Nuo 1962 – ųjų metų Vakarų pasaulis įprato Naujuosius metus pasitikti ne tik su Kalėdų Seneliu, bet ir su naujais nenugalimojo agento 007 nuotykiais.
1962 metais pirmą kartą į kino pasaulį energingai įsiveržė žmogus, prisistatęs tokiais žodžiais: „Aš esu Bondas. Džeimsas Bondas“. Tai buvo filme „Daktaras Ne“ (Dr. No, rež. Terence‘as Youngas). Būtent tada tikra tarptautine kino žvaigžde tapo škotas Seanas Connery, iki tol beveik dešimtį metų mirgėjęs tik TV serialuose arba vaidybinių filmų epizoduose.
Vėliau susitikimai su Džeimsu Bondu darėsi nebe tokie reguliarūs, tačiau vis tiek su pavydėtinu atkaklumu rašytojo Iano Flemingo fantazijos sukurtas herojus, gelbėjantis pasaulį “nuo pražūties amžinosios” ir nepamirštantis net mirtino pavojaus akivaizdoje paglamonėti eilinę stambiakrūtę gražuolę, vėl sugrįždavo.
Žlugus Berlyno sienai, ėmė atrodyti, kad netekęs savo svarbiausio “šaltojo karo” priešininko, Bondas išeis pensijon. Taip neatsitiko, bet kaip tik tuomet bondiados autoriai pradėjo krėsti keistokus pokštus.
Jau “Auksinėje akyje” (GoldenEye, 1995 m.) tiesioginiu Džeimso Bondo viršininku tapo moteris. Tai buvo gudrus reklaminis triukas, turėjęs dvigubą tikslą – nuraminti karingai nusiteikusias feministes ir pritraukti į kino sales anksčiau šio serialo nemėgusias moteris. Bondui teko praryti šią karčią piliulę, tačiau vienas kompromisas iš karto pagimdė kitus.
Kitame filme “Rytojus niekada nemiršta” (Tomorrow Never Dies, 1997 m.) autoriai ėmė nuosekliai keisti Džeimso Bondo “orientaciją” – iš slaptojo Jos Didenybės superagento jis palengva virto sėkmingu prekybiniu agentu, atvirai reklamuojančiu prabangius laikrodžius, rusišką degtinę “Smirnoff” ir fantastiško dizaino angliškus automobilius Aston Martin.
Džeimsą Bondą vaidino Seanas Connery ir Rogeris Moore‘as (po septynis kartus), George‘as Lazenby (vieną kartą), Timothy Daltonas (du kartus) ir Pierce‘as Brosnanas (keturis kartus).
O Danielis Craigas firminį pasisveikinimą “Mano vardas Bondas, Džeimsas Bondas” pirmą kartą ištarė filme „Kazino Royale“ (2006).
Britai šį Džeimsą Bondą iš karto praminė “Džeimsu Blondu”, mat Danielis Craigas vienintelis šio vaidmens atlikėjas blondinas.
Danielis Craigas Bondą vėliau vaidino filmuose „Paguodos kvantas (Quantum of Solace, 2008, rež. Marcas Forsteris), „Operacija Skyfall“ (Skyfall, 2012, rež. Samas Mendesas), „Spektras“ (Spectre, 2015, rež. Samas Mendesas), o vėlų rudenį pamatysime dėl pandemijos iš balandžio į lapkričio pabaigą nukeltą premjerą „Mirtis palauks“ (No Time to Die, 2020, rež. Cary Joji Fukunaga).
Prieš kurį laiką (dar ikipandeminiame pasaulyje) buvo svarstoma apie tai, kad kitas Džeimsas Bondas turėtų būti arba juodaodis (net buvo svarstoma Idriso Elba kandidatūra) arba… moteris (buvo net paskelbta, kad tai galėtų būti juodaodė britų aktorė Lashana Lynch).
