Kuomet JAV valstija po valstijos kovoja dėl gėjų santuokos įteisinimo, kaip tai neseniai darė Juta ir Oklahoma, lygybės šalininkai toliau ginčijasi, jog pati santuoka, esanti nekintama institucija, bus sunaikinta vos tik jos sąvoka bus naujai apibrėžta, tačiau šis pareiškimas skamba visiškai nelogiškai. Kodėl? Todėl, kad per visą istoriją santuoka, egzistavusi kaip pagrindinis gyvenimo elementas kiekvienoje pasaulio kultūroje, jau buvau apibrėžta kitaip. Ir ne kartą.
Dar prieš atsirandant įstatyminėms institucijos ir tarptautinei ekonomikai, kilminguosiuose ir valdančiuosiuose sluoksniuose santuoka buvo naudojama vietoj sutarties ir buvo skirta kurti diplomatinius bei prekybinius santykius. „Tuokdamiesi su kitais jūs sukūrėte ne tik taikius, bet ir prekybinius santykius, nustatėte bendrus įsipareigojimus“, rašo Stephanie Coontz, knygos „Marriage: A History“ (liet. Santuokos istorija) autorė. Iki šiol santuoka buvo apibūdinama šiomis naudingomis partnerystėmis, kol žmonės nepradėjo atvirai apie tai klausinėti.
Taigi ši informacija skirta tiems, kurie teigia, jog gėjų santuoka suterš „tradicinės“ santuokos ilgametį ir nepakitusį palikimą. Tiesiog pažiūrėkite, kiek kartų per visą istoriją pakito santuokos sąvoka.
Senovės Graikija. Santuoka skirta pratęsti giminę
Kaip ir dauguma senovės valdančiųjų organų, Atėnai savo piliečiams įstatymiškai santuokos sąvokos neapibrėžė. Susilaukti palikuonių – būtent tai buvo vienintelė santuokos priežastis. Kaip vienas vyras yra pasakęs „Su kurtizanėmis būname dėl malonumo, su sugulovėmis – dėl kasdieninės kūno priežiūros, o žmonos mums reikalingos tam, kad užaugintų teisėtus palikuonius ir rūpintųsi žirgu“. Tokia situacija susiklostė todėl, kad senovės Graikijoje turtas buvo tik paveldimas. Buvo taip svarbu išsaugoti turtą šeimoje, rašo Coontz, kad mergaitė, kurios tėvas mirė nepalikęs jokio vyriškosios lyties palikuonio, būdavo priversta ištekėti už artimiausio vyriškosios lyties giminaičio, net jei jai tekdavo išsiskirti su savo dabartiniu vyru.
Santuoka netgi nebuvo laikoma pačia idealiausia sąjunga, bent jau remiantis kilmingųjų visuomenės asmenų žiniomis. Ši garbė atiteko homoseksualioms partnerystėms, nes tais laikais susituokę vyrai ir moterys nesuteidavo vienas kitam pilnatvės jausmo.
Vietiniai žmonės. Gyvenimas sunkus, todėl vesk ką nori
Kai kuriose kultūrose vyrai vesdavo kelias žmonas, kad jie vienas kitam padėtų nudirbti darbus, būtinus išlaikyti šeimą. Botsvanoje gyvenančios moterys turi posakį „Be bendros žmonos darbai niekada nebus atlikti“, rašo Coontz. Natūralioje Australijos aplinkoje čiabuviai sugalvojo tuokti vaikus dėl strateginio žemės prieinamumo t.y. sutuokę vaikus klanai gautų vandens ir maisto kad ir kur benukeliautų.
Kai kurios pirmykščių amerikiečių gentys ypač garbino „dvi sielas“ turinčius asmenis arba tuos, kurie galėjo atlikti ir moteriškus ir vyriškus darbus. Dvi sielas turintys žmonės galėjo vesti/ištekėti už tos pačios lyties asmens, kad visi darbai, reikalingi išlaikyti namų ūkį, būtų atlikti lengvai ir tuo pat metu paverčiantys santuoką darbo, o ne lyties interesu.
Senovės Kinija. Kodėl santuoka apsiriboja gyvenimu?
Konfucianizmo filosofai įrodinėjo, jog stipriausi šeimyniniai ryšiai egzistuoja tarp tėvo ir sūnaus arba brolių, rašo Coontz. Vedybiniai ryšiai, lyginant su šeimyniniais, buvo antraeiliai. Sūnus galėdavo būti primuštas už tai, jog palaiko savo žmoną (kuri buvo priversta apsigyventi su savo vyro šeima), o ne tėvą.
Viena keisčiausių santuokos tradicijų, kurių galime rasti visose kultūrose, yra Kinijoje propaguojamos „santuoka su vaiduokliu“. Tam, kad apsaugotų mirusius nevedusius giminaičius nuo vienatvės pomirtiniame gyvenime, šeimos nariai apvesdindavo velionius su gyvaisiais. Kuomet du žmonės sujungiami prie kapo, vėliau jie susitinka. Nors šios santuokos Kinijoje uždraustos, tokių atvejų vis dar pasitaiko.
