Peržiūrėjau „Facebook” bendrinamas grybų nuotraukas – ir iškart į mišką.
Visi kažkur randa įspūdingo dydžio baravykų, o aš tik voveraites iš samanų knibinėju. Gal todėl, kad grybauju įprastose vietose, šiluose ir pušynėliuose, o dygsta jie šiemet kažkaip netradiciškai: ant takų, prie kirtimų, paupiuose. Iš gėdos, kad aš toks netikęs grybautojas, nufotografuoju pilną pintinę obuolių. Parašau, kad dalinsiu juos visiems, užėjusiems į mūsų redakciją. Komentarų ir paspaudimų „Patinka” susilaukiu daugiau, negu užėjusių paragauti obuolių, bet užtat kabinetas obuoliais kvepia. Jeigu jums kas nors pasigirs, kad išmano visas rinkodaros socialiniuose tinkluose subtilybes, vykite jį lauk. Nes ji dar tik formuojasi ir niekas gerai nežino, kaip virtualių draugų ir paspaudimų „Patinka” srautą paversti realiais prekių ir paslaugų pirkėjais. Arba rinkėjais.
Užtat tvirtai galiu pasakyti, kaip nereikia elgtis. Ir pavyzdžių pateikti. Šviežiausias toks įvykis, nutikęs šią savaitę, akimirksniu paplito socialiniame tinkle „Facebook”. Antradienio rytą kandidatas į Seimo narius Juras Požėla grupėje „LSDP Aktyvistai” įkėlė nuorodą į „Delfi” naujienų portale publikuojamą savo partijos pirmininko A.Butkevičiaus straipsnį ir parašė: „Sveiki. Yra prašymas palaikyti LSDP pirmininką savo komentarais po straipsniu”. Bet, prieš spausdamas „Dalintis”, nenustatė, kad šis įrašas būtų rodomas tik tos aktyvistų grupės nariams, o paliko jį viešu. Taigi, antradienio rytą įsijungęs kompiuterį, bendrame „Facebook” naujienų sraute pamačiau šį įrašą, padariau ekrano vaizdo nuotrauką ir pabendrinau savo virtualiems draugams su prierašu, kad taip „suorganizuojama visuomenės nuomonė populiarių naujienų portalų komentaruose…” Ir ką jūs manote – per kelias artimiausias valandas šis vaizdelis išplito it koks virusas, žmonės jį bendrino, siuntinėjo vieni kitiems, palydėdami šmaikščiais, o kartais ir piktokais komentarais. Vakarop specialiai atsidariau A.Butkevičiaus straipsnį ir paskaičiau komentarus. „LSDP Aktyvistų” balso nesigirdėjo. Pavieniai jų įrašai paskendo besipiktinančiųjų J.Požėlos poelgiu komentarų sraute, o pats straipsnio turinys išvis liko niekam neįdomus.
Asmeniškai nepažįstu J.Požėlos ir neturiu jokio išankstinio nusiteikimo jo atžvilgiu, net ir žinodamas istorijas, kaip jis kažkada turėjo rimtų bėdų dėl nevykusio pajuokavimo apie sprogmenis lėktuve ir buvo išvežtas į policiją iš Druskininkų vandens parko. Būčiau bendrinęs tokį įrašą, jei jį būtų viešai parašęs bet kurios kitos partijos kandidatas vien norėdamas parodyti pavyzdį, kokių klaidų socialiniuose tinkluose politikui nevalia daryti. Po Sauliaus Stomos nuotykių su žaliaake jie tapo atsargesni, bet vis dar aiškiai nesuvokia socialinių tinklų specifikos. Pavyzdžiui, tautininkas Julius Panka bendrina prieškarinio Lietuvių tautininkų sąjungos ženkliuko su baltų saulės ženklu nuotrauką, labai panašią į vieną uždraustą nacių simbolį. Tas dešiniųjų radikalų noras žaisti ant ribos, koketuoti su nacizmu, bet tik taip, kad formaliai nebūtų kuo apkaltinti, iš visų baltiškų ženklų išsirinkti būtent šitą, šūkius („Be juodų…”, „Didžiuojuosi, kad esu baltas…”) rašyti taip, kad juos būtų galima suprasti dvejopai, didžiavimasis 88 numeriu, siunčia aiškų signalą rinkėjams.
„Man kaip istorikui tiesiog patiko šis simbolis,”- atsakė į priekaištus J.Panka.
Šį rudenį, artėjant Seimo rinkimams, politinei reklamai interneto socialiniuose tinkluose bus mestos nemažos pajėgos ir lėšos. Ligšiolinė bendravimo su politikais socialiniuose tinkluose patirtis man leidžia teigti, kad didžioji jų dalis bus išleista beprasmiškai, ir paspaudimai „Patinka” nevirs realiais rinkėjų balsais. Tais atvejais, kai už politiką paslapčia rašo patarėjai ar viešųjų ryšių specialistai, tiesa neišvengiamai išaiškėja. Garbinga yra tai atvirai deklaruoti, kaip, pavyzdžiui, tai daro eurokomisaro Algirdo Šemetos biuras, bet ypatingo auditorijos susidomėjimo tuomet tikėtis neverta. Virtualūs draugai, kaip ir tikri, vertina nuoširdumą ir spontaniškumą, bet netoleruoja tokio nusišnekėjimo, kurį atleistų kokiam nors menininkui ar muzikantui. Bepigu žurnalistinį išsilavinimą turinčiai Zuokų šeimai arba tinklaraštininkui Teisingumo ministrui, o ką daryti iš kolchozų pirmininkų ir komjaunimo komitetų į politiką atbridusiai senajai gvardijai? Dar baisiau, kai nieko apie tai nenutuokiančio viešojo asmens vardu politiniai konkurentai ar šiaip pokštininkai sukuria fiktyvų profilį, susirenka gausų draugų ratą ir rašinėja kliedesius arba platina kokį nors brukalą. Neseniai tokio klono atsiradimu „Facebook” tinkle piktinosi Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, o Druskininkų švietimo centro darbuotoja Laima Rekevičienė pasibaisėjo, kad kažkas rašo jos vyro, Žemės ūkio ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo Viliaus Rekevičiaus vardu.
Baigiant rašyti šį straipsniuką į redakciją trumpam užbėgęs baikeris Sigitas pagriebė vieną obuolį, atsikando, susiraukė ir nusikeikė nuo jo rūgštumo. Tik tada supratau, kodėl tų obuolių taip nesiseka išdalinti – vėtra nukratė juos dar neprinokusius.
Originalus įrašas – „Druskininkų naujienų” redaktoriaus tinklaraštyje
