2014 metų vasario 2-ąją viso pasaulio žiniasklaida pranešė, kad sekmadienio rytą savo bute Niujorke buvo aptiktas negyvas aktorius Philipas Seymouras Hoffmanas (1967-2014). Netrukus paaiškėjo ir oficiali mirties priežastis – narkotikų perdozavimas. Aktoriaus artimiesiems tai nebuvo visai netikėta žinia – jis jau gydėsi nuo priklausomybės, bet žalingas kvaišalų potraukis nugalėjo.
Nepastebėti Philipo S. Hoffmano kine buvo neįmanoma. Net tuose filmuose, kur jis pasirodydavo epizoduose („Moters kvapas“, „Didysis Lebovskis“, „Talentingasis ponas Riplis“, „Apgirtę iš meilės“), žiūrovai spėdavo įsidėmėti lakoniškais, bet taikliais potėpiais pavaizduotus subjektus, o kritikai už šiuos etiudus aktorių vadino atrojo plano genijumi.
Kai atėjo pagrindinių vaidmenų metas, jo lyderystė tapo dar akivaizdesnė. Takoskyra tarp įsimintinų epizodų ir pirmojo smuiko partijų buvo biografinė drama „Capote“ (2005 m., režisierius Bennettas Milleris). Jos herojus, JAV rašytojas Trumanas Capote, garsėjo ir talentu, ir neslepiama netradicine seksualine orientacija, ir ekscentrišku gyvenimo būdu, ir artima bičiulyste su Holivudo įžymybėmis bei karališkų šeimų nariais, ir pasakojimais apie draugystę su žmonėmis, kurių jis niekuomet nepažinojo.
Pagal T. Capote’s kūrinius buvo sukurti du kino šedevrai – „Pusryčiai pas Tifanį“ (1961) bei „Šaltakraujiškai“ (1967). Biografinis filmas „Capote“ ir pasakoja apie pastarojo siužeto gimimą, kai rašytojas artimiau susipažino su dviem jaunais banditas, Kanzase žiauriai išžudžiusiais keturių asmenų šeimą ir už tai nuteistais mirti. Pedantiškai smulkmeniška ir virtuoziška vaidyba šiame filme Ph. S. Hoffmanui atnešė „Oskarą“.
Retam Melpomenės tarnui likimas padovanoja pažintį su bendraminčiu režisieriumi, kuris aktoriui suteikia galimybes visiškai atsiskleisti. Toks režisierius Ph. S. Hoffmanui buvo Paulas Thomas Andersonas. Jų draugystė prasidėjo kuriant kriminalinę dramą „Sidnėjus“ (1996), o vėliau reiklūs žiūrovai sulaukė tokių įsimintinų dabartinio kino perliukų kaip „Pašėlusios naktys“ (1997), „Magnolija“ (1999), „Mokytojas“ (2012).
Laimė, visus šio tandemo filmus galėjome pamatyti. Gaila, kad kita – teatrinė – Ph. S. Hoffmano kūrybinės biografijos dalis mums lieka terra incognita. O juk Brodvėjaus scenose jis vaidino ir modernios dramaturgijos pjesėse (Samo Shepardo „Tikruose vakaruose“ bei Marko Ravenhillo „Shopping and Fucking“), ir klasikinėse – Eugene’o O’Neillo „Ilgoje dienos pabaigoje“, Antono Čechovo „Žuvėdroje“, Williamo Shakespeare’o „Venecijos pirklyje“, Arthuro Millerio „Komivojažieriaus mirtyje“. (G.J.)
10. „TOBULYBĖ“ (Flawless, 1999)
Šį filmą verta žiūrėti visų pirma dėl pagrindinius vaidmenis vaidinančių aktorių. Roberto De Niro persikūnijimo galimybės žinomos dar nuo tų laikų, kai jis jis vaidino M. Scorsese‘s filmuose „Bjaurios gatvės“, „Taksistas“, „Niujorkas, Niujorkas“ ar „Įsiutęs bulius“.
Puikiu šio kino virtuozo partneriu režisieriaus Joelio Schumacherio filme „Tobulybė“ tapo taip pat neeiliniu talentų žiūrovus stebinęs Philipas Seymouras Hoffmanas.
Į triukšmingą „žvaigždžių sistemą“ orientuotame Holivude (ar privalomose spaudos konferencijose bei filmų reklaminėse kampanijose) aktorius visada jautėsi nejaukiai. Užtai pilnai atsiskleisdavo prieš kino kamerą.
Net tuose filmuose, kur jis pasirodydavo epizoduose, žiūrovai spėdavo įsidėmėti lakoniškais, bet taikliais potėpiais pavaizduotus subjektus, o kritikai už šiuos etiudus aktorių vadino atrojo plano genijumi. Kai atėjo pagrindinių vaidmenų metas, Ph. S. Hoffmano lyderystė tapo dar akivaizdesnė.
„Tobulybės“ siužetas labai primena kamerinę teatro pjesę, nes svarbiausia čia – istorija apie du vienišius, padedančius vienas kitam, nors yra visiškos priešingybės.