Senovės Egiptas. Santuoka beieškant pačios geriausios giminystės linijos
Subyrėjusią Aleksandro Didžiojo imperiją išgelbėti bandęs valdovas santuoką naudojo kaip politinį įrankį, rašo Coontz. Jis parūpindavo daugiau nei vieną žmoną, kad tik sukurtų sąjungas su kitais karaliais. Helenistinės bendros žmonos, ne taip kaip bendros žmonos Botsvanoje, dažniausiai viena kitos nekęsdavo. Taip nutikdavo todėl, kad viena žmona tapdavo kliūtimi kitai žmonai siekti valdžios. Vaikai su motinomis regzdavo pinkles prieš pamotes. Broliai ir seserys regzdavo pinkles vieni kitiems. Pasitaikydavo ir brolių ir seserų santuokų, kad tik būtų, kad susilauktų įpėdinių, panaikinsiančių visas abejones susijusias su teisėtumu.
Žemesni sluoksniai, neturintys rizikuoti dėl turtų, turėjo daugiau laisvės renkantis gyvenimo partnerį. Nepaisant to, santuokos vis tiek buvo suvokiamos kaip verslo sutartys, nes nepriklausomas ir vienišas gyvenimas buvo beveik neįmanomas dėl didelio darbo krūvio ariant laukus ir prižiūrint namus. Vergams, kurie neturėjo namų, tuoktis buvo uždrausta.
Senovės Roma. Pirmyn, naudokime savo žmonas kaip politinę valiutą
Romėnų sąjungos tikslas, kaip ir daugelyje kitų kultūrų, buvo susilaukti teisėtų palikuonių. Romėnai šeimose buvo labiau vadybininkai, nei jos nariai, rašp Coontz. Valstybei nerūpėjo, kas su kuo susituokia, išskyrus atvejus, kuomet norint ištekėti už užsieniečio reikėdavo gauti oficialų leidimą. Valstybės veikėjai netgi apvesdindavo savo žmonas už kitų valdžios vyrų, kaip tai padarė Marcus Porcius Cato, kai išsiskyrė su žmona Marcia ir surengė jos vestuves su savo draugu Hortensius, kad tik sudarytų sąjungas. Įdomu, kaip ji turėjo jaustis.
Pirmieji krikščionys. Vedybinis seksas – būtinas blogis.
„Dauguma pirmųjų krikščionių“, kaip rašo Coontz, „tikėjo, kad santuoka pakenkė visiškai savikontrolei, kuri reikalinga siekiant dvasinio išsigelbėjimo“. Būtent dėl to pirmenybė buvo teikiama celibatui, o ne santuokai, tačiau seksas buvo toleruojamas dauginimosi tikslais, jei neištekėjote už savo pusbrolio, antros eilės pusbrolio, nevedėte savo pamotės ar įdukros, savo dėdės ar brolio našlės ar bet ko, kas skiriasi nuo jūsų mažiau nei septyniomis kartomis (didžiausios sėkmės bandant tai išsiaiškinti).
Viduramžių Europa. Gyvenimas vis dar sunkus, o santuoka susijusi su verslu.
Turtingiesiems santuoka buvo politinis dviejų šeimų susitarimas, kurie norėjo sutvirtinti savo tarpusavio ryšius ir sujungti turtus. Karalienės sutuokdavo savo brolius ir seseris, gimines, tarnaites, kad sukurtų sau naudingus tarptautinius paramos ryšius. XII – XIII a. žmonės tikėjo, kad „meilės negali paveikti žmonių, kurie yra susituokę“, kartą rašė Champagne grafienė. Kita vertus, slapti santykiai būdavo romantikos viršūnė.
Anot Katalikų bažnyčios, santuoka susidėjo iš vyro, moters, bendras sutikimas, pirmoji naktis ir pats svarbiausias dalykas – tėvų sutikimas. Tėvai atliko tokį svarbų vaidmenį derybose dėl vedybų, kad 1413 metais du Derbyshire gyvenantys tėčiai pasirašė sutartį, kur nebuvo įrašytas jaunosios vardas, nes vienas iš tėčių dar buvo nenusprendęs, kurią dukrą ištekins.
Plebėjai santuoką naudojo kaip būdą įsigyti žemės sklypus, kurių žemės dalys buvo atsitiktinai išdalintos. Daug geriau buvo turėti įvairių žemės sklypo dalių šalia viena kitos, kad tavo dukra galėtų ištekėti už kaimynų sūnaus. Pirkliai ir amatininkai, dirbdavę tame pačiame versle, dažnai susituokdavo, kad galėtų pasidalinti atsargomis.
