„Nepirkim naujų daiktų, net jei jie atrodytų ypatingai žavūs, kol neišdaužysim senų,”- sako mano žmona, išgirdusi, kaip pašnibždomis keikiuosi rinkdamas nuo virtuvės grindinio mėgstamiausio arbatos puodelio šukes.
Netikiu, kad tai pavyks, bet pritariu su išlyga, jog tai nebus taikoma technikai – kompiuteriams, mobiliesiems telefonams, fotoaparatams. Nes šie pasensta greičiau, negu visiškai sugenda. Viliuosi, kad ne man vienam periodiškai užplaukia nesuvaldomas troškimas išbandyti vos tik atsiradusias naujas technologijas, nors sveiku protu suvokiu, kad jos dar nepakankamai ištobulintos ir iškrypėliškai brangios. Pavyzdžiui, skaitmenine fotografija susidomėjau dar praeitame amžiuje, kai visi dar gadino juostą, o pirmoji už skolintus pasakiškus pinigus mano įsigyta skaitmeninė kamera turėjo vos 1,3 Mp raišką. Tinklaraštininkas ir žurnalistas Timas De Chantas prieš porą metų paskaičiavo, kad tuo atveju, jeigu visa žmonija gyventų taip, kaip amerikiečiai, jiems reikėtų 4,1 žemės planetos. Kai aplink tiek daug nekenčiančiųjų Amerikos, nuo „baltų saulės ženklais” besidabinančių tautinių neofašistų iki kairiųjų antiglobalistų, galiu lengviau atsidusti, kad visi amerikietiškai gyventi tikrai nenorės. Nenori – nereikia, mums daugiau liks. Tik nereikia man primesti savo idealų ir vertybių. Jeigu svajojate valgyti balandas ir įsikrauti energija tiesiai iš kosmoso per neplautais kaltūnais apžėlusias galvas, aš jums per prievartą didkepsnio tarp dantų nekišiu, nesivaikysiu aplink jūsų šiaudų ir molio trobas su barbekiu padažo stiklainiu. Jeigu norite mokėti pinigus už tai, kad jūsų maistas pagamintas, mokant sąžiningą kainą saugotinų buivolų traukiamu mediniu arklu žemę dirbantiems Trečiojo pasaulio ūkininkams ir į ją įkalkuliuoti auksiniai Afrikos sukilėlių vadų „Kalašnikovai”, esate laisvi taip ir daryti. Tik nepradėkite pasakoti, kad dėl to mano kiaulienos nugarinė turi kainuoti kelis kartus brangiau, nes neva yra kažkuo blogesnė už jūsų pasirinkimą.
Kapitalizmas tuo ir žavus, kad puikiai integruoja visas alternatyvias gyvensenas, paversdamas jas tik dar viena mada ir iki persisotinimo patenkindamas bet kokį naują poreikį. Norite būti ekologiški – kviečiame į tam skirtą skyrių ultrahipersuperdideliame prekybos centre. O gal pakeliui dar ir marškinėliais, padabintais žuvusio kapitalizmo priešo atvaizdu, su nuolaida pasidabinsite? Ilgitės sovietmečio – štai jums „Tarybinė” dešra, pagaminta pagal visus Europos Sąjungos standartus. Išeitis anapus sistemos tėra iliuzija, anapus Matricos nėra jokio tikro pasaulio. Štai kodėl revoliuciniai judėjimai mūsų amžiuje tampa vis panašesni į menininkų grupes, įdomias ar bent žinomas tik nedideliam juos aprašinėjančių specialistų būreliui. Vakarų civilizacija beviltiškai nugalėjo ne tik XX a. socializmo bloką, bet ir pergyvens visus jos žlugimo pranašus, nes bet kuri krizė tėra natūrali jos būsena. Dar nežinau kaip, bet tikriausiai suvirškins ir kovingąjį islamą, nes vienam Al Qaedos užverbuotam teroristui tenka dešimtys globalizacijos vesternizuotų gyventojų Rytų šalyse.
O kai sutinku žmonių, kuriems „už ruso” buvo geriau, jau senokai nebesistengiu jiems kažką įrodinėti. Stengiuosi tik neišsiduoti, kad daugmaž nuoširdžiai juos užjaučiu. Juk 1988-1991 m. permainos sugriovė jiems gyvenimą. Buvo prisitaikę subinlaižiauti kompartijai, išsistatė didelius neekonomiškus namus arba gavo valdiškus butus, leido vaikus į mokslus, mažas algas kompensuodavo vogdami kas iš sanatorijos valgyklos, kas iš meno dirbinių įmonės, kas iš mėsos kombinato… Ir viso to nebeliko. O bežiūrint per televizorių į mitinguojančius patriotus bei keikiant Vytautą Landsbergį ir jaunystė prabėgo… Likęs šaltame nerenovuotame daugiabutyje be darbo, pajamų su pikta stora žmona ir net emigruoti nesugebančiais vaikais, brežneviniais baldais ir analogine televizija, kurią tuoj išjungs, žmogus tiesiog privalo suprasti, kas dėl viso to kaltas. Juk nekaltins savęs, nes tokiu atveju reikėtų žudytis arba, o siaube, bandyti keistis.
Jeigu šiandien vyktų referendumas dėl išstojimo iš ES ir NATO bei prisijungimo prie Rusijos, jo rezultatai galėtų būti dar labiau netikėti, negu VAE referendume. Todėl nereikėtų rizikuoti ir atsiklausinėti piliečių esminiais klausimais. Žaisti tiesioginę demokratiją galime klausinėdami, kurios gatvės duobes pirmiau lopyti, o prie šalies likimą lemiančių klausimų sprendimo šitos kartos geriau neprileisti, jei net „Eurovizijos” atrankoje be ekspertų komisijos jiems nepatikima rinkti Lietuvos atstovo, kad neapsijuoktumėm išsiuntę ką nors klaikiai neskoningo.
Konstitucijos kūrėjai prikaišiojo į ją nemažai saugiklių, pradedant konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas” ir baigiant visokiais referendumų iniciatorių suvaržymais, tarsi nujausdami, kad ateis toks metas, kai nuo neįtikėtinai išbrangusios naftos dolerių atsišėręs rytinis kaimynas negailės išteklių mūsų piliečių protams užvaldyti. Nekenčiama, lėtai atsinaujinanti ir kokių nors radikalių permainų nesugebanti imtis politinė klasė drauge yra ir patikimiausia apsauga nuo netikėtų grėsmių nukreipti mūsų šalies likimą nuo pasirinkto prieš du dešimtmečius laisvės kelio.
Originalus įrašas – „Druskininkų naujienų” redaktoriaus tinklaraštyje