Robertas De Niro labai primena Clintą Eastwoodą filme „Gran Torino“. Kolekcinio automobilio savininkas Voltas Kovalskis, kaip pamenam, buvo niūrus tylenis kategoriškai atsisako gyventi pagal modernėjančio pasaulio taisykles. Buvusį Korėjos karo veteraną net galima vadinti rasistu, ir jį galima suprasti, juk Volto kaimynystėje gyvena jam priešiškumo neslepiantys agresyvūs „siauraakiai“, brutaliai užgauliojantys aplinkinius.
Roberto De Niro „Tobulybėje“ vaidinamas buvęs apsauginis Valterius Kuncas taip pat gyvena priešiškoje aplinkoje. Jeigu jį pavadintume homofobu, tai būtų tiksli šio žmogaus charakteristika. Sulaukęs pensijinio amžiaus Valterius Kuncas gyvena nuomojamame bute kaimynystėje su prostitutėmis, narkomanais ir tais, kurie politinio korektiškumo epochoje vadinami LGBT bendruomenės nariais. Pastarieji Valterį ypač nervina – ir savo išvaizda, ir manieromis.
Neseniai Volteris patyrė infarktą ir, kad lengviau atsistatytų kalbos sutrikimas, medikai jam patarė pasisamdyti… dainavimo mokytoją. Kadangi tokio profesionalaus specialisto paslaugos Volteriui per brangios, vyras kreipiasi į kaimynystėje gyvenantį gėjų Rastį Cimermaną (jį ir vaidina Philipas Seymouras Hoffmanas). Teatralizuoto transvestitų šou dalyvis taupo lėšas lyties keitimo operacijai.
Nepaprastai ryškūs antipodai pradeda bendrauti, kaskart po truputį įveikdami abipusį priešiškumą ir netrukus ima suprasti, kad juos skiriantis antagonizmas tėra tik išorinė širma, už kuriuos pažvelgus abu pamato daug juos vienijančių dalykų. (G.J.)
9. „MAGNOLIJA“ (Magnolia, 1999)
Tai trečiasis Paulo Thomo Andersono filmas, kuriame išsikristalizavo režisieriaus pomėgis ir sugebėjimas vystyti kelias lygiagrečiai besiplėtojančias istorijas, kurios vis labiau artėja viena prie kitos ir galiausiai susilydo į vientisą žmogiškų likimų mozaiką. Kartu tai ir Amerikos visuomenės miniatiūra, kurioje, lyg moderniame Nojaus laive, surinkti populiariausių profesijų ir tipažų atstovai: nuo vėžio mirštantis senas mizantropas, už jo iš išskaičiavimo ištekėjusi žmona, kilniaširdis policininkas, jauna narkomanė, teisininkas, genialus „moksliukas“, populiarus viktorinos vedėjas, televizijos prodiuseris. Staiga paaiškėja, kad kiekvienas jų turi didelių problemų, ilgai slėptų skaudžių paslapčių arba negali ištrūkti iš vidinių demonų nelaisvės. Dabar atėjo laikas, o kai kam ir paskutinė galimybė suvesti sąskaitas su praeitimi, sąžine ar gyvenimu.
Pagrindinį režisieriaus kūrybos principą galima vadinti rašytojo Vladimiro Nabokovo pasiūlytu terminu „Likimo darbas“: iš pirmo žvilgsnio visai tarpusavy nesusiję atskirų žmonių likimai paklūsta visuotinio dėsningumo taisyklėms, kaip atskiri muzikiniai garsai kartais susilieja į harmoningą polifoninį skambėjimą.
Visuotinio dėsningumo principą režisierius iliustruoja jau filmo prologe gretindamas tris mirties epizodus: 1911 metais nužudomas parduotuvėlės savininkas, 1953-aisiais patyręs gelmių tyrinėtojas absurdiškomis aplinkybėmis žūva miške, o trečioji mirtis ne mažiau absurdiška ir šiurpi – motina netyčia tampa nusižudyti ketinančio sūnaus mirties priežastimi. Visais atvejais atsitiktinumas, ko gero, buvo lemiamas faktorius.
Philipas Seymouras Hoffmanas čia vaidina nuo vėžio mirštančio Jasono Robardso herojaus Erlo Partridžo slaugytoją Filą. Būtent jį mirties patale gulintis vyras prašo surasti nuo jo seniai atitolusį sūnų Frenką.
Filme įsimena originalūs kino kameros manevrai, puiki visų aktorių vaidyba, kai kiekvienai nepriekaištingai atliktai solo partijai skirta speciali vieta darniame atlikėjų chore. Operatoriaus darbas taip pat vertas profesionalaus pripažinimo. Kaip ir režisieriaus virtuoziškas gebėjimas surasti daug netikėtų sprendimų ir pripildyti tris valandas trunkančio filmo audinį citatų, aliuzijų ir biblinių nuorodų. Gyvenimo prasmės, kaltės ir atpirkimo motyvai su Senojo Testamento parafrazėmis rimuojami kartais labai subtiliai, o kai kada ir stulbinamų metaforų vaizdais (pvz., gyvų varlių lietus – tiesioginė citata iš Išėjimo knygos, 8.2).
