų siaubą: labiausiai pagarsėjo vadinamosios „Skerdynės Corpus Christi“ (lot. „Dievo kūnas“), kai 1971 m. birželio 10 d. Mechike studentų demonstraciją žiauriai numalšino elitinis karinis būrys „los halcones“ („vanagai“). Šis tragiškas įvykis ryškiai įtakoja ir Alfonso Cuaróno filmą. Tačiau „Romą“ mažiausiai norisi gretinti prie politinių filmų apie „Liepsnojantį kontinentą“ (šis terminas prieš keturis dešimtmečius buvo plačiai taikomas dokumentiniams ir vaidybiniams filmams apie karinių perversmų krečiamas kai kurias Lotynų Amerikos šalis).
„Roma“ – tai šeimyninė saga apie prestižiniame Mechiko rajone gyvenančią inteligentų šeimą (mama – mokytoja, tėtis – gydytojas, keturi vaikai, močiutė, dvi auklės ir šuo) bei jos draugus bei artimuosius. Kaip tokio tipo romanuose, filmas turi pagrindinės istorijos pasakotoją. Juo (tiksliau ja) režisierius pasirinko tarnaitę, kuri svarbiausius įvykius komentuoja ne tiek žodžiais, kiek iškalbingais gestais ir žvilgsniais. Dramatiško likimo tarnaitei, vardu Kleo, filmas ir dedikuojamas.
Autobiografinį juostos charakterį pabrėžia ir tai, kad režisierius save identifikuoja su vienu iš keturių šeimos vaikų (o gal po truputėlį paėmė iš jų visų). Toks kūrybinis metodas taip pat labai suasmenina filme pasakojamą istoriją, juk jautraus vaiko atmintyje kiekvienas dramatiškas įvykis įsirėžia giliai ir ilgam. Ne taip svarbu, ar tie įvykiai plėtojosi šeimoje (vyro paliktos motinos drama, tarnaitės nelaimingos meilės istorija), ar studentų krauju aplaistytose gatvėse. Toks intymus santykis su ekrane vaizduojama realybe žadina nuoširdžią simpatiją filmo herojams, kurią žiūrovai patirdavo, įsijausdami į pokario Italijos neorealistų šedevrus.
Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad „Roma“, tarsi mozaika, sudaryta iš atskirų mažai susijusių epizodų. Iš tikrųjų gi filme visai nėra eklektikos, viskas paklūsta griežtai laiko tėkmės logikai. Nuosekliai pasakojami dramatiški šeimyninio gyvenimo epizodai perpinami su įsismarkavusios stichijos (miško gaisras, žemės drebėjimas, audra jūroje ir vaikų išgelbėjimas) vaizdais ir jau minėtais politiniais sukrėtimais. Todėl ir visą filmo atmosferą persmelkia augančios įtampos, grėsmingo laukimo nuotaika. (G.J.)
2. „TAIP PAT IR TAVO MAMA“ (Y tu mamá también, 2001)
Sukūręs du vaidybinius filmus Holivude („Mažąją princesę“ ir „Didžiuosius lūkesčius“) režisierius Alfonso Cuarónas sugrįžo į gimtąją Meksiką ir čia tuoj pat realizavo dar vieną projektą.
Venecijos kino festivalyje prizu už geriausią scenarijų ir Marcello Mastroiannio vardo premija apdovanotame filme provokuojančiu pavadinimu „Taip pat ir tavo mamą“ netrūksta šokiruojančių scenų. Filmas net prasideda audringa sekso epizodu. O po kelių minučių dar neatsitokėjusiam žiūrovui pakišamas dar vienas greito sekso vaizdelis – taip su savo merginomis prieš vasaros išsiskyrimą atsisveikina pagrindiniai herojai Tenočas Iturbidė (Diego Luna) ir Chulijus Zapata (Gaelis García Bernalis). Jokių sentimentų ir jausmų čia nėra, tik pats paprasčiausias ir patikimiausias „hormoninių audrų” sukeltos įtampos likvidavimas.
Senamadiškas žodis „meilė” šiems jaunikaičiams, regis, visai nežinomas, užtai išradingi epitetai apie seksą iš jų lūpų skamba taip dažnai, kad imi baimintis už abiejų „nebrendylų” psichinę sveikatą. Laimė, šiek tiek proto (ir kur kas brandesnės patirties) „subingalviams” (abu mielai save šiuo epitetu vadina) įkrės kartu su jais kelionėn išsiruošusi Luisa Kortes (Maribel Verdú). Tik chuliganiškos istorijos finalas bus liūdnas.
Kino kritikai „Taip pat ir tavo mamą“ iš karto praminė paauglių „kelio filmų“, o sinefilai tuoj pat surado šiam filmui tikrai tinkamą kontekstą – patalpino Alfonso Cuaróno filmą greta tokių šedevrų, kaip François Truffaut „Žiulis ir Džimas“ (Jules et Jim, 1962) ir Bertrando Blier „Valsuojančių“ (Les valseuses, 1974). Su pastaruoju filmu „Taip pat ir tavo mamą“ tikrai sieja ne tik dvasinė, bet ir fizinė giminystė.
