Kiekvienas susitikimas ekrane su aktoriumi Johnny Deppu – tikra šventė. Ypač tais atvejais, kai aktorius daro tai, kas jam labiausiai pavyksta – vaidina keistuolius ir kitas į jokius įprastus rėmus netelpančias individualybes. Šioje srityje jam tikrai nėra lygių. Geriausi aktoriaus įkūnyti personažai sudaro kasmet vis gausėjančią labai mielų keistuolių galeriją, kurioje kiekvienas „eksponatas“ nepakartojamas.
Tokie yra stebuklinės pasakos „Edvardas-Žirkliarankis“ herojus, svajotojai Akselis „Arizonos svajonė“ (1993) bei Benis („Benis ir Džunė“, 1993), blogiausiu pasaulyje kino režisieriumi vadintas Edas Woodas jaunesnysis („Edas Woodas“, 1994), garsiausio pasaulyje meilužio reinkarnacija („Donžuanas Demarkas“, 1994), mistinius nusikaltimus XVIII a. kaimelyje tiriantis konsteblis Ichabodas Kreinas („Raitelis be galvos“, 1999), ekscentriškas meno dirbinių ekspertas ir kolekcininkas (Ūsuotasis ponas Mortdecai, 2015) – tai toli gražu nepilnas aktoriaus suvaidintų įsimenamų personažų sąrašas.
Bet ypatingą vietą Johnny Deppo karjeroje, aišku, užima penki nepaprastai populiarūs nuotykių filmai iš serijos „Karibų piratai“.
Kapitono Džeko vaidmens atlikėjas J. Deppas gana originalų požiūrį į savo herojų komentavo taip: „Man atrodo, kad piratai buvo savotiškos XVIII amžiaus roko žvaigždės. Jie buvo laisvi, nes išdrįso mesti iššūkį visuomenėje egzistuojančioms taisyklėms. Vyrai jiems pavydėjo, o moterys juos įsimylėdavo… Aš nusprendžiau suteikti Džekui kokios nors dabartinio roko garsenybės bruožų“.
Kadangi J. Deppas draugavo su legendiniu „Rolling Stones“ įkūrėju Keihtu Richardsu, tai iš jo ir nusižiūrėjo daug detalių savo personažo manieroms.
Prisimename top 10 geriausių Johnny Deppo filmų
10. „IŠ PRAGARO“ (From Hell, 2001)
Filmų apie Londono rūke devyniolikto amžiaus pabaigoje siautusį Džeką Skerdiką yra sukurta devynios galybės. Bet ir dabar istorikai dar nesutaria, kas iš tikrųjų slėpėsi po nuožmiojo žudiko skraiste. Vieni teigia, kad tai buvo mokyklos direktorius Montaigu Drewittas (po jo savižudybės iš tikrųjų pasibaigė kraupių žmogžudysčių serija). Kiti mano, kad maniakas atvyko į Angliją iš Sankt Peterburgo. O kai kurie britai tiek įsijautė į žudiko identifikacijos problemą, kad Džeką Skerdiką ėmė tapatinti su sifiliu sirgusiu sosto įpėdiniu princu Albertu Viktoru ir netgi (prašom nesijuokti!) su… „Alisos stebuklų šalyje“ autoriumi Lewisu Carrollu. 1996-aisiais metais istorikas bei literatūros tyrinėtojas Richardas Wallace‘as knygoje „Džekas Skerdikas: švelnusis draugas“ (Jack the Ripper, Light-Hearted Friend) pateikia sensacingai svarius įrodymus, kad visus šiurpius nusikaltimus Ist Ende galėjo padaryti Lewisas Carrollas kartu su draugu matematiku Thomas‘u V. Bayne‘u. Autorius net įrodinėja, kad kai kurios žmogžudystės yra užšifruotos pirmoje knygoje apie Alisą.
Ko gera, ekstravagantiškiausią Džeko Skerdiko versiją parteikė rašytojas Peteris Ackroydas knygoje „Denas Lino ir Laimhauzo Golemas“ (Dan Leno & the Limehouse Golem). Čia prostitučių žudikė buvo kukli namų šeimininkė (štai kur gabus Agathos Christie mokinys!), buvusi miuzikholo artistė, tokiu būdu keršijanti pasauliui už savo seksualinius kompleksus.
2014-asisiais, regis, šioje istorijoje su spėlionėmis buvo padėtas taškas. Russellas Edwardsas knygoje „Įvardinti Džeką Skerdiką“ (Naming Jack the Ripper), pasinaudojęs naujausiais moksliniais tyrimais, teigia, jog liūdnai pagarsėjęs žudikas yra Aaronas Kosminskis, kirpėju dirbęs žydų emigrantas iš Lenkijos. Tokia išvada padaryta sulyginus jo giminaičių DNR su kraujo dėme ant vienos Džeko Skerdiko aukos šaliko.