Filmas apdovanotas Auksiniu lokiu Berlyno kino festivalyje ir pelnė tris nominacijas Oskarui. (G.J.)
8. „SAVADŽŲ ŠEIMA“ (The Savages, 2007)
Šio filmo premjera įvyko 2007 m. Sandenso nepriklausomo kino festivalyje ir vėliau buvo nominuota Oskarams už geriausią scenarijų (jį parašė filmo režisierė Tamara Jenkins) bei pagrindinį moters vaidmenį (Laura Linney).
Keturiasdešimtmetis Džonas Savadžas (Philipas Seymouras Hoffmanas) ir jo sesuo Vendė (Laura Linney) gyvena skirtingose Niujorko valstijos miestuose rytų pakrantėje. Jie užaugo su savo despotu tėvu Leniu, svajodami kuo greičiau pasprukti nuo tokios globos. Tėvas daug metų pragyveno saulėtoje Arizonoje atskirai nuo vaikų neįregistruotoje santuokoje su savo drauge Doris (Rosemary Murphy).
Dabar, kai staiga mirė tėvo draugė, tėvui (Philipas Bosco) pačiam reikia globos, nes senatvė ir progresuojanti silpnaprotystė daro savo. Per Doris laidotuves Džonas ir Vendė sužino, kad tėvas atsidūrė ligoninėje ir negali pretenduoti į namus, kuriuose su Doris gyveno 20 metų, nes pagal pasirašytus dokumentus visas bendras turtas priklausė velionei.
Džonas ir Vendė ima rūpintis ne itin mylimu ir nelabai mylinčiu tėvu. Brolis ir sesuo perkelia tėvą į nebrangią prieglaudą Bafalo mieste, kur Džonas gyvena ir rašo knygą apie Bertoltą Brechtą (jis yra teatrologijos profesorius). Kad padėtų broliui Vendi (ji yra pripažinimo niekaip nesulaukianti dramaturgė) taip pat iš Niujorko persikelia į Bafalą.
Tačiau sukurti šiltą šeimyninę atmosferą labai nelengva, nes sunku įveikti įsisenėjusias skriaudas ir vis dar stiprias ambicijas.
Ir Džonas, ir Vendė turi pakankamai savų psichologinių problemų. Vendės santykiai su trylika metų vyresniu vyru yra labai trapūs, ir, ko gero, neturi rimtų perspektyvų, nes Laris yra vedęs ir skirtis su žmona neketina. Savo ruožtu Džono neryžtingumas neleidžia jam įsipareigoti mylimai moteriai, atvykusiai į Ameriką iš Lenkijos ir privalančiai sugrįžti į Krokuvą, nes pasibaigė jos vizos galiojimo laikas.
Tačiau pamažu visi trys artimiausi žmonės išmoksta tramdyti savo vidinius demonus. Nes supranta, kad negalėsi padėti kitam, jeigu nesurasi darnos pačiame savyje. Šią skaudžią pamoką žiūrovams padeda suvokti subtili režisūra ir aukščiausio lygio aktorystė.
Nepaisant gana dramatiško (o kartais net tragiško) siužeto filmas baigiamas optimistine gaida. Ne tradiciniu holivudiniu happyendu, bet viltimi, kad Džono ir Vendės laukia teigiamos permainos. (G.J.)
7. „TALENTINGASIS MISTERIS RIPLIS“ (The Talented Mr. Ripley, 1999)
Patricijos Highsmith kriminaliniai romanai kinematografininkų ekranizuojami dažnai. Ypač filmų kūrėjai mėgsta rašytojos istorijas apie gudrų aferistą Tomą Riplį, ir tai suprantama: šie siužetai visada pasižymi tarsi spyruokle suspausta fabula, kuri vystoma intriguojančiai ir finale būtinai „iššauna“ netikėtomis atomazgomis.
Tomą Riplį skirtingose filmuose vaidino Alainas Delonas („Saulėkaitoje“/ Plein soleil, 1960, rež. René Clément‘as), Dennis Hopperis („Draugas amerikietis“/Der amerikanische Freund, 1977, rež. Wimas Wendersas), Johnas Malkovichius („Riplio žaidimas“/Ripley’s Game, 2002, rež. Liliana Cavani), Barry Pepperis („Slaptasis Riplis“/Ripley Under Ground, 2005, rež. Roger Spottiswoode‘as).
Jau kuriamas aštuonių epizodų serialas „Riplis“, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidina Andrew Scottas.
Ypatingą vietą šioje galerijoje užima 1999 m. režisieriaus Anthony Minghellos sukurtas filmas „Talentingasis misteris Riplis“, vėl narpliojantis rafinuotą aistrų, pavydo ir klastos dramą, labiausiai giminingą filmui su Alainu Delonu ir Maurice‘u Ronet. Naujausioje versijoje Tomą Riplį ir Filipą Grinlifą vaidina Mattas Damonas ir Jude’as Law.