Bet, panašu, kad tokioms radikalioms permainoms dar tinkamai nepasirengę nei bondiados kūrėjai, nei žiūrovai.
Nors Danielis Craigas dar 2017-aisiais sakė, kad Bondo daugiau nevaidins, bet pažado neištesėjo. Todėl rimtai spėlioti, kaip atrodys Bondas kitame filme po „Mirtis palauks“ dar per anksti.
O Džeimso Bondo superpopuliarumą kine patvirtina dar ir tai, kad šis personažas įtakojo ir rimtus veiksmo filmus (apie Tomo Cruise‘ą vaidintą Iteną Hantą „Neįmanomose misijose“ bei apie Matto Damono Borną), ir visokiausias parodijas – apie Super Džonį (Rowanas Atkinsonas) bei Ostiną Pauersą (Mike‘as Myersas).
5. „OPERACIJA SKYFALL“ (Skyfall, 2012)
„Operacija Skyfall“ buvo dvidešimt trečiasis bondiados filmas, ir jame trečią kartą agentą 007 suvaidino Danielis Craigas.
Bene tiksliausiai Džeimso Bondo fenomeną apibrėžė Simonas Winderis monografijoje „Žmogus, kuris išgelbėjo Didžiąją Britaniją“. Atsispyręs nuo tradicinio amerikietiško posakio apie žmogų, tinkamu metu atsidūrusį reikiamoje vietoje, autorius teigia: „traumuota dėl imperijos statuso praradimo Britanija entuziastingai sutiko Iano Flemingo herojų, kuris priminė „auksinį sapną“ apie prarastą šalies galybę“.
Internetinio tinklapio „007magazine“ leidėjas Grahamas Rye pateikė labiau universalų Džeimso Bondo populiarumo paaiškinimą: „Tokių filmų turinys žiūrovus žavi fantazijos skrydžiais, netikėtais siužeto posūkiais, gėrio pergale prieš blogį, pagrindinio personažo charakteriu, egzotiškomis veiksmo vietomis, gražiomis merginomis, įspūdinga muzika ir kitomis specifinėmis detalėmis“.
Per daugiau nei pusšimtį metų Džeimsas Bondas pavirto reikšmingu britų gyvenimo ir jų popkultūros simboliu. Panašiu į tą, kurį gerokai ilgiau įkūnija karalienė Elžbieta II. Juk agentas 007 (du nuliai simbolizuoja ypatingą slaptųjų agentų privilegiją – teisę žudyti) yra garsiausias visų laikų slaptasis agentas Jos Didenybės tarnyboje. Neveltui per Londone vykusios Olimpiados atidarymą abu šio tandemo nariai pasveikino viso pasaulio geros valios žmones improvizuotu šuoliu su parašiutais iš lėktuvo.
Per 50 metų pasaulis stipriai pasikeitė, o Bondas iki D. Craigo buvo laikomas tose pačiose seno gero kino koordinatėse, todėl bondiados situacijos kaskart darėsi vis mažiau įtikinamos ir iš tolo dvelkė iš piršto išlaužtais senamadiško kriminalinio kino štampais. Tai buvo vadinama ištikimybe tradicijoms. Bondas turėjo būti amžinai jaunas ir nemirtingas. Pirmoji taisyklė buvo įgyvendinama senstantį pagrindinį herojų keičiant jaunesniais aktoriais.
D. Craigas sugriovė mitą apie Bondo nemirtingumą. Apie tai primena ir „Operacijos Skyfall“ pradžioje mirgantys mirties atributai bei antkapiai, ir Adelės atliekama titulinė daina, prasidedanti žodžiais „Tai pabaiga“, ir Bondui jo viršininkės rašomas nekrologas, ir visa filmo istorija, kurioje anapus gyvybės ir mirties atsidūręs Bondas visgi sugrįžta paskutinei (?) misijai, kad galėtų pasakyti dar vieną sparnuotą frazę: „Mano hobis – prisikelti iš numirusių“.