R. Edwardso išvados nėra deramai patikrintos, tad kai kurie jas laiko abejotinomis. Tai, žinoma, nesutrukdys filmų autoriams pasinaudoti šia sensacinga versija, bet kol taip atsitiks, prisiminkime vieną iš daugelio filmų apie paslaptingiausią Anglijos istorijoje žudiką maniaką.
Kadangi dauguma Džeko Skerdiko aukų buvo seniausios profesijos atstovės, mintis apie seksualinį iškrypėlį buvo pati populiariausia visais laikais. Filmą „Iš pragaro“ (2001 m.) režisavę broliai Albertas ir Allenas Hughesai, tyrinėdami siaubingų žmogžudysčių epopėją, remiasi Alano Moore‘o ir Eddie Campbello grafiniais romanais (paprasčiau kalbant, komiksais).
1888 m. britų imperijos sostinėje liūdnos reputacijos rajone Vaičepas aptinkami sadistiškai nužudytos prostitutės palaikai. Tyrimas patikimas inspektoriui Fredui Aberlainui (jį, kaip visuomet, su žymia melancholijos doze vaidina Johnny Deppas). Patyręs Skotland Jardo seklys ne tik protingas, bet ir apdovanotas nepaprastomis galiomis – jis turi aiškiaregystės dovaną. O gal inspektorių nuolat varginantys jo paties prisiminimai, vizijos bei pranašystės tėra tik senokai pamėgto alkoholio bei narkotikų sukelto svaigulio pasekmės?
Susižavėjimas spiritizmu, parapsichologija ir kitokiomis mistikos formomis anuo metu iš tikrųjų buvo madingas. Kaip ir istorijos apie masonų sąmokslus – šią temą filmo „Iš pragaro“ autoriai pabrėžia ne kartą, akcentuodami nusikaltimo vietose aptinkamus „laisvųjų mūrininkų“ simbolius, monetas bei ritualinių apeigų detales.
Filmo pavadinimas „Iš pragaro“ paimtas iš laiško, kurį anoniminis žudikas buvo atsiuntęs britų valdžios atstovams 1888 metais. Šiais žodžiais šiurpaus turinio laiškas prasidėjo. Inspektorius Aberlainas atkreipia dėmesį į vieną charakteringą žudiko „braižo“ detalę: išskrosti jo aukų kūnai liudija apie tai, kad žudikas gerai išmano žmogaus anatomiją. Tai patvirtina ir medicinos ekspertas Viljamas Gulas (Ianas Holmas). Tyrimas pasisuka netikėta linkme, kai seklys pamilsta laisvo elgesio merginą Merę Keli (Heather Graham), kurios pradingusią draugę Aberlainas aptinka beprotnamyje. Pamažu ima aiškėti, kad kad žudikas gali būti…
9. „NEGYVĖLIS“ (Dead Man, 1995)
„Negyvėlį“ sukūrė garsus JAV kino modernistas ir autorinio kino guru neretai vadinamas režisierius Jimas Jarmuschas, pabandęs sujungti Laukinių vakarų siužetą su filosofinės parabolės stilistika.
Antroje devynioliktojo amžiaus pusėje anksti tėvų netekęs jaunuolis Viljamas Bleikas (Johnny Deppas) iš Klivlendo išsiruošia į Laukinius Vakarus. Jį neseniai paliko mergina, todėl gimtinėje jo niekas nebelaiko, tad vaikinas pasiryžęs keliauti kur akys mato, kad ir į pasaulio galą. Tokiu pasaulio pakraščiu ir tampa vienas Laukinių Vakarų miestelis, kurio stambiai metalurgijos įmonei reikalingas buhalteris. Tačiau kelionėje Bleikas užtruko per ilgai, ir atvykęs sužinojo, kad laisva vieta jau užimta. Taip jaunuolis atsiduria nepavydėtinoje situacijoje – atgal važiuoti nėra jokios prasmės, o pasilikti čia – taip pat. Vaikinas atrodo kaip tikras svetimkūnis šioje purvo, smurto, ištvirkimo ir jokių įstatymų, išskyrus stipriojo teisę, nepripažįstančioje kloakoje. Net išoriškai šis naivuolis su akiniais ir languotu kostiumu bei europietišku katiliuku ant galvos šioje aplinkoje atrodo kvailai.
Viską išsprendžia konfliktas dėl merginos, su kuria Bleikas praleidžia naktį. Nors vaikinas gyvenime nė musės negalėtų nuskriausti, jis pasirodžius merginos meilužiui priverstas griebtis ginklo ir nužudo nekviestą svečią, kuris pasirodo esąs stambaus kapitalisto sūnus. Bet ir pats Bleikas sunkiai sužeidžiamas, todėl priverstas nešdintis iš nesvetingai jį priėmusio miesto.