XVI a. Dabar santuoka – sakramentas
1563 metais Katalikų bažnyčia paskelbė, kad santuoka yra šventas ritualas, kurį reikia atlikti bažnyčioje. Apie šią naujovę jie kalbėjo jau kelis praėjusius šimtmečius, rašo Coontz, tačiau tokiu atveju dauguma santuokų būtų tapusios negaliojančiomis, nes tuo metu niekas nesituokdavo bažnyčiose.
Tuo tarpu protestantai suteikė dvasininkui teisę vesti perspėdami per daug nemylėti savo žmonos. Dauguma žmonių taip ir liko nesupratę pasikeitusios santuokos sąvokos poveikį pačiai sąjungai. Vienas Virdžinijos kolonistas kadaise rašė, kad jo moteriškosios lyties draugė „greičiausiai buvo labiau mylima savo vyro nei tai buvo priimtina dabartinėje visuomenėje“. (Apsigindimas teigė, jog dabartinės visuomenės normos užknisa.) Prieš industrinės Europos istorikas E.A. Wrigley rašė, jog „santuoką geriau apibūdina ne modelio sąvoka, o prisitaikančių sistemų repertuaras“.
Patikslinimas – meilė santuokoje lyg ir svarbi
Mąstytojai permąstė santuokos sąvoką ir nusprendė, jog abejingi partneriai yra labai liūdnas reiškinys. Jie manė, jog du meilės paukščiai turėtų turėti laisvę renkantis partnerį, kad tokio sprendimo už juos nepriimtų tėvai savo pačių nuožiūra, išaukštindami draugystės ir bendradarbiavimo svarbą. Santuoka pamažu pradėjo tapti privačia partneryste, kokia ji yra ir šiomis dienomis.
Žinoma, kritikai teigė, jog ši lygybė tarp partnerių sugriaus santuoką, nes būtent naujoji sąvoka pakenkė vyro autoritetui, kuris išlaikydavo namų ūkį. Naivios moterys!
Karalienės Viktorijos era. Geros žmonos priklauso „tyrumo kultui“
Kuomet Karalienė Viktorija prie altoriaus ėjo pasipuošusi skaisčiai baltais nėriniais, ji pakeitė moters sąvoką. Moteris iš seksualios viliokės virto į nekaltą, tyrą damą. Ideali santuoka tarp vyro ir moterys yra tuomet, kai jie abu turi tvirtą moralę. Kai pats seksas tapo per daug nepadorus mieloms damoms, kam buvo liepta nuslopinti savo geidulingus jausmus? Vyrams. Todėl norėdami išvengti streso, jie mieliau laiką leisdavo su prostitutėmis.
Ankstyvasis XX a. Sutuoktiniai turėtų patirti gerą seksą
Jauni žmonės, maištaudami prieš nuobodžius Viktorijos eros vyresniuosius puikavosi savo jaunyste ir aistringumu. Taigi, idealios paskutiniojo šimtmečio poros ne tik tuokdavosi iš meilės, bet ir turėjo pasitenkinimą teikiantį seksualinį gyvenimą. Baigiantis 1930-iesiems metams, rašo Coontz, intymumas tarp sutuoktinių tapo daug svarbesnis nei ryšys su tėvais. Tuo tarpu kritikai laikraščiuose rašė „Ar santuoka lygi bankrotui?“ ir pranašavo, jog dabartinis susitelkimas ties seksu prives prie institucijos žlugimo greičiau nei per 50 metų.
1960-ieji metai. Branduolinės šeimos – geriausios
Prieš antrąjį pasaulinį karą vykusi „santuokų karštinė“ baigėsi branduolinių šeimų manija, prasidėjusia po antrojo pasaulinio karo. Santuoką paprastai sudarė vyras, uždirbantis šeimai pinigų, moteris, besirūpinanti namais ir keletas vaikų. Šios santuokos truko ilgiausiai iš visų prieš tai paminėtų. Vis tiek buvo įstatymų, draudusių tuoktis baltiesiems su juodaisiais, mongolais, indais, indėnais, japonais, kinais ar filipiniečiais. Įstatymai, draudžiantys tuoktis psichiškai neįgaliems žmonės galioja iki šiol, nors po XX a. vidurio ir neturi įstatymo galios.
Vėlyvasis XX a. Santuoka – žmogaus teisė
Feministės kovojo už tai, kad moterys nebūtų spaudžiamos susirasti vyrą ir jaukiai įsikurti, tvirtindamos, jog santuoka yra lyg dviejų lygiaverčių žmonių sąjunga. Santuokiniai prievartavimai buvo įstatymiškai uždrausti. Valstijose buvo panaikinami įstatymai, draudžiantys santuokas. 1967 metais Aukščiausiasis teismas paskelbė, jog draudimas tuoktis skirtingoms rasėms yra antikonstitucinis. Įstatymas, įteisinęs kalinių santuokas buvo priimtas 1987. Tobulos santuokos idėja vis labiau ir labiau tapo milijonų dolerių vertės komerciniu verslu.
2001 metais Olandija tapo pirmąja šalimi, įteisinusia tos pačios lyties asmenų santuokas.