Šiuolaikiniame pasaulyje sugebėjimas greitai lakstyti ir taikliai šaudyti jau nebėra patys svarbiausi superagentų įgūdžiai. Anot seną ginklų išradėją Q pakeitusio jauno kompiuterių genijaus, „kibernetiniai karai dabar vykdomi sėdint prie kompiuterio su pižama“.
„Mes dabar nebežinome savo priešų“, – liūdnai reziumuoja Bondo viršininkė M (ją paskutinį kartą suvaidino aktorė Judy Dench, kurios funkcijas perėmė Ralphas Fiennesas). Ir ši išmintingo žmogaus frazė geriausiai atspindi globalios problemos esmė.
Svarbiausias bondiados permainos naujausiame filme susijusios su bene aktualiausiu šiuolaikinio pasaulio pavojumi – tarptautiniu terorizmu. Sprogimas Britų žvalgybos citadelėje MI6 nedviprasmiškai įvardija grėsmę Nr. 1. Ją savaip įkūnija ir pagrindinis Bondo antagonistas Raulis Silva. Jį vaidinantis ispanas Javieras Bardemas jau įrodė, kad gali vienu metu kelti juoką ir siaubą.
Toks buvo „Oskaru“ įvertintas šaltakraujis banditas Antonas Čiguras brolių Coenų filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Panašus yra ir peroksidinis blondinas Silva – buvęs slaptųjų tarnybų agentas, savotiškas puolęs angelas, ėmęs tarnauti blogio jėgoms. Jo ir Bondo tarpusavio santykiai rutuliuojasi aukštos įtampos lauke, kurį sukėlė du priešingi poliai – senamadiška Bondo ištikimybė pareigai ir aklas Silvos kerštas savo paties praeičiai.
Bet kad įveiktų naujausius iššūkius Bondui teks mirti ir prisikelti iš numirusių, sugrįžti prie ištakų ir sunaikinti šiurpius vaikystės prisiminimus.
4. „IŠ RUSIJOS SU MEILE (From Russia with Love, 1963)
Po pirmojo filmo apie Džeimso Bondo nuotykius pagrindinio vaidmens atlikėjas Seanas Connery taip apibudino savo suvaidintą superherojų: „Džeimsas Bondas – absoliučiai neatremiamas personažas, tas, į kurį trokšta būti panašus kiekvienas vyras ir kurio žavesiui negali atsispirti jokia moteris“.
Jei pirmojo filmo biudžetas buvo vos 1 mln. dolerių, tai antrajam buvo atseikėta du kartus didesnė suma.
Jau antrajame “bondianos” filme išaiškėja svarbiausias Džeimso Bondo “klasinis priešas” – klastingi Sovietų sąjungos kontržvalgybininkai (nenuostabu, juk „Iš Rusijos su meile“ filmuota tuoj pat po garsiosios Karibų krizės).
Bondui pavyksta iš rusų ambasados Stambule pagrobti britų žvalgybą labai dominančią dešifravimo mašiną, o vėliau tenka kariauti su rusų gražuolėmis. Pirmoji (dar Stambulo ambasadoje) nesunkiai pasiduos “saldžion nelaisvėn”, antrąją reikės saugoti kaip savo akį Vakarų eksprese, trečioji (pati pavojingiausia) tykos Bondą Venecijoje kartu su iki ausų apsiginklavusiais smogikais, o po visų vargų agentą finale paguos ilgakojė Tatjana Romanova (Daniela Bianchi)…
Kiekviename filme apie Džeimsą Bondą privalomas pagrindinis piktadarys – klastingas ir nuožmus maniakas, galingo nusikaltėlių tinklo vadovas.
Filme „Iš Rusijos su meile“ toks nusikaltėlių tinklas vadinamas „Spektru“.
Filmavimo darbai vyko Turkijoje, Ispanijoje ir Seano Connerio gimtojoje Škotijoje.