Egzilyje Bleikui padeda indėnas vardu “Niekas”, kuris savo aplinkoje taip pat tapo svetimu. Jis gimė mišrioje skirtingų genčių atstovų šeimoje, bet buvo išauklėtas baltųjų, kurių dėka tapo „civilizuotu“ žmogumi, atstumtu saviškių. “Niekas” kažkodėl įsikalė sau į galvą paiką mintį – kad jo sunkiai sužeistas naujasis draugas iš tikrųjų yra dar 1827 metais miręs anglų poetas romantikas Viljamas Bleikas, kurio niekaip nenurimstančią sielą reikia kuo greičiau nugabenti į Šešėlių Karalystę.
Įdomiausia šiame filme yra tai, kad paskutinėje kelionėje mirtinai sužeistas Bleikas pagaliau priartėja prie tiesos apie tikrąją gyvenimo prasmę. Gaila tik, kad ją dažniausiai žmogus pradeda suvokti tik tuomet, kai siela ima skirtis su kūnu…
8. „EDVARDAS ŽIRKLIARANKIS“ (Edward Scissorhands, 1990)
„Edvardą Žirkliarankį“ režisierius Timas Burtonas sukūrė tuoj pat po garsaus „Betmeno“ (1989), ilgam į didžiuosius ekranus sugražinusio jau pamirštus komiksų personažus. Pagrindinis „Edvardo Žirkliarankio“ herojus taip pat panašus į komikso personažą, o pats filmas yra ne kas kita, kaip stebuklinė pasaka.
Režisierius Timas Burtonas sakė, kad šis siužetas jam gimė dar vaikystėje, kai jis pats, būdamas paauglys, jautėsi aplinkinių nesuprastas ir savo psichologinę atskirtį mėgino išreikti piešdamas jaunuolį su žirklėmis vietoj rankų – būtent dėl šios jo kūno detalės ekscentriškas vaikinas jo piešiniuose buvo niekinamas aplinkinių.
Filme tokį pat personažą sutvėrė senovinėje pilyje ant kalvos gyvenęs mokslininkas, kuris mirė taip ir nebaigęs savo darbo, todėl Edvardas vietoj rankų turi žirkles. Tokį jį po mokslininko mirties užmiestyje esančios pilies kieme pamatė namų šeimininkė ponia Pegė Bogs (Dianne Wiest), platinanti kosmetiką, kuri „mažiau kenksminga net už vyšnių tortą“. Pagailėjusį ekscentriškos išvaizdos vaikino geraširdė moteris jį pasikviečia į savo namus, kur pradžioje Edvardas Žirkliarankis (tai buvo pirmas Johnny Deppo vaidmuo Timo Burtono filme) šokiruoja aplinkinius, tačiau greitai jo kitoniškumas tampa akivaizdžiu privalumu. Pavyzdžiui, dirbant gėlių sode arba kirpykloje.
Johnny Deppas, įspraustas į ankštą juodos odos kostiumą, vaidina labai mielą, juokingą, nerangų ir nepaprastai emocingą personažą. Toks jis yra idealus Timo Burtono nuosekliai kuriamo pasakiško pasaulio įsikūnijimas. Anot kritikų, savotiškas Frankenšteino ir Pelenės hibridas. Filme Edvardas ištaria vos kelias frazes, užtai aktoriaus plastika, gestai ir mimika gali pasakyti daugiau, negu galima būtų išreikšti žodžiais.
Bet bręsta neišvengiamas keistuolio ir jį supančios aplinkos konfliktas, kuris tarsi šaltas dušas atvėsins melancholišką ir pastelinę filme pasakojamos istorijos nuotaiką. Į lietuvių kalbą išverstoje Eleonoros Saracino knygoje „Johnny Depp“ (išleistoje 2011 metais) randame tokius žodžius: „Kaip žiaurus cirkas, kuris pirmiau išaukština, o paskui apleidžia savo klouną, Burtonas puikiai atvaizduoja Holivudą, kuris pirma susižavi savo atskalūnais, o vėliau juos atstumia. Tačiau režisieriaus darbe nėra žiaurumo, yra tik puikiai Johnny Deppo perteiktos emocijos, jo subjaurotame veide atsispindinti melancholija ir skausmas, žinant, kad negali fiziškai prisiartinti prie to, ką myli“.
P.S. mokslininko (jis filmo titruose vadinamas Išradėju) vaidmeniui režisierius pasikvietė septyniasdešimt devynerių metų aktorių Vincentą Price‘ą (1911–1993), kuriam Išradėjo vaidmuo tapo paskutiniu pasirodymu vaidybiniame kine. Po „Edvardo Žirkliarankio“ Timas Burtonas dar sumanė sukurti dokumentinį filmą apie šį Holivudo veteraną, tačiau „Pokalbius su Vincentu“ (Conversations with Vincent, 1994) sumontavo jau po aktoriaus mirties.