1958-aisiais metais saulėtoje Italijoje smagiai lėbaudamas tėtušio pinigus švaisto jaunas milijonieriaus Grinlifo sūnelis Dikas (Jude’as Law). Kai Diko tėvui toks jo atžalos elgesys pradeda nepatikti, jis sumano pargabenti jaunąjį plevėsą į namus ir patiki šią misiją inteligentiškam jaunuoliui Tomui Ripliui (Mattas Damonas). Šiam iš pačių žemiausių visuomenės sluoksnių kilusiam vaikinui spindintys “saldaus gyvenimo” malonumai yra nepasiekiama svajonė. Kad jis pats galėtų prasimušti “į viršų”, privalo visą gyvenimą sunkiai dirbti, o Dikui visi malonumai atitenka be jokio vargo. Todėl pamažu Tomo galvoje ima bręsti baisi mintis – vienu kirčiu panaikinti visus socialinės nelygybės barjerus.
Philipas Seymouras Hoffmanas vaidina Diko draugą Fredį Mailsą, kuris labai greitai perkanda Riplio planus ir neslepia jam paniekos. Būtent Fredis pirmasis sunerimsta, kai tikrasis Dikas pradingsta, o jo tapatybę pasisavina Riplis. Ši įžvalga, o vėliau ir akistata su apsimetėliu Fredžiui kainuoja gyvybę. (G.J.)
6. „ČARLIO VILSONO KARAS“ (Charlie Wilson’s War, 2007)
Jei vis dar naiviai galvojate, kad Sovietų imperiją sugriovė Vytautas Landsbergis, pats laikas pakeisti šią nuostatą. Nes amerikiečiai filme „Čarlio Vilsono karas“ įvardija visai kitą žmogų, atlikusį šią svarbią misiją. Jau pradiniuose filmo kadruose didelėmis raidėmis užrašyta „Tai padarė Čarlis!“. Šis pergalingas šūkis puikuojasi kažkokiame angare, kuriame tvarkingomis eilėmis susirikiavusiems „nematomo fronto“ kovotojams rodomas pasididžiavimo savimi neslepiantis Tomas Hanksas, o jo herojaus Čarlio Vilsono bendražygiai girdi tokius vadovybės žodžius: „Šaltasis karas turėjo daug didvyrių, bet Čarliui Vilsonui jame atiteko ypatingas vaidmuo“.
Kad žiūrovai jau filmo pradžioje nepagalvotų, jog jiems rodoma kokia nors komedija arba, neduokdie, parodija, čia pat pasirodo tradicinis užrašas „Sukurta pagal tikrus įvykius“. Ir konkreti data – 1980-ųjų balandžio šeštoji. Kosminių palydovų pagalba pasaulis informuojamas apie Sovietų armijos savivalę Afganistane ir šio atvirai nepaskelbto karo tragedijas. „Alacho kariais“ pasivadinę modžahedai ne kažin ką gali priešpastatyti gerai ginkluotiems okupantams. Sovietai prieš kalnuose įsitvirtinusius kovotojus naudoja moderniausią karinę technika, o „dušmanų“ rankose – tik Pirmojo pasaulinio karo šautuvai.
Šiuos vaizdus visai netinkamu metu TV ekrane pamato ir įtakingas JAV kongreso narys Čarlis Vilsonas. Dabar jis pliuškenasi elitiniame Las Vegaso baseine kartu su nuogutėlėmis striptizo šokėjomis ir „Playboy‘aus“ mergytėmis. Tačiau užuot paflirtavęs su gerai nusiteikusia kompanija, darboholikas Čarlis paprašo pagarsinti televizoriaus garsą. O sužinojęs rūsčią gyvenimo tiesą solidus politikas meta velniop visas pramogas ir išvyksta į Pakistano ir Afganistano pasienį inspektuoti tikrąją padėtį karinio konflikto zonoje.
Nors Čarlis Vilsonas pristatomas kaip patyręs politikas, Tomas Hanksas ilgai jį vaidina kaip nuo realybės atitrūkusį žmogų. Tik Peševaro pabėgėlių stovykloje kongresmenas Vilsonas pirmą kartą pamato karo realybę ne per TV. Sužino, kaip savo šalies patriotai didvyriškai kaunasi su neprašytais svečiais. Išgirsta šiurpą keliančius pasakojimus apie mažus vaikus, sprogusius nuo rusiškų žaislų, į kuriuos įmontuotos miniatiūrinės bombos.
Toliau prasideda pasakėlė apie humanistus JAV politikus, kurie gali kiaurą parą postringauti apie demokratijos ir žmogaus teisių pažeidimus. Vos išgirdę apie tokią neteisybę net užkietėję cinikai susigraudina, ir tuoj pat į Čarlio Vilsono fondą kovai su komunizmu ima plaukti šimtai milijonų dolerių.