Po filmo premjeros Oksfordo universitete buvo įsteigtas Džeimso Bondo fanų klubas, įtakingas JAV kino pramonės žurnalas „Variety“ Connerį apdovanojo prizu už meistriškumą, o prancūzų žurnalas „Cinémonde“ charakterizavo pagrindinį herojų su humoristinėmis intonacijomis: „Bondas. Džeimsas Bondas… Jo ūgis 1 m. 89 cm., svoris 78 kg., veidas – įdegęs, kakta – aukšta, plaukai – juodi, antakiai – ilgi, šnervės – juslingos, burna – didelė, lūpos – kietos. Ypatingi požymiai: subtiliai elegantiškas, rūko brangias cigaretes, nepailstantis nuotykių ieškotojas, mėgsta intrigas su moterimis, ginkluotas automatiniu 7.65 mm. kalibro beretos markės pistoletu , kuris lengvai išardomas ir gali tilpti piniginėje… Dešinėje rankovėje paslėptas peilis, kojinės sustiprintos plieniniais antgaliais, praverčiančiais grumtynėse. Bondas – puikus šaulys, pataikantis į priešininką iš bet kokios pozicijos ir taikliai svaidantis peilį“.
Visiems, kam teko vaidinti Bondą, ši charakteristika buvo privaloma.
3. „DAKTARAS NE“ (Dr. No, 1962)
Nenugalimąjį slaptąjį agentą Džeimsą Bondą, kurio tarnybinis numeris 007 faktiškai reiškia “teisę žudyti” dar 1953 metais savo knygoje “Karališkasis kazino” aprašė tikras britų slaptųjų tarnybų agentas Ianas Flemingas.
Savo metu (1929 – 1933 m.) jis dirbo korespondentu Maskvoje, vėliau (1935 – 1939 m.) buvo bankininkas, o karo metais tarnavo britų laivyne. Išėjęs į atsargą ėmė rašyti vieną knygą po kitos apie Bondo nuotykius, suteikdamas herojui vis daugiau savo paties pomėgių ir savybių.
O pagrindinio herojaus vardą ir pavardę Ianas Flemingas pasiskolino iš garsaus britų ornitologo, knygos „Vest Indijos paukščiai“ autoriaus.
Vienas rašytojo bičiulis sakė: „Flemingas neigė, kad yra panašus į Bondą, bet iš tikrųjų panašumų yra daug. Abu buvo britų jūrų karininkai, abu mėgo skaniai pavalgyti, vertino gerus stiprius gėrimus, mėgo kortas ir prabangius automobilius, abu gerai pažinojo didmiesčių pogrindinį gyvenimą. Tik Ianas buvo geresnis už Džeimsą“.
Filmai apie Džeimsą Bondą, žinoma, dar labiau išpopuliarino ir patį rašytoją, ir jo šaunųjį personažą. Bet pirmi bandymai skaitytojų pamėgtas knygas paversti filmais buvo nesėkmingi.
Viskas pasikeitė, kai reikalo ėmėsi italų kilmės prodiuseris Harry Saltzmanas: jis už 50 tūkst. dolerių įsigijo visų Flemingo knygų apie Bondą (išskyrus „Karališkąjį kazino“) ekranizavimo teises ir vėliau susiradęs ištikimą kompanioną Albertą R. Broccoli, užsuko šią ilgai ir sėkmingai besisukančią karuselę.
Tiesa, abiejų prodiuserių požiūris į Bondą buvo skirtingas: vienas norėjo, kad filmai būtų maksimaliai ištikimi knygų tekstams, kitas (Broccoli) sakė, kad filmuose svarbiausia seksualios gražuolės, prašmatnūs lenktyniniai automobiliai ir egzotiški gamtos peizažai. Galiausiai buvo įvertintos abi šios pozicijos, kurios ir tapo kelis dešimtmečius nesikeičiančio stiliaus pagrindu.