7. „NIEKADOS ŠALIES BEIEŠKANT“ (Finding Neverland, 2004)
Panašu, kad dabartiniai vaikai labiau už Hanso Kristijano Anderseno pasakas žino ir mėgsta kitokias istorijas. Tas, kurias jie skaito amerikiečių autorių knygose ir mato filmuose. Pavyzdžiui, pasaką apie užaugti nenorintį berniuką Piterį Peną, kurį matėme net keliuose skirtingo žanro filmuose.
Pagal Allano Knee pjesę „Žmogus, kuris buvo Piteris Penas“ (The Man Who Was Peter Pan) sukurtas filmas „Niekados šalies beieškant“ pasakoja apie rašytoją Jamesą Matthew Barrie, kuris sugalvojo Piterį Peną. Ir, kaip galima suprasti iš filmo konteksto, sukūrė šio amžinojo berniuko paveikslą iš savo paties charakterio.
Prasidėjo ši nuostabi istorija dar 1903-siais Londone, kai škotų kilmės dramaturgas J. M. Barrie (specialiai šiam vaidmeniui Johnny Deppas mokėsi škotiško akcento) po nepavykusio spektaklio pagal savo pjesę gauna užsakymą kuo greičiau parašyti ką nors naujesnio. O jau kitą dieną Kensingtono parke jis sutinka jauną moterį Silviją Deivis (Kate Winslet) ir keturis jos berniukus. Stebėdamas šią linksmą kompaniją rašytojas suprato, kad rado siužetą svarbiausiam savo gyvenimo kūriniui.
Režisieriaus Marco Forsterio filmas „Niekados šalies beieškant“ pradedamas titru „Sukurta pagal tikrus įvykius“, tačiau J. M. Barrie biografai lengvai suras jame daug tikrovės neatitinkančių faktų. 1903-aisiais metais Silvija Deivis (kilusi iš aristokratiškos Du Maurier giminės ) nebuvo našlė. Jos vyras advokatas nuo vėžio mirė 1907-aisiais metais, spėjęs sulaukti dar dviejų vaikelių. O ir rašytojas su žmona Mere išsiskyrė tik 1909-aisiais, kai pavargo kęsti nesiliaujančius žmonos priekaištus dėl to, kad jis daugiau laiko praleidžia ne namuose, o svetimoje šeimoje.
J. M. Barrie savo garsiausiame kūrinyje apie Piterį Peną išgalvojo pasakišką šalį Neverland. Literatūros tyrinėtojai teigia, kad taip rašytojas norėjęs pateikti antitezę Edgaro Allano Poe eiliuotoje poemoje „Varnas“ grėsmingai skambančiam žodžiui „Nevermore“, kuris britų siaubo literatūros šedevro kontekste reiškia pranašystę apie pasaulį iš kurio negrįžtama.
Jameso M. Barrie Neverland, atvirkščiai, yra Šalis, į kurią sugrįžti nori suaugusieji, nesi visi mes, kaip Piteris Penas, esame „amžini vaikai“. Tik ne visi, deja, visą gyvenimą išsaugome nuoširdų sugebėjimą vaikiškai džiaugtis paprastais stebuklais.
P.S. Tikriausiai, neatsitiktinai pop muzikos karaliumi vadintas Michaelas Jacksonas savo prabangų dvarą buvo pavadinęs Neverland.
P.P.S. Filmas „Niekados šalies beieškant“ buvo nominuotas 7 Oskarams, bet apdovanotas buvo tik Janas A.P. Kaczmarekas už geriausią muziką.
6. „PASILEIDĖLIS“ (The Libertine, 2004)
Pasileidėliu šiame vadinamas skandalingas XVII a. anglų meninės bohemos atstovas poetas Johnas Wilmotas (1647 – 1680). Kilmingo kraujo poetui ir Ročesterio grafui nereikia sukti galvą, kaip užsidirbti duonos kąsniui. Poeziją jis gali kurti savo malonumui. Tačiau Johnas jau seniai prarado tikrąjį gyvenimo džiaugsmą. Todėl jis nieko nebijo – net karaliaus Karolio Antrojo (Johnas Malkovich’ius) rūstybės.
Režisierius Laurence’as Dunmore’as (tai kol kas jo vienintelis pilnametražis vaidybinis filmas) sako norėjęs kuo realistiškiau parodyti, kaip staiga pasikeitė atmosfera Ročesterio laikais: „Norėjau sukurti tikrovišką XVII a. metropolio viziją, panaudoti kuo daugiau natūralaus apšvietimo ir užpildyti ekraną migla, lietumi bei dūmais. Norėjau pabrėžti prarają tarp Ročesterio dvare karaliaujančios ramybės ir ypatingos energijos, net dirglumo, kuris apibūdina jo gyvenimą Londone.“
Operatorius Alexas Melmanas tvirtino, kad filmo vaizdinis sprendimas buvo siejamas su pagrindinio personažo charakteriu: „Girtuoklystėmis ir ištvirkimu Ročesteris „užsidirbo“ savo ankstyvą mirtį. Todėl norėjome, kad „Pasileidėlis“ būtų niūresnis už įprastus kostiuminius filmus. Tačiau tarp purvo ir chaoso galima rasti ir savotiško grožio.“
Johnny Deppui sekasi vaidinti „blogus berniukus“, tik dažniausiai tai buvo mūsų laikų personažai. O vėlyvųjų viduramžių ciniškas (tokia jau buvo ta epocha!) meninės bohemos atstovas, girtuoklis, skandalistas, piktų epigramų ir nepadorių eilėraščių autorius, susidėjęs su abejotinos reputacijos Linksmąją gauja (The Merry Gang), jaučiantis savo gyvenimo tuštybę ir beprasmybę, lengvai leidžiasi į seksualinius nuotykius. Kaip ir dauguma to meto aristokratų, Wilmotas yra puikiai išsilavinęs žmogus, ir tai gerai pabrėžia dramaturgiškai nušlifuotos žaismingų dialogų replikos.