Philipas Seymouras Hoffmanas čia vaidina personažą keistu vardu Gustas Avrakotosas. Jis yra CŽV operatyvininkas, su kuriuo Čarlis susidraugauja, kad daugiau sužinotų apie Afganistane sovietų naudojamas oro pajėgas ir ypatingai grėsmingą ginklą – malūnsparnius Mil Mi-24 Hind. Avrakotoso konsultacijos padeda aprūpinti afganų partizanus mobiliomis FIM-92 „Stinger“ raketomis, efektingai numušančiomis rusų „plieninius paukščius“. (G.J.)
5. „LAIVAS, KURIS VEŽA“ (The Boat That Rocked, 2009)
Nors Philipas Seymouras Hoffmanas nepriklauiso tiems Holivudo aktoriams, kurie ne tik gerai vaidina, bet dar puikiai šoka ir dainuoja, jo filmografijoje yra ir muzikinių komedijų.
Oskaru už scenarijų apdovanotas filmas „Per žingsnį nuo šlovės“ (Almost Famous, 2000, rež. Cameronas Crowe) pasakoja apie jaunuolį Viljamą Milerį (jį paauglystėje vaidina Michaelas Angarano, o vyresnį Patrickas Fugitas) sulaukia pasiūlymo su roko grupe „Stillwater“ važiuoti į koncertinį turą ir aprašyti savo įspūdžius žurnale „Rolling Stone“. Žymus roko muzikos kritikas Lesteris Bangsas pataria vaikinui nesileisti su rokeriais į draugiškus santykius, bet Vilas, žinoma, nepaiso šio perspėjimo.
Philipas Seymouras Hoffmanas čia vaidina epizodinį vaidmenį – roko muzikos kritiką Lesterį Bangsą, kuris tampa jaunuolio profesiniu „krikštatėviu“ – sumoka pirmąjį 35 dolerių honorarą už roko grupės „Black Sabbath“ koncerto apžvalgą.
Kur kas didesnis vaidmuo Philipui Seymourui Hoffmanui atiteko išties pašėlusioje muzikinėje komedijoje „Laivas, kuris veža“ (rež. Richardas Curtis), taip pat paremtas tikra istorija.
Kas gi nuginčys, kad pirmieji Liverpulio ketveriukės „The Beatles“ koncertai padarė tikrą perversmą ne tik Europos, bet ir pasaulinio roko muzikos pasaulyje? Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio vidury tarsi grybai po lietaus ėmė dygti muzikinės grupės, o jų įrašai skambėjo visur. Ir ne tik iš legaliai veikiančių radijo stočių.
1966-aisiais, pop muzikos aukso amžiaus apogėjaus metais, viena tokia stotis transliavo populiarų roką 24 valandas per parą iš Šiaurės jūroje esančio laivo. Čia susibūrė tikra roko fanatikų kompanija, įkūrusi piratinį centrą „Roko radijas“. Jų transliuojamos muzikos klausėsi beveik 25 milijonai dėkingų klausytojų, o britų valdžia ilgai ieškojo būdų šią laisvamanybės irštvą sunaikinti.
Maištingame laive gyvenimas nesustoja nė minutei. Čia įsikūrę chuliganai jaučia kaifą nuo niekad nesibaigiančių iššūkių padoraus gyvenimo taisyklėms. Nors visus juos vienija meilė muzikai, čia netrūksta ambicijų ir konfliktų. Kartais net darosi nesuprantama, kaip tokios skirtingos egocentriškos asmenybės mirtinai nesusipyksta.
Vieną dieną į laivą prisistato nenuorama aštuoniolikmetis Karlas, kurį atsiuntė jo motina. Naivuolė mama tikėjosi, kad rimta kompanija sugebės jos netikusiai atžalai „įkrėsti proto“.
Philipas Seymouras Hoffmanas čia vaidina bene svarbiausia piratinės radijo stoties veikėją – „Grafu“ kolegų tituluojamą didžėjų (jo prototipas yra britų „Radio Caroline“ ir „BBC Radio 1“ didžėjus Michaelas Josephas “Mike‘as” Pasternakas, vadintas „Imperatoriumi Rosko). Nors jo herojus maištingame laive pasirodo vos porai dienų, jo ekspromtai (ne tik prie mikrofono, bet ir užsilipus ant laivastiebio) ilgam išlieka atmintyje. (G.J.)
4. „PAŠĖLUSIOS NAKTYS“ (Boogie Nights, 1997)
Antrasis režisieriaus Paulo Thomaso Andersono filmas „Pašėlusios naktys“ pratęsia ankstyvoje jaunystėje dar 16 mm. juostoje susuktą filmą „Dirko Digglerio istorija“ (The Dirk Diggler Story). Būdamas vos septyniolikos, 1988-aisiais Paulas Thomas susuko pseudodokumentinę provokaciją, skirtą… pornografinio kino užkulisiams.
