Georgas Bernardas Shaw vadino diktatorių liejamą kraują reikalingu ir gyrė totalitarinio valdymo „efektyvumą“ palyginus su „neveiksniais Vakarų parlamentais“. Genialusis dramaturgas bent jau šiuo atveju aiškiai klydo – šiuo metu pasaulyje nėra prasčiau, ciniškiau valdomų ir skurdžiau gyvenančių tautų už tas, kurios apraizgytos totalitarinių režimų. Kas jie – politiniai gyvuliai, tironai, vienaakiai aklųjų šalyje? Pristatome jums penkias išskirtines kino juostas tapančias itin brutalų uzurpatorių portretą.
5. „Diktatorius“ / „The Dictator” (2012)
Tai vienas geriausių komiko Sachos Baron Cohen filmų, jis vaidina Šiaurės Afrikos diktatorių Aladeen, kuris kankina ir vykdo mirties bausmes savo žmonėms, ketina su masinio naikinimo ginklų pagalba sunaikinti Izraelį. Aladeen dėdė Tamir (Ben Kingsley), teisėtas sosto paveldėtojas, ketina jį nuversti. Tačiau kai to nepavyksta įvykdyti, Tamir paskatina Aladeen vykti į Jungtinių Tautų būstinę bei rezga dar vieną sosto užgrobimo planą. Tačiau čia jis pagrobiamas, o Tamir paskiria vaidinti Aladeen piemenį Efawadh. Tamir siekia paskelbti demokratiją ir ja prisidengęs gauti pelną iš naftos eksporto. Tikrasis Aladeen išsigelbėja, bet netenka savo barzdos, todėl yra nebeatpažįstamas. Filme yra daug komiškų situacijų, kartais net brutalių, tačiau tie žmonės, kurie nesupranta ironijos ir yra jautresni, jiems ši komedija nėra rekomenduojama, nes jie tiesiog nesupras daugelio pokštų ir liks nusivylę. Pradžioje mes matome negailestingą ir žiaurų diktatorių, iš kurio kvailumo mes juokiamės, o filmo pabaigoje mes jau pradedame šiek tiek simpatizuoti šiam personažui, net norime, kad jam pasisektų, nepaisant jo žiaurumo. Diktatorius – tai ne tik labai linksmas filmas, bet ir subtili politinė satyra, ypač paskutinės filmo scenos tai įrodo, kuomet kandžiai pasišaipoma iš taip vadinamųjų demokratų, kurie nepaiso daugelio mūsų teisių pažeidimų. Šis filmas turi šiek tiek panašumų su Ch. Chaplino The Great Dictator, kuriame tironas Hynkel yra pakeičiamas jo dubleriu, taip pat vienoje vietoje Aladeen palygina save, kad jis yra vienas iš geriausių ir paskutiniųjų diktorių.
4. „Didysis diktatorius“ / The Great Dictator (1940)
Praėjus dvidešimt metų po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, kai Tomainia tauta liko pralaimėtojos pusėje, Adenoid Hynkel įgavo politinės galios ir tapo negailestingu diktatoriumi. Jis tiki nesuteršta arijų valstybe ir visų žydų sunaikinimu. Ar šis filmo aprašymas nieko neprimena? Mūsų visų numylėtinis Charlie Chaplin labai smarkiai rizikavo nusprendęs pritaikyti humoristinį būdą paliečiant temą apie nacius. Filmas The Great Dictator yra vienas pirmųjų holivudinių filmų, kuriame panaudota satyra norint pašiepti specifinę politinę situaciją. Tai filmas, kuris pasmerkė Adolfą Hitlerį, pasipriešino fašizmui ir atvirai kalbėjo apie antisemitizmo problemą. Filmas išjuokia A. Hitlerį, nacizmo pagrindinius principus, taip pat šaipomasi iš tuometinių fašistinių lyderių. Pagrindinių veikėjų vardai turi užuominas į J. Gėbelsą, H. Geringą, B. Musolinį. Nors kritikai ir gerbė C. Chaplino drąsą už šio filmo sukūrimą tokiu tragišku laikotarpiu visai žmonijai, tačiau vėliau C. Chaplinas prisipažino, kad jeigu būtų žinojęs koks iš tikrųjų buvo siaubingas Holokaustas, jis niekad nebūtų sukūręs šio filmo.