„Valsuojančiuose“ du draugeliai (juos tąsyk suvaidino Gérard’as Depardieu ir netrukus iš gyvenimo anksti pasitraukęs Patrickas Dewaere’as) išdykauja „be jokių stabdžių“: jie lekia automobiliu Prancūzijos keliais, gelbėdamiesi nuo kasdienybės nuobodulio (o vėliau ir nuo policijos už kai kuriuos savo darbelius). Jų tarpusavio pokalbiuose pro keiksmažodžius sunku suprasti šio komunikavimo prasmę, o mintyse (kaip tame nešvankiame kareiviškame anekdote), regis, tėra vienintelė mintis, kaip su kuo nors kuo greičiau pasi…
Į šiuos prancūziškus „giminaičius“ labai panašūs ir Tenočas su Chulijum, apsvaigę nuo laisvės oro, anarchiškos nuotaikos vasaros karščių, „žolytės“ aromato ir kitokių jaunystės teikiamų galimybių. Jie lekia atostogauti į Europą ir nori surasti kokį nors nuostabaus rojaus kampelį. Neprieštarauja vaikinų nuostatoms ir kartu su jais kelionėn išsiruošusi pakeleivė Luisa. Atvirkščiai, ji net skatina vaikinus neriboti savo fantazijų: „Būkite laisvi kaip jūra“.
Kaip ir kituose Alfonso Cuaróno filmuose, „Taip pat ir tavo mamą“ yra tikras sinefiliškų citatų ir šiaip malonių detalių rinkinys. Režisierius prisipažino, kad pirmąjį stimulą sukurti šį filmą pajuto išgirdęs chuliganišką Franko Zappos dainą „Watermelon in Easter Hay“.
Vėliau mintyse gimusi siužeto užuomazga vis pasipildė iš pirmo žvilgsnio nereikšmingomis smulkmenomis, iš kurių ir buvo nuaustas scenarijus: jį, beje, režisierius parašė drauge su broliu Carlosu (būtent už scenarijų jiedu ir buvo nominuoti Oskarui). (G.J.)
1. „ŽMONIŲ VAIKAI“ (Children of Men, 2006)
Meksikos režisierius Alfonso Cuarónas ekranizavo P.D. Jameso romaną “Žmonių vaikai”, kuriame vaizduojami ne taip tolimi įvykiai, panašūs į kraupų žmonijos saulėlydį.
Anot romano ir filmo, jau 2027 – aisiais pasaulį užvaldys tamsa, chaosas ir visiška anarchija, o žmonija atsidurs ant katastrofos slenksčio. Žlugo Niujorkas, Paryžius, Maskva, Honkongas ir kiti megapoliai. Šiokia tokia tvarkos iliuzija dar rusena Britanijoje, bet ir ten santvarka labiau primena neofašistinį terorizmą. Į Londoną iš viso pasaulio suplūdo niekieno nekontroliuojamos nelegalių emigrantų minios, todėl rasiniai konfliktai ir nacionalinės nesantaikos provokuojami kruvini susidūrimai tapo tikra žiaurios kasdienybės rykšte.
Tačiau visų baisiausia tai, kad ką tik buvo nužudytas prieš aštuoniolika metų “Žemėje, žmonių planetoje” gimęs paskutinis vaikas. Demografinė katastrofa, apie kurią seniai trimitavo mokslininkai tapo realybe. Nes žmonės neteko galimybės natūraliai tęsti savo giminę. Vadinasi, pasaulis stulbinamu greičiu sensta ir greitai apie jį neliks kam prisiminti. Tokios niūrios ateities nenumatė net garsiausias XX amžiaus antiutopijos autorius George‘as Orwellas.
Bet kokia fantastika gimsta iš dabarties realijų arba netolimos ateities problemų nuojautos. “Žmonių vaikų” autoriai modeliuoja visai įtikinamą “naują nuostabų pasaulį”, kuriame Vakarų pasaulio gatvėmis pergalingai žygiuoja “kalašnikovais” ginkluoti “Alacho kariai”, nelegalai suvaryti į perpildytus rezervatus, virš šio apokaliptinio chaoso sklando “puotos maro metu” dvasia, o iš visų ateities vizijų teliko vienintelė perspektyva – “kas mirs paskutinis, tegu nepamiršta išjungti šviesą”…
Laimė, autoriai nepasitenkina vien tik juodomis spalvomis. Netikėtai šioje tamsos karalystėje nušvinta šviesos spindulėlis, panašus į tikrą stebuklą – juodaodė moteris nešioja po širdimi kūdikį. Kaip čia neprisiminsi išminčiaus Rabindranato Tagorės žodžių: “Kiekvienas naujagimis yra pats ryškiausias įrodymas, kad Dievas dar nenusivylė žmogumi…” (G.J.)
Gedeminas Jankauskas, Ieva Gabrėnaitė