Ar pornografija gali būti menas? Visiems, kas į šį klausimą atsakytų teigiamai, reikėtų būtinai pažiūrėti ne tik Larso von Triero „Nimfomanę“, bet ir „Pašėlusias naktis“. Amerikiečiai atvirai šį klausimą kėlė jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tikra sensacija, sulaužiusią daugelį tabu, tapo 1972-aisiais metais liepos dvyliktąją JAV ekranuose pasirodęs skandalingas filmas „Gili gerklė“ (rež. Gerardas Damiano), legalizavęs tą kino sritį, kuriai priklausė anksčiau kukliai filmais suaugusiems vadinta produkcija. Anot erotinio žurnalo „Hustler“ leidėjo Larry Flynto, premjeros dieną Niujorke norinčių pamatyti šį filmą žmonių eilė nusidriekė per tris kvartalus. Filmu susidomėjo net seksologai ir psichoterapeutai, kurie savo pacientams „Gilią gerklę“ ėmė rekomenduoti kaip gerą vaizdinę priemonę, padedančią atsikratyti kai kurių kompleksų.
„Pašėlusiose naktyse“ aktoriaus Burto Reynoldso suvaidintas prodiuseris Džekas Horneris net svajoja apie „harmoningą“ pornorevoliuciją. Ne tik svajoja, bet ir aktyviai dalyvauja aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Pietų Kalifornijoje klestėjusiame erotinių filmų kūrimo pasaulyje, kurio autorių menines ambicijas sužlugdė netrukus užplūdęs agresyvus natūralistinių pornografinių vaizdajuosčių srautas.
Vėlesnės primityvios ir vulgarios pornografinės kino produkcijos fone „Pašėlusiose naktyse“ herojai gali pasirodyti esą tikri romantikai. Tikriausiai, jie tokie ir buvo, nes norėjo kurti „aukštąjį meną“.
Kartą vienoje diskotekoje Džekas Horneris sutinka septyniolikmetį Edį Adamsą (Markas Wahlbergas), kuris nepavargsta kartoti, kad „kiekvienas yra apdovanotas kokia nors Dievo dovana“. Pats gi Edis kelnėse turi tai, kas pornografijos versle itin gerai vertinama. Taip vaikinas tampa filmų suaugusiems įžymybe, gerbėjams pažįstama Dirko Digglerio pseudonimu.
Philipas Seymouras Hoffmanas čia vaidina vieną linksmos chuliganų kompanijos dalyvį kino operatorių Skotį Džėjų. Nors vaidmuo nedidelis, kai kurie filmo recenzentai teigė, kad čia Philipas Seymouras Hoffmanas sugebėjo pademonstruoti visus savo sugebėjimus, o žurnalo „Rolling Stone“ apžvalgininkas Davidas Fearas Skotį pavadino visiškai nepakenčiamu nevykėliu (complete, unabashed loser). (G.J.)
3. „MOKYTOJAS” (The Master, 2012)
Tikriausiai, niekas daugiau taip tiesmukai neišreiškė savo požiūrio į religiją, kaip tai padarė amerikiečiai, ant dolerių kupiūrų parašę: „Mes tikime Dievą“. Ši frazė per daugelį metų tapo tokia įprasta, kad prasmingesnio ir stabilesnio imperatyvo, regis, net sugalvoti neįmanoma. Gal tik menininkai retsykiais pamėgina pasėti abejonės sėklą, išdrįsdami pasakyti, kad moderniame pasaulyje Dievo vardu dažnai spekuliuojama kaip didelę komercinę vertę turinčiu prekiniu ženklu. Skiriasi tik viena pagrindinė ypatybė: vieni tai daro iš aklo fanatizmo, o kiti – užvaldyti ciniško godumo.
Tarp pastaruoju metu sukurtų rimtų filmų, analizuojančių „smegenų plovimo“ mechanizmus, pasitelkus religiją, išsiskiria filmas „Mokytojas“ (angl. The Master, 2012 m.). Jo režisierius Paulas Thomas Andersonas jau po savo filmo „Magnolija“ (angl. Magnolia, 1999 m.) premjeros Berlyno kino festivalyje buvo pavadintas modernaus kino klasiku. Kelių persipinančių likimų mozaika čia ne tik apnuogina modernaus pasaulio bėdas bei fobijas, bet ir palengva iš kasdienybės problemų chaoso subtiliai painų siužetą „išvairuoja“ į katarsio lankas bei biblinių pranašysčių kontekstą.
Amerikiečiai mėgsta sakyti: „Jei nori greitai praturtėti, įsigyk nuosavą benzino kolonėlę, o jei svajoji tapti milijardieriumi, sugalvok naują religiją“. Panašią organizaciją matome ir filme „Mokytojas“, kurio fonas – po Antrojo pasaulinio karo psichologinę krizę išgyvenanti Amerika. Tarsi pratęsdamas savo dviem „Oskarais“ apdovanotą žmogiškų ambicijų epopėją „Bus kraujo“ (angl. There Will Be Blood, 2007 m.) režisierius P.T. Andersonas šį kartą drauge su herojais leidžiasi į klaidžius religinio fanatizmo akivarus. Į juos laisva valia įsipainioja demobilizuotas jūreivis Fredis Kvelas (Joaquinas Phoenixas), kurį charizmatiškas naujos religijos pradininkas Lankasteris Dodas (Philipas Seymouras Hoffmanas) po pirmos pažinties pelnytai pavadina „kvailu ir purvinu gyvuliu“. Jis iš tikrųjų yra primityviausių instinktų įsikūnijimas – seksualiai nepasotinamas vulgarus nepraustaburnis, nekontroliuojantis jį stichiškai užvaldančius agresijos priepuolių, bet tuo pat metu jaučiantis impulsyvius dvasingumo proveržius. Būtent todėl jis Dodui pasirodo esąs nepaprastai įdomus „bandomas triušis“, mat intelektualam manipuliatoriui patinka tyrinėti į jo pinkles pakliuvusių subjektų pasąmonę.