Kaip ir dauguma to meto aristokratų, Wilmotas mėgsta teatrą ir, žinoma, nepraleidžia progų suvilioti dailias aktoriukes. Vieną jų – Elizabetą Barry (Samantha Morton) – jis net ima globoti ir įsimyli. Šis fatališkas romanas prasidėjo nuo karaliaus prašymo parengti pjesę, galinčią pradžiuginti Prancūzijos ambasadorių, o aktorę savo ruožtu karalius paprašo pašnipinėti Ročesterį – žinoma, „valstybės interesų labui“.
Kaip ir reikėjo tikėtis, karalius gavo visai ne tai, ko norėjo. Pjesę, Wilmotas, žinoma parašė ir net inscenizavo. Bet nieko, išskyrus dar vieną skandalą ir karaliaus pyktį premjera neatnešė. Na, o pats pasileidėlis, būdamas trisdešimt trejų, mirė nuo sifilio bei alkoholizmo savo lovoje ir prieš mirdamas net paprašė kunigo perskaityti iš Izaijo knygos 53 skyriaus.
Tikriausiai, teisinga yra vieno protingo žmogaus mintis, kad „apkasuose ir mirties patale ateistų nebūna“.
5. „BAIMĖ IR NEAPYKANTA LAS VEGASE“ (Fear and Loathing in Las Vegas, 1998)
2011-aisiais mūsų ekranuose matėme linksmą filmą „Romo dienoraštis“ (The Rum Diary, rež. Bruce’as Robinsonas) – tai buvo tikra ironiška odė svaigalams kaip veiksmingai priemonei, kuri padeda užmiršti nuoskaudas ir asmeninio gyvenimo tragedijas. Visa bėda, kad šis būdas leidžia pasiekti geidžiamo rezultato tik trumpam, o po svaigaus sapno būtinai ateina skaudžių pagirių metas. Tiems, kurie jo pasekmes vėl įpranta malšinti „ugniniu vandeniu“, gresia pavojus jau niekada neišbristi iš alkoholizmo liūno. Bet kai kurios meninės natūros kaip tik tokį gyvenimo būdą vadina pačiu šviesiausiu žmonijos keliu. Toks buvo ir savižudybe gyvenimą baigęs rašytojas Hunteris S. Thompsonas, kuris mėgdavo sakyti, kad kai niekas nebepadeda, reikia pasikliauti paranoja.
„Romo dienoraštis“ sukurtas pagal šio rašytojo knygą, o Johnny Deppas suvaidino antrąjį H.S. Thompsono vaizduotėje gimusį personažą – laisvai samdomą amerikiečių žurnalistą Polą Kempą – „jau nebe jauną, bet dar nesukriošusį vyruką“, kuris iš Niujorko persikelia gyventi į San Chuaną Puerto Rike: šį miestą rašytojas įamžino kaip „skylę, kur net restorane gali pasigauti dizenteriją, uteles, podagrą ar Hačinsono ligą“. Vietinis laikraštis, kuriame įsidarbina atvykėlis, balansuoja ant bankroto ribos, o jo naujieji kolegos – vienas už kitą trenktesni tipai. Nors už redakcijos sienų siaučia chaosas, korupcija ir smurtas, amerikietis greit pats sau atskleidžia kelis salos privalumus – čia alkoholis pigus, moterys lengvai prieinamos, linksmybės boulingo ir muzikos klubuose padeda trumpinti naktis, kraują kaitina vudu burtai ir gaidžių peštynės. O ko daugiau reikia žmogui, įpratusiam nesinervinti bet kokioje situacijoje ir žvelgiančiam į visas problemas pro viskio ar romo sklidiną stiklinę?
