Turbūt kiekvienas jūsų iš mokslų laikų atsimena, o gal ir tebeturi, tokį vieną ar kelis stačiai užknisančius teisuolius bendraklasius. Tuos, kurie ateina į pamokas, kai visa klasė nutaria pabėgti. Tuos, kurie pasako auklėtojai, kad į ekskursiją pasiėmėte buteliuką trauktinės ar primena dėstytojui/mokytojui namų darbus, kurių anas nepaminėjo.
Ir tai jie daro ne todėl, kad jiems rūpėtų jūsų gerovė: jiems nieko nekeistų viena praleista pamoka ir visai vienodai, kad jūs gal padauginsite to buteliuko turinio ekskursijoje. Tiesiog jie yra bailiai, kurie geriau su visais susipyks, pamins visas nerašytas bendravimo taisykles, bet išgelbės savo kailį, kuriam, tiesą sakant, joks pavojus nė negresia.
Tokie žmonės formaliai yra visiškai teisūs. Tačiau apskritai jie žiauriai užknisa.
Būtent tokiu užknisančiu besiskundžiančiu dariniu kažkodėl virto tikinčiųjų bendruomenė. Kažkodėl, nes mano supratimu, tikėjimas įkvepia drąsos ir ramybės, padeda atlaikyti tikrus likimo smūgius – daug rimtesnius nei nepolitkorektiškas spektaklis – ir yra vertybė, kurios atimti niekas negali.
Tačiau vietoje to, kad mūsų sudėtingame gyvenime Bažnyčia būtų ta institucija, kur žmonės ateina ieškoti sielos ramybės ir gauna vertingų patarimų, kaip gyventi ir kaip tvarkytis su kasdieniais rūpesčiais, katalikybė tapo kažkokiu dinozauru, kuris jaučiasi turįs teisę ignoruoti visus pokyčius visuomenėje ir apskritai nesilaikyti jokių bendrų normų. Izoliavęs save nuo kasdienio gyvenimo aktualijų, šis dinozauras, lyg būtų socialiai pažeidžiamas ar neįgalus, reikalauja jį mylėti ir gerbti tokį, koks yra.
Tuo tarpu kol tikintieji gina savo nedidelį rožinį pasaulį, kuriame nėra gėjų, sekso iki vestuvių ir kontraceptikų, likęs pasaulis gyvena be jų. Tada šis užknisantis mokinukas, su kuriuo niekas nebesišneka, vėl bėga skųstis auklėtojai ar savo dienoraštyje dūsauja, kad aplinkiniai netolerantiški ir blogi.
Tiesa yra ta, kad niekas nenori bendrauti su nevykėliais, kurie sau reikalauja išskirtinių sąlygų dėl to, kad patys prisitaikyti prie gyvenimo nemoka. Nes pamėginkite įsivaizduoti Marilyn Mason gerbėjus, sustojusius prie bažnyčios su plakatais, skelbiančiais šio muzikanto išsakomą nuomonę religiniais klausimais. Pamėginkite įsivaizduoti R. Castellucci spektaklių gerbėjus, tempiančius bažnyčios pusėn kibirus tos sintetinės rusvos esencijos, taip įskaudinusios davatkas.
Tiesą sakant, to visai nereikėjo – užteko vieno dizainerio reklamos religiniais motyvais, kad bedančiai tikintieji apsiverktų ir – žinoma – bėgtų skųstis.
Jei būčiau itin jautri tikinčioji, manau, kad į šį paveikslėlį sureaguočiau kita reklama, kurioje panašiomis spalvomis ir stiliumi būtų siūloma iš tikėjimo komerciją darančiam dizaineriui paaukoti krikščioniškoms organizacijoms: juk šio prekinio ženklo brandingu jau 2000 metų užsiiminėjama, o jis va pasiėmė ir nė ačiū nepasakė…
Vietoje to kilo toks erzelis, dėl kurio apie šią reklamą, kurios šiaip būtų beveik niekas nematę, sužinojo visi.
Todėl dabar net ir tūpiausiam reklamistui aišku: jei nori prakišti savo produktą, paerzink tikinčiuosius: jie už tave išplatins, žiniasklaidai išsiųs ir nė nemirktelėsi, kaip tavo reklama atsidurs visur.
Tokios jau tos šiuolaikinio gyvenimo taisyklės. Ką daro tikintieji? Na žinoma, reikalauja sau išimties. Darykite komerciją iš ko norite, o mus palikite ramybėje. Bet pinigų mūsų religijos objektams išlaikyti, prašom, skirkite.
Nieko keista, kad dauguma mano pažįstamų žmonių į tikinčiuosius žiūri būtent taip, kaip į tą užknisantį mokinuką, nepriimdami rimtai ir laikydami kažkokiais lunatikais. Kita vertus, o kaip gi žiūrėti į tą, kuris deklaruoja meilę artimui, o tada bėga nekęsti kitokių nei jis Dievo tvarinių?
Liūdna, bet tikėjimas, kurį šiaip pati laikau labai geru dalyku, rodos, yra laidojamas pačių siaurapročių tikinčiųjų rankomis, kasančių geroms ir gražioms idėjoms duobę savo bailumu, nevykėliškumu ir nenoru keistis, pateisinamu senų knygų tekstais, kuriuos, tiesą sakant, gali interpretuoti kaip nori.
O pabaigai pasidalinsiu vienu gražiausių kada nors matytų vaizdo klipų, labai tinkančių į šią temą. Tinkančių, nes jame yra bent 10 progų labai įsižeisti kiekvienam siaurapročiam tikinčiajam ir todėl, kad jis yra įtrauktas į nuolatinę Niujorko šiuolaikinio meno muziejaus ekspoziciją.
P.S. Aš nesu prieš tikėjimą. Tiesą sakant, laikau save tikinčia. Labai gerbiu žmones, kuriems Dievas yra motyvu daryti gerus ir gražius darbus bei manau, kad jei tokių tikinčiųjų – nesvarbu kokią religiją išpažįstančių – būtų daugiau, pasaulis būtų gražesnis.
Originalus įrašas tinklaraštyje Varnos lizdas