Fredis tampa idealiu dvasinės terapijos pacientu ir ištikimu tarnu, fanatiškai ištikimu savo Mokytojui. O Dodui tai puiki galimybė išmėginti savo sugebėjimus manipuliuoti jo hipnozės kerų užnuodytais žmonėmis. Dodas mano, kad galės išgydyti Fredžio beprotybę. Bet ilgainiui darosi vis sunkiau suprasti, kas iš jųdviejų yra didesnis beprotis.
Filmas kelia ir daugiau klausimų, į kuriuos režisierius neskuba atsakyti. Nelengva suprasti ir kokia yra tikroji Lankasterio Dodo religinės ideologijos esmė. Iki galo lieka neaiškus ir Mokytojo personažas: kas gi yra tas Lankasteris Dodas – niekuo netikintis ateistas, ciniškas šarlatanas ar savo paties teorijose pasiklydęs pranašas.
Nors filme „Meistras“ yra nemažai personažų, bet praktiškai visą siužetą tarsi du Atlantai ant savo pečių laiko du puikūs aktoriai. Stiprūs aktoriniai tandemai kine – ne toks jau retas reiškinys. Bet šį kartą atsitiko paradoksali situacija: Mokytoją suvaidinęs Philipas Seymouras Hoffmanas buvo nominuotas „Oskarui“ antraplanių aktorių kategorijoje, o Joaquinas Phoenixas pelnė nominaciją už geriausią pagrindinį vaidmenį. (G.J.)
2. „ABEJONĖ“ (Doubt, 2008)
Vienas pirmųjų Lietuvoje į didelį rezonansą pasaulyje sukėlusią dvasininkų pedofilijos skandalą atsiliepė režisierius Jonas Jurašas, Vilniaus mažajame teatre 2009-aisiais metais inscenizavęs JAV dramaturgo ir scenaristo Johno Patricko Shanley pjesę „Dvejonė“, pelniusią prestižinę Pulitzerio premiją ir įtakojusią to paties pavadinimo filmo gimimą.
Savo pasirinkimą tąsyk Jonas Jurašas aiškino taip: „Bandydamas perkelti šį veikalą į lietuvišką terpę, puoselėju gal ir nepagrįstą iliuziją, kad jis galėtų turėti šiokį tokį terapinį poveikį visuomenėje, kur kategoriškumas, arši konfrontacija tarp žmonių, skubėjimas teisti, nesusimąsčius sviesti akmenį į artimą arba bent mesti juodinantį šešėlį yra tapę kasdienišku reiškiniu. „Dvejonė” kalba apie žmogaus lemtį egzistuoti ne patogiame tikrume, bet „niekieno žemėje”, tarp juodo ir balto, tarp troškimo būti teisiu ir įgimto nuodėmingumo. Dvejonė nepatogi, bet tai apsauga prieš skubotus ir dažnai neteisingus sprendimus materialiame, dvasiniame ir politiniame visuomenės gyvenime“ (Vilniaus mažojo teatro ir ALP inf.).
2008-aisiais savo pjesę perdirbęs į kino scenarijų Johnas Patrickas Shanley „Dvejonę“ režisavo pats (mūsų platintojai filmą pavadino „Abejone“), o pagrindinius vaidmenis patikėjo rizikuoti nebijantiems aktoriams Philipui Seymourui Hoffmanui bei Meryl Streep. Rizika pasiteisino, filmas susilaukė net penkių nominacijų Oskarui. Deja, Akademijos nariai neišdrįso surizikuoti ir nė vienos paauksuotos statulėlės tikrai stipriam filmui neįteikė.
Filmo veiksmas plėtojasi 1964-aisiais metais Niujorke. Bronkso rajone savo nelengvą tarnystę atliekanti vienuolė sesuo Aloyzija (Meryl Streep) pastebi ženklus, kurie jai sukelia nerimą. Moteris įtaria, kad jos vadovaujamoje parapijos mokykloje tikėjimo tiesas vaikams aiškinantis kunigas Brendanas Flynas (Philipas Seymouras Hoffmanas) seksualiai išnaudoja vieną juodaodį paauglį. Nenorėdama nepagrįstai apkaltinti Dievo tarno, vienuolė ima atidžiau stebėti kunigą, o kai įtarimai sustiprėja, ją ima kankinti prieštaringos mintys: ar jos pastangų užtektų įveikti uždarą sistemą? Ar kunigas, neigiantis bet kokias užuominas apie nepadorumą, gali būti iš tikrųjų kaltas ir meluoti? Kažkuriuo momentu vienuolė net suabejoja savimi: o gal jai tiesiog vaidenasi nebūti dalykai?