Su H.S. Thompsonu Johnny Deppas susipažino gerokai anksčiau. Jiedu susidraugavo filmuojant pašėlusia fantazija fontanuojantį britų režisieriaus Terry Gilliamo filmą „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ (1998), kuriame Johnny Deppas buvo persikūnijęs į kitą H.S. Thompsono personažą, galima net sakyti, paties rašytojo alter ego – sporto apžvalgininką Raulį Djuką, kuris kartu su draugeliu daktaru Gonzo (Benicio Del Toro) automobiliu „Raudonasis ryklys” vyksta į Las Vegasą, ir visos kelionės metu susiduria su narkotinio svaigulio pagimdytais fantastiniais padarais. Dauguma jų netgi ne žmonės, o narkotinio svaigulio pagimdytos pabaisos.
4. „SVYNIS TODAS: DEMONIŠKAS FLYTO GATVĖS KIPRĖJAS“ (Sweeney Todd: The Demon Barber of Fleet Street, 2007)
Šio filmo herojus pasaulį išvydo dar pirmoje XIX a. pusėje ir pelnytai gali būti laikomas kolektyvinės fantazijos vaisiumi. Pirmą kartą demoniškas barzdaskutys Svynis Todas šmėstelėjo Charleso Dickenso romane „Martinas Čezlvitas“ (1844), o jau po dviejų metų šis britų literatūros klasiko paminėtas personažas, įvardintas kaip „blogio genijus“, jau tapo pagrindiniu veikėju Tomo Pincho romane „Perlų vėrinys“.
Vėliau apie šį makabrišką keršytoją ne kartą buvo rašomi romanai ir pjesės. Britų teatruose spektakliai apie Svynį Todą vaidinami nuo 1847-ųjų metų, o kinas šia istorija susidomėjo dar XX a. trečiajame dešimtmetyje.
Naujausia legendinio siužeto versija perteikiama jau klasikinio miuziklo priemonėmis.
„Svynis Todas“ tarsi pratęsia ankstesnio Timo Burtono ir Johnny Deppo šedevro „Mirusi nuotaka“ (Corpse Bride, 2005) stilistika. Tik dabar originalaus animacinio siaubo filmo nekrofilišką pasaulį pakeitė ne mažiau slogi klasikinio gotikinio siaubo romano atmosfera ir niūrų komiksą primenanti stilistika.
Prieš daugelį metų Londone su miela žmona Liuse ir dukrele Joana ramiai sau gyveno kirpimo salono šeimininkas Bendžamenas Barkeris. Tačiau įsižiūrėjęs barzdaskučio žmoną pavydus teisėjas Terpinas (Alanas Rickmanas) pasistengia, kad jos vyrelis būtų be kaltės apkaltintas ir išsiųstas kalėti į Australiją. Po 15 metų tremties Bendžaminas sužino apie žmonos mirtį. Tada Londone ir pasirodo į vaiduoklį panašus keistuolis Svynis Todas, nustebinęs visus savo mokėjimu skusti barzdas. Tik štai po šios higieninės procedūros namo sugrįždavo ne visi atvykėlio klientai. Kai kurie žmonės po apsilankymo kirpykloje dingdavo be žinios, užtai Svynio Todo kaimynystėje įsikūrusios ponios Lovet mėsos pyragaičiai tapo dar skanesni, ir šiuos delikatesus nieko nenutuokiantys miestiečiai labai pamėgo. Iš kur jiems žinoti, koks įdaras šiuose pyragaičiuose pakeitė tradicinius tarakonus?
Miuziklų matėme visokių – linksmų ir romantinių, liūdnų ir sentimentalių, operetiškai spalvingų ir karnavališkai triukšmingų. Bet visa tai dabar galime pamiršti. Oskaru už dekoracijas apdovanotas miuziklas „Svynis Todas: Demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“ įrodo, kad talentingi kūrėjai surado dar vieną populiaraus žanro formulę. Nes jų filmas – tai beprotiškai keista, isteriškai linksma ir siaubingai baisi siurrealistinė pasaka, kurioje senamadišką teatrališkumą dar labiau pabrėžia muzikinės baladės, ir visas šis kruvinas ginjolis apgaubtas šiurpą varančia mistine atmosfera.
3. „DONIS BRASKO“ (Donnie Brasco, 1997)
Apie Amerikos mafiją iš filmų žinome beveik viską. Jos šeimyninių tradicijų bei patriarchalinių ritualų grožį atskleidė Francis Fordas Coppola kriminalinėje trilogijoje „Krikštatėvis“. Kiti filmai įtikinamai parodo, kas nutinka išdavusiems „kraujo įžadus“.
Žiūrėdami kriminalinį trilerį „Donis Brasko“ (rež. Mike’as Newellas) pradžioje sužinome, kad į mafiją (kaip anksčiau į komunistų partiją!) galima patekti tik su rimto žmogaus (mafijozai juk taip pat žmonės!) rekomendacija. Apsimetusiam smulkiu vagišiumi FTB agentui (Johnny Deppas) tokią rekomendaciją suteikia gatvėse dirbantis mafijos eilinis , turintis trisdešimties metų stažą (Alas Pacino).