3. „Mielas Diktatoriau“ / Dear Dictator (2018)
Filmas giriamas už šokiruojančią idėją ir tikrai įsimintiną istoriją, tačiau jis šiek tiek primena režisieriaus Larry Charles 2012 metais išleistą nuotykių komediją „Diktatorius“ (angl. „Dictator“) su Sacha Baronu Cohenu priešakyje. Abiejose istorijose pasakojama, kaip dėl tam tikrų priežasčių (mažos Karibų salos, kitame filme išgalvotos Šiaurės Afrikos valstybės Vadijos) diktatoriai atsiduria Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriose nepamiršę savo žiaurumo ir jėgos demonstravimo įpročių, susipažįsta su amerikietiška kultūra ir šio vizito metu atskleidžia geraširdiškas tironų savybes. „Mielas Diktatoriau“ filme šalies valdovas atsitiktinai suranda susirašinėjimų draugę iš nekenčiamos Amerikos, pas kurią namuose jam vėliau tenka glaustis po maištininkų sukilimo. Žinoma, toks svečias apverčia paauglės gyvenimą aukštyn kojomis. Visos komedijos pažiba tap3s britų aktorius Michael Caine įsikūnijo į diktatorių Anton Vincent, kurį perteikdamas sugebėjo atskleisti savo įvairiapusiškus aktorinius sugebėjimus ir prajuokins ne vieną žiūrovą sakydamas frazes išskirtiniu balso tembru. Kino kritikas Justin Lowe šmaikštaudamas apie šį filmą pakomentavo: „Jei tik kiekviena tarptautinė politinė krizė būtų tokia juokinga.“
2. „Paskutinis Škotijos karalius“ / The Last King of Scotland (2006)
Britų draminis filmas su biografiniais elementais, vaizduojantis Ugandos prezidento (praktiškai diktatoriaus) Idi Amino valdymo laikotarpį. Filmas ekranizuotas pagal rašytojos Giles Fonden 1998m. išleistą romaną tokiu pačiu pavadinimu ir pastatytas škotų režisieriaus Kevin Macdonald pastangomis. Režisieriaus gyvenimo aprašyme galime rasti begalę dokumentinių filmų, todėl šiam profesionalui buvo patikėta pastatyti kino juostas apie tokias išskirtinias ir visiems pasaulyje gerai žinomas asmenybes kaip Bob Marley ar Whitney Houston. „Paskutinis Škotijos karalius“ filme jam teko žiūrovus supažindinti su vienu žiauriausiu XX a. 8 dešimtmečio Afrikos valstybės generolu. Idi Aminas – neišgalvotas personažas, įvykdęs karinį perversmą ir iš tikrųjų uzurpavęs valdžią Ugandoje nuo 1971-1979m. Diktatorius praktikavęs poligamiją, kanibalizmą, viešos mirties egzekuciją, pateko į istorijos metraščius, susitepęs 300 tūkst. žuvusių žmonių krauju, nors visiems skelbėsi, pagerinsiąs ekonomiką ir palengvinsiąs tautiečių gyvenimus. Įdomus faktas, jog sau prisiskyrė Britanijoje teikiamus Pergalės kryžiaus ordinus, už nuopelnus karo tarnyboje. Taip pat valdovas spaudos konferencijose save vadino „Jo Didenybe, Prezidentas Gyvenimui, visų žemės žvėrių ir jūros žuvų viešpats“ bei „Škotijos Karaliumi“ iš ko ir atsirado knygos ir filmo pavadinimas.
1. „Stalino mirtis“ / The Death of Stalin (2017)
Provokuojanti satyrinė komedija apie vieną žiauriausių pasaulio diktatorių. Arba tiksliau apie tai kas ištinka šalį po Didžio Tautų Vado mirties. Filme vaizduojami centrinio komiteto atstovai ploja ir trina savo nešvariomis rankelėmis, kai pagaliau išvysta jų mylimo Stalino lavoną. Kas užims diktatoriaus vietą? Susidūrę su neįsivaizduojamu Stalino eros žlugimu, sovietinius, „Dievo Stalino“ hipnotizuotus piliečius ir jų valdžios atstovus apima nuošidri panika, išprovokuojanti keistą neigiamą atmetimą, primenantį chaotišką ir ne visai suvaldomą isteriją. Vis dėlto, Stalinas neprisikelia iš numirusiųjų ir Iannucci tai puikiai iliustruoja, parodydamas, kaip kadaise sumanūs bei tvirti vyrai be savo vado staiga paverčiami į krūvą išsigandusių vaikų, nusiteikusių tokią situaciją išnaudoti piktų kėslų įgyvendinimui.