Šio stiliaus puošmena tapo naujas aktorių tipažas, jau po pirmojo filmo kritikų įvertintas kaip „Bondo mergina“ (ji privalo būti bet kokiame filme apie agentą 007).
Pirmoji „Bondo mergina“ filme „Daktaras Ne“ buvo švedė Ursula Andress, kurios pirmąjį pasirodymą kritikai lygino su Botticellio paveikslu „Veneros gimimas“: iš tikrųjų efektingos išvaizdos ir nepriekaištingos figūros mergina pasirodo Bondui nuostabaus grožio paplūdimyje tarsi antikinė deivė, gimusi iš jūros putos.
Vaidinti Bondą pretendavo daug amerikiečių ir britų aktorių. Seaną Connery pasiūlė režisierius Terence’as Youngas, pasakęs: „Šis vaikinas yra puikus. Jo balsas nuostabus, o išvaizda įsimenama, taip pat jis turi magnetizmo, kuriuo pasižymėjo Clarkas Gable‘as“.
„Daktaras Ne“ yra pirmasis kino bondianos filmas, kuriame Bondas (Seanas Connery) vyksta į Karibų jūros kurortus, kad išsiaiškintų, kodėl čia startuojančios amerikiečių raketos vėliau keičia pradinį kursą ir yra sunaikinamos.
2. „AUKSAPIRŠTIS“ (Goldfinger, 1964)
Trečiajame bondianos filme autorių fantazija trykšta per kraštus, o siužetas nuo realių konfliktų nuklysta į pasakiškas lankas.
„Auksapirštis“ kino specialistų vadinmas geriausiu ankstyvosios bondiados filmu. Kai jis pasirodė JAV kino ekranuose, Amerikos spauda jam negailėjo liaupsių, o vienas laikraštis net džiaugsmingai šūktelėjo: „Nieko panašaus nematėme nuo tada, kai pasirodė „Vėjo nublokšti“.
Pirmuosius du bondiados filmus režisavęs Terence’as Youngas pradėjo ir šį filmą, bet netrukus susipyko su prodiuseriais dėl jo manymu per menko honoraro ir buvo pakeistas labiau sukalbamu režisieriumi Guy Hamiltonu. Tada ir išryškėjo svarbus visos bondiados principas – gali keistis režisieriai ir pagrindinio vaidmens atlikėjai, bet stilius visada išlieka tas pats (tokio pat principo vėliau laikėsi ir „Hario Poterio“ ciklo autoriai).
„Auksapirščiu” pramintas piktadarys Orikas (Gertas Fröbe) svajoja tapti pasaulio valdovu ir trokšta pasisavinti visas Jungtinių Valstijų aukso atsargas, saugomas Nokso forte. Jis jau susikrovė milžinišką kapitalą spekuliuodamas auksu ir išnaudodamas šio tauraus metalo kainos pokyčiais biržose.
Visus, kas bando priešintis šiems planams, “Auksapirštis” nužudo itin rafinuotu būdu – paverčia paauksuotu manekenu. Viena pirmųjų tokio siaubingo keršto auka tapo Oriko pagalbininkė Džilė Masterson, kurios dėka Bondui prie kortų stalo pavyksta demaskuoti „Auksapirščio“ machinacijas.
Ši paauksuota mergina (Shirley Eaton) Amerikoje net pakliuvo į žurnalo „LIFE“ viršelį, Johno Barry vinilinė plokštelė su filmo muzika išsikovojo aukščiausias reitingų pozicijas, žurnalas „Playboy“ Bondą pavadino „savu vaikinu“, o Seaną Connery – dešimtmečio aktoriumi, universitetų profesoriai net pradėjo mokslinėse disertacijose nagrinėti Džeimso Bondo fenomeną ir jo reikšmę modernioje kultūroje.