Filmo pagrindą sudaro reali istorija, aprašyta knygoje „Donis Brasko. Mano slaptas gyvenimas mafijoje“ (Donnie Brasco: My Undercover Life in the Mafia). Jos autoriui, FTB agentui Joseph’ui D. Pistonei, pasivadinusiam Doniu Brasko, 1978 metais pavyko patekti į gerai organizuotą Bruklino gaują. Laimėti gangsterių simpatijas jam padeda Leftis Rudžeras, per tris dešimtmečius taip ir nesugebėjęs padaryti ryškios kriminalinės karjeros. Leftis tampa tikru Donio draugu, todėl finalinis gaujos likvidavimas mažai panašus į teisybės triumfą, o primena tiesiog niekingą išdavystę.
Panašu, kad didesnio mafijos reikalų eksperto, nei aktorius Alas Pacino, tiesiog neįmanoma surasti (nebent tai būtų Robertas De Niro). Didesnę savo karjeros dalį Alas Pacino skyrė gangsterių charakterių psichologinėms studijoms (visus šiuos vaidmenys žiūrovai puikiai žino).
Kiek rečiau jam teko būti kitoje barikadų pusėje – kitaip sakant, vaidinti policininkus. O kai kuriuos vaidinant, personažams tekdavo gudriai „infiltruotis“ į nusikaltėlių pasaulį, apsimetant tai hipiu („Serpikas“), tai homoseksualistu („Sekimas“).
Gal todėl Alo Pacino suvaidintas gangsteris Leftis filme „Donis Brasko“ tampa pagrindiniu tragišku personažu, o finale operaciją šauniai įvykdžiusio Johnny Deppo „faro“ pelnytai uždirbta premija už mafijos lizdo likvidavimą atrodo kaip niekingi Judo skatikai.
2. „KOKAINAS“ (Blow, 2001)
Kol pats žodis „narkotikai” mums dar tik žadina nesuvokiamą baimę ir neapykantą šios blogybės platintojams, Vakaruose jau seniai visi apsiprato su terminu „narkotinė kultūra”. Jos ištakos, žinoma, slypi maištingoje hipių epochoje, kurioje meilė ir laisvė būtinai asocijavosi su lengvu narkotiniu svaiguliu. Vėliau susiformavo ištisa kontrkultūros kūrėjų karta, sugebėjusi savo narkotines vizijas transformuoti į talpius modernaus pasaulio – pragaro vaizdinius. Kine jau yra vadinamosios „kokaininės klasikos” pavyzdžių – Davido Cronenbergo „Nuogas kąsnis“ (Naked Lunch, 1991) ar Abelio Ferraros „Užtemimas“ (The Blackout, 1997).
Žinoma, kvaišalai yra didelis ir, deja, nenugalimas blogis. Panašu, jog Amerika vis garsiau pripažįsta, kad po visų pergalių demokratijos frontuose ji patiria vieną po kito pralaimėjimą kovoje su narkomanijos plitimu. Kuo daugiau lėšų skiriama policinėms šios problemos likvidavimo priemonėms, tuo didesni kokaino kiekiai kerta Jungtinių Valstijų valstybines sienas.
Šiame versle yra daug realių nusikaltėlių, kurie net ir už grotų buvo nusipirkę sau prabangaus gyvenimo sąlygas (pavyzdžiui, Kokaino karaliumi tituluotas Kolumbijos kriminalinio pasaulio veikėjas Pablas Escobaras, apie kurį neseniai matėme net du vaidybinius filmus).
Dar visai neseniai save gerbiantys Amerikos gangsteriai negailestingai iš savo “šeimų” šalindavo tuos kriminalinius “giminaičius”, kurie susigundydavo lengvai iš narkotikų platinimo uždirbamais pinigais.
Dabar gi kino priemonėmis romantizuojami kalėjime iki gyvos galvos sėdintys nusikaltėliai. Vienas jų yra filme „Kokainas“ Johnny Deppo suvaidintas personažas George’as Jangas. Sakoma, kad jis buvo pagrindinis amerikietiškos “kokaininės revoliucijos” veikėjas, užtvindęs Jungtines Valstijas narkotikais iš Kolumbijos.
Trokštančiam praturtėti Džordžui Jangui narkotikų platinimas atrodė lengviausias kelias į sėkmę. Užtvindęs Jungtines Valstijas narkotikais iš Kolumbijos jis tampa įtakingu gangsteriu. Tačiau net ir galingi kriminaliniai bosai neapdrausti nuo išdavystės.
1. „KARIBŲ PIRATAI” (Pirates Of The Caribbean, SAGA 2003 – 2017)
Anksčiau iš visų filmų apie piratus pastovia žiūrovų meile galėjo mėgautis tik Roberto L. Stevensono romanso „Lobių sala“ ekranizacijos. Bandymai apsieiti be chrestomatinio piratų vado Džono Silverio kine paprastai baigdavosi visišku fiasko. Po to, kai apmaudų finansinį krachą patyrė brangiai kainavę filmai „Piratai“ (Pirates, 1986, rež. Romanas Polanski) bei „Galvažudžių sala“ (Cutthroat Island, 1995, rež. Renny Harlinas), didžiųjų Holivudo studijų bosai ilgai nieko nenorėjo girdėti apie panašius filmus.
