Būtų nerimta dar syk kartotis vanojant Lietuvos televizijas už daugelio laidų, švelniai tariant, neintelektualumą. Televizijos į tokius priekaištus paprastai atsako tradiciniu burtažodžiu – reitingai, toliau reklamos užsakovai, biudžetai ir t.t.Iš tikro laidų kokybė ir vidutinio žiūrovo intelektas susiję tiesioginiu teigiamu grįžtamuoju ryšiu ir vienas kitą sėkmingai ridena žemyn. T.y. nuo kvailų laidų žiūrovai tikrai nesidaro protingesni, o tada jau jų skoniui reikia dar bukesnių laidų.
Kyla natūralus klausimas, kodėl negalima šio proceso pasukti priešinga linkme: rodyti kiek intelektualesnes laidas, tada žiūrovas taptų labiau išprusęs, tada norėtų dar aukštesnio lygio laidų, tada… Ir ar iš tikro tie laidų reitingai yra tokie. T.y. negi Lietuvoje toks didžiulis procentas kvailių, masiškai žiūrinčių bukas laidas?
Kartą diskutuojant šia tema gimė labai įdomi mintis: gal reklamos užsakovams svarbu ne tik pliki reitingai, bet ir kas slypi už žiūrovų skaičiaus. Konkrečiau, gal labai svarbu ir žiūrovų, žiūrinčių vieną ar kitą laidą, intelektas arba tiksliau jų paveikumas reklamai. T.y. parodžius reklamą protingesniam žiūrovui, tikimybė, jog jis užkibs ir pirks reklamuojamą produktą yra mažesnė. (pavyzdžiui jei moteris pastebi, jog trijų skirtingų firmų šampūną reklamuoja ta pati manekenė, tai kurią firmą ji rinksis. Gal nei vienos?) Taip skaičiuojant, vienas kvailys vertas dviejų ar trijų protingesnių TV žiūrovų. Tada intelektualesnės laidos turi žymiai mažesnę paklausą tarp reklamos užsakovų netgi tuo atveju kai bendras žiūrovų skaičius panašus.
Ar auditorijos intelektas ir paveikumas reklamai vertinamas skaičiuojant reitingus, sunku tiksliai pasakyti – kas gi tuo girsis. Tačiau teorinės ir techninės galimybės tam, manau, yra. Nors žmonės, kurių televizoriuose montuojami TVmetrai, intelekto testų ir neatlikinėja, tačiau apytiksliai jį galima prognozuoti iš kitų turimų duomenų: išsilavinimo, darbo pobūdžio, gyvenamosios vietos ir pan. Taigi nesunku suskaičiuoti ne tik kiek, bet ir kokių žiūrovų pritraukė viena ar kita laida. Kitas, dar tikslesnis duomenų, apie tai kiek ir kokių žmonių paveikė reklama konkrečioje laidoje, šaltinis, tai prekybos tinklų nuolaidų kortelės. Žmonės paprastai greitai užmiršta, kad jas gaudami pateikia nemažai duomenų apie save (amžius, lytis, gyvenamoji vieta, išsilavinimas ir t.t.) Įvertinant šiuolaikines verslo valdymo sistemų galimybes (tikėtina, jog jei visų to paties tinklo prekybos centrų kasos sujungtos į vieną informacinę sistemą, tai galima gauti duomenis apie vienos ar kitos prekės pardavimo rezultatus dienos ar netgi valandos tikslumu, išskiriant parduotų prekių kiekį pagal dominančias nuolaidų kortelių grupes) labai lengva nustatyti kokius pirkėjus ir kiek paveikė produkto reklama vienoje ar kitoje laidoje (jei reklamuojama ne tuo pačiu metu keliose skirtingose laidose ir televizijose).
Jei aukščiau išsakytos fantazijos turi bent kokį pagrindą, tai kažin ar verta tikėtis TV laidų kokybės pokyčių į teigiamą pusę.
Kita vertus, ar svaičiodami apie kultūrines, intelektą ugdančias laidas, nesame aplamai atitrūkę nuo realybės. Netgi gero filmo (be reklamos intarpų) žiūrėjimas, intelekto ir vaizduotės lavinimo prasme, turbūt, niekada neprilygs geros knygos skaitymui. Knygos skaitytojas, matydamas juodas raides baltame lape, lavina savo fantaziją, joje susikurdamas veikėjus, aplinkos vaizdus ir garsus. Filmo žiūrovai viską gauna jau paruoštą ir „sukramtytą“. Bet tai kalbant apie filmų žiūrėjimą kino teatre ar kompiuteryje.
Mums įprastas TV žiopsojimas, distancinio valdymo pulteliu malant per visus kanalus, tuo pat metu dirbant dar bent tris darbus, iš esmės yra totalus smegenų ląstelių žudymas. Kalbos apie kultūringą, lavinančią televiziją visai šeimai, iš esmės yra pasakos. Jei šeima turi laiko pabūti kartu, tai geriau lai eina į teatrą ar muziejų, skaito vaikams knygas, piešia, sprendžia kryžiažodžius, žaidžia šachmatais ar paprasčiausiai eina pasivaikščioti, bet nesėdi prie televizoriaus. Manau televizija yra ydingas užsiėmimas iš esmės, ir kalbos apie jos kultūrinę, šviečiamąją misiją man panašios į siūlymus ant spirituoto alaus bambalių spausdinti lietuvių poezijos aukso fondą ar šventraščio ištraukas ir tokiu būdu kultūrinti bei šviesti tautą. Beje ant degtinės butelių jau galime išvysti Lietuvos kunigaikščių atvaizdus. Trūksta tik Tautinės giesmės ir siūlymo tuos „kultūrinančius“ butelius pirkti už visų mokesčių mokėtojų pinigus ir dalinti atskiroms socialinėms grupėms, kaip žadama pensininkams pirkti ir nemokamai dalinti skaitmeninės televizijos konverterius.