Aktoriams vaidinti panašius siužetus – tikras malonumas. Yra kur pasireikšti, ir plačiais potėpiais tapant įvairialypių personažų charakterius, ir pripildyti monologus giliomis prasmėmis, ir maksimaliai išnaudoti subtilių aktorinių išraiškos priemonių meną. Meryl Streep ir Philipas Seymouras Hoffmanas vaidina visiškus antipodus. Vienuolė Aloyzija – tradicijų ir dogmų užgrūdinta Dievo tarnaitė, nei sau, nei kitiems neleidžianti nukrypti nuo tikėjimo kanonų apibrėžtų elgesio taisyklių. Ji yra tikras siaubas ne tik mokiniams, bet ir jų mokytojoms vienuolėms. Kas kita – tėvas Flynas, kuris visai nelinkęs laikytis jo statusui priderančio asketiškumo ir nerodo deramos pagarbos šimtametėms tradicijoms. Visa tai seseriai Aloyzijai atrodo nepriimtina ir prieštarauja jos principams. Jai atrodo įtartinas tėvo Flyno pasiaiškinimas, kad jis ypatingą dėmesį Donaldui Milleriui rodo tik todėl, kad trokšta palaikyti psichologinį bendraamžių smurtą patiriantį paauglį. (G.J.)
1. „Kapotė“ („Capote“, 2005 m.)
Tai biografinis pasakojimas apie trumpą, bet įspūdingą šlovę išgyvenusį JAV rašytoją Trumaną Kapotę. Kartą 1959 metais jis perskaitė pranešimą laikraštyje apie Kanzaso valstijoje įvykdytą vienos pasiturinčio JAV fermerio ir trijų jo šeimos narių žiaurų nužudymą. Netrukus rašytojas nuvyksta į kruvinojo nusikaltimo vietą ir užmezga pažintį su dvejais jaunais vyrais, kuriems buvo pareikšti įtarimai dėl šaltakraujiškų žudynių. Homoseksualas rašytojas per apsilankymus kalėjime pradeda jausti ypatingus jausmus vienam iš dviejų nusikaltimo vykdytojų. Jie vis dažniau susitikinėja kalėjime, bendrauja įvairiausiomis temomis. Bet ateina diena, kai abiems žudikams yra įvykdoma mirties bausmė pakariant. Galiausiai per minėtus atvirus pokalbius kalėjime T. Kapotė per šešerius metus parašė tikrais įvykiais paremtą ir bene labiausiai jį išgarsinusį romaną „Šaltakraujiškai“. Ši 1996 metais lietuvių kalboje išleista knyga – vienas visų laikų garsiausių JAV literatūros šedevrų. Po milžiniškos šios knygos sėkmės T. Kapotė tapo milijonieriumi, bet jokie pinigai negalėjo jo apsaugoti nuo vidinės tuštumos ir naujos knygos baimės, kuri, jo manymu, turėjo būti geresnė. Būtent šis filmas pasakoja apie T. Kapotės kasdienybę, gyvenimą rašant garsiausią jo biografijos kūrinį. Knygos „Šaltakraujiškai“ rašymas autorių smarkiai paveikė. Jis vis dažniau ėmė išgėrinėti, vartoti narkotikus, o galiausiai ir numirė nuo alkoholio, cigarečių, neaiškios kilmės vaistų sukeltų sveikatos problemų. Nors prieš mirtį rašytojas buvo pradėjęs rašyti naują romaną, bet nespėjo užbaigti. Per savo veiklos metus T. Kapotė yra parašęs tik dvi didelio skaitytojų dėmesio sulakusias knygas („Šaltakraujiškai“ ir klasikos hitu vadinamą „Pusryčiai pas Tifanį“), tačiau naudojantis jo istorijomis, trumpomis novelėmis bei scenarijais buvo sukurta bent 20 kino filmų ir televizijos serialų. Įdomus bei keistas sutapimas: vieną iškiliausių ir tragiškiausių JAV rašytojų T. Kapotę šiame filme meistriškai suvaidino talentingasis Philipas Seymouras Hoffmanas. Už minėtą vaidmenį aktorius pelnė „Oskarą“. Tačiau jo gyvenimo baigtis stebėtinai primena T. Kapotės egzistencijos finalą. 2014 – ųjų vasarį aktorius buvo aptiktas negyvas nuo narkotikų perdozavimo, savo bute Niujorke. Pasakojama, kad garsiuose Holivudo filmuose ne vieną įsimintiną vaidmenį atlikęs ir režisierių itin vertinamas aktorius kažkodėl prieš mirtį jautėsi ypatingai vienišas, atsiskyręs ir dėl nežinomų priežasčių po ilgos pertraukos vėl įjunko vartoti mirtį nešantį heroiną. Kai kas netgi vėliau prašneko, kad kažkuo ypatingai prislėgtas Holivudo talentas tokiu drastišku būdu netgi nusprendė pasitraukti iš šio varginančio pasaulio. (D.D.)