Bet 2003 metų vasarą „Linksmojo Rodžerio” vėliava vėl suplevėsavo. Gražinti „gerą vardą” jūrų plėšikams ryžtasi Walto Disney’aus studijoje, iš kurios paviljonų į tolimą (ir, kaip rodo finansiniai rodikliai visame pasaulyje, pelningą) plaukiojimą išvyko piratų laivas “Juodasis perlas”. Anksčiau jam vadovavo jaunas ir drąsus jūrų vilkas Džekas Sparou (Johnny Deppas), bet „Juodąjį Perlą” užgrobė klastingasis plėšikas Barbosa (Geoffrey Rush’as). Pergalės paskatintas piktadarys užpuolė Port Rojalio miestą ir pagrobė gražuolę Elizabetą Svon (Keira Knightley). Tačiau tokiu puikiu grobiu piratai džiaugėsi neilgai. Džekas, žinoma, nesiruošia aukoti savo laivo kažkokiam niekšui. Elizabetos vaikystės draugas Vilas Terneris (Orlando Bloomas) puola gelbėti merginą. O greitai paaiškėja dar vienas netikėtumas – laivas „Juodasis Perlas” yra užkeiktas. Visi jo keleiviai naktimis mėnulio šviesoje virsta gyvais skeletais…
Rizikingas projektas „Karibų piratai: „Juodojo perlo“ prakeiksmas“ (Pirates of the Caribbean: The Curse of the Black Pearl, 2003, rež. Gore Verbinski) buvo nominuotas penkiems Oskarams, tačiau nė vienos paauksuotos statulėlės nelaimėjo. Užtai vien Amerikoje surinko virš 300 mln. dolerių (biudžetas buvo 140 mln. dolerių). Dar tiek į „piratų“ taupyklę įplaukė pajamų iš kitų šalių. Todėl tęsinio ilgai laukti nereikėjo.
2006-aisiais pasaulio ekranuose pasirodė antras filmas „Karibų piratai: Numirėlio skrynia“ (Pirates of the Caribbean: Dead Man’s Chest), kuriame ekscentriškam kapitonui Džekui iškyla prakeikimo ir amžinos vergystės po mirties pavojus. Visa tai atsitiks, jei Džekas laiku neatsiteis su „Skrajojančio Olando“ kapitonu Deiviu Džounsu. Kad galėtų padėti draugui, Vilas Terneris ir Elizabet Svon net atideda savo vestuves.
Trečiajame filme „Karibų piratai: Pasaulio pakrašty“ (Pirates of the Caribbean: At World’s End, 2007) Vilas ir Elizabet priversti sudaryti sąjungą su piratu Barbosa ir vyksta į tolimą kelionę vaduoti kapitono Džeko. Pavojingos misijos maršrutas nusidriekia iki Singapūro, kur savo valdas gina gudrusis kinų piratas Sao Fengas (Chow Yun-Fatas).
Ketvirtajame filme „Karibų piratai: Ant keistų bangų“ (Pirates of the Caribbean: On Stranger Tides, 2011) nebėra „saldžiosios porelės“ – Elizabetos ir Vilo (jie pagaliau susituokė ir beprotiškas avantiūras iškeitė į ramų šeimyninį gyvenimą), užtai pasirodo nemažai naujų ryškių personažų. Pavyzdžiui, temperamentinga pirato Juodabarzdžio dukra Andželika (Penélope Cruz) – karšta, beprotiškai drąsi ir velniškai suktą. Be to, ji, regis, yra ta moteris, kurią, kaip galima suprasti iš J. Deppo herojaus žvilgsnių, Džekas myli jau seniai. O labai margą kompaniją šį kartą vienija vienas bendras tikslas. Visi trokšta surasti magišką Jaunystės fontaną. Užduotis tikrai ne lengvesnė, nei surasti Atlantidą ar Šventąjį Gralį. Misija neįmanoma? Neskubėkime su išvadomis…
Pagaliau, penktajame (kol kas!) filme „Karibų piratai: Salazaro kerštas“ (Pirates of the Caribbean: Dead Men Tell No Tales, 2017, rež. Joachimas Rønning, Espenas Sandbergas) mirtiną kerštą kapitonui Džekui paskelbia jo senas pažįstamas (bet filmuose anksčiau nepasirodęs) – kraupusis kapitonas Salazaras (Javieras Bardemas), padedamas mirtį nešančios piratų vaiduoklių armijos.
Panašu, kad tai bus paskutinis piratiškos epopėjos filmas. Pikti liežuviai kalba, kad jeigu pasirodys dar vienas, tai Johnny Deppo jame nebus.