„Auksapirštyje“ pasirodo keli gadžetai, kurie vėliau buvo išnaudoti kituose bondiados filmuose. Pvz., kovai su Oriku Bondas gauna superautomobilį Aston Martin DB5 su dviem galingais radarais. Vienoje scenoje prieš Bondą panaudojamas ypatingas ginklas – Oriko asmens sargybinis japonas Odžobas (Harold Sakata) į Bondą sviedžią skrybėlę su plieniniais užaštrintais bryliais. Dar sykį per plauką nuo žūties Bondas atsiduria tada, kai slaptoje Oriko laboratorijoje jis vos nebuvo supjaustytas galingu lazeriu.
Filme yra ir daugiau smagių momentų. Pavyzdžiui, tada, kai Bondas neutralizuoja bombą: jos laikrodinį mechanizmą pavyksta sustabdyti tą akimirką, kai elektroniniame ekrane sustingsta skaičiai 007.
O juokingiausia, kad lemtingu momentu galingą piktadarį „Auksapirštį“ Džeimsui Bondui padeda įveikti… moterų smogikių būrys, pavadintas „Skraidančiu cirku“, kurio vadovei lesbietei (Honor Blackman) agentas 007 finale pademonstruoja poligaminės meilės privalumus…
„Auksapirščio” pajamos vien JAV ir Šiaurės Amerikoje viršijo 23 mln. dolerių.
Filmas buvo apdovanotas Oskaru už geriausius garso efektus.
P.S. Amerikiečių cenzoriams labiausiai užkliuvo tai, kad aktorės Honor Blackman herojės, „Skraidančio cirko“ vadovės vardas yra Pussy. Amerikiečiai reikalavo pakeisti šį nepadorų vardą, bet režisierius atsikirto, kad net dešimtmečiai vaikai žino tikrąją šio žodžio reikšmę. O atlyžo cenzoriai tik tada, kai Guy Hamiltonas viešai pareiškė, kad remia JAV Respublikonų partiją…
Apie šį konfliktą rimtame moksliniame leidinyje „The Journal of American Culture“ (2005, rugsėjis) net buvo parašytas straipsnis „James Bond’s “Pussy” and Anglo-American Cold War Sexuality“ (autorė Tricia Jenkins).
1. „KAZINO ROYALE“ (Casino Royale, 2006)
21-ajame „bondiados“ filme veiksmas sugrįžta į agento Džeimso Bondo praeitį, kai jis buvo pakviestas į britų Karališkąją tarnybą. Agentas 007 gauna ne tik teisę žudyti, bet ir pirmąją užduotį.
Pirmoji Bondo misija nubloškia agentą į Madagaskarą, kur reikia surasti tarptautinį teroristą Molaką (Sebastienas Foucanas). Bet atvykus į Bahamų salas šį kartą operacija nukrypsta nuo pradinio plano, ir Bondui tenka aiškintis, kodėl taip atsitiko.
Čia Bondas ir sužino apie svarbią nelegalių finansinių schemų grandį – tarptautinių teroristinių organizacijų rėmėją bankininką Le Šifrą (Madsas Mikkelsenas), kuris nesidrovi daryti didelius pinigus drauge su aukšto rango nusikaltėliais arba pilietinio karo apimtose valstybėse.
Su šiuo piktadariu Bondui teks susiremti… prie pokerio stalo. Mat po to, kai Bondas suardė Le Šifro planus, šimtą milijonų dolerių vienu ypu praradęs piktadarys nori susigražinti pinigus Juodkalnijos viešbutyje „Royale“ organizavęs pokerio turnyrą, kuriame kiekvienas dalyvis privalo susimokėti dešimt milijonų dolerių.
Į šį renginį komandiruojamas ir Bondas, kurio dalyvavimo mokestį sumoka Jos Didenybės iždas. Prižiūrėti, kaip bus naudojamos valstybės lėšos, patikėta gražuolei Vesper Lynd (Eva Green). To pakanka, kad būtų galima su nemažėjančias įtampa stebėti dviejų vienas kito vertų priešininkų dvikovą, kurioje bus nemažai ir visai ne džentelmeniškų klastingų smūgių.
