Musulmonų pasaulyje nuolat vyksta nesutarimai tarp dviejų pagrindinių Islamo religijos krypčių – sunitų ir šiitų. Viduriniuosiuose Rytuose stiprus religijos ir politikos maišymasis paaštrino atskirtį tarp Irano šiitų vyriausybės ir Persijos įlankos valstybių, kuriose dirba sunitų vyriausybės. 2012 metais Pew Tyrimų Centro tyrimas nustatė, kad apie 40 procentų sunitų mano, kad šiitai nėra tikrieji musulmonai. Taigi, kas iš tikro skiria Islamo sunitus ir šiitus ir kaip seniai ši nesantaika prasidėjo?
Nesutarimai prasidėjo dar 632 metais, kai mirė Islamo religijos pradininkas, pranašas Muhamedas. Arabų genties nariai, kurie sekė pranašą, nesutarė, kas turėtų paveldėti jo politinės ir religinės pareigas. Dauguma, kurie yra žinomi kaip sunitai, dabar sudaro apie 80 procentų musulmonų, jo vietą norėjo paskirti Abu Bakr, pranašo draugą, kuris taip pat buvo ir pranašo žmonos Aišos tėvas. Kiti norėjo, kad Muhamedo artimieji būtų teisėti paveldėtojai ir teigė, kad pranašas pasirinko Ali, savo pusbrolį ir žentą užimti jo pareigas. Dabar šie žmonės yra žinomi kaip shiaat Ali, arba šiitai, Ali šalininkai. Sunitai pasiekė savo, tačiau Ali vis dėlto turėjo galimybę valdyti kaip ketvirtasis kalifas – tai titulas, kuris yra suteikiamas Muhamedo įpėdiniams. Islamo pasidalijimas buvo sutvirtintas, kai Ali sūnus Huseinas buvo rastas nužudytas sunitų kalifo kareivių 680 metais Karbaloje (dabartinis Irakas). Sunitų valdovai tęsė politinės valdžios monopolizavimą, kol šiitai gyveno šešėlyje, patarimų kreipdamiesi į imamus, musulmonų religijos dvasininkus, kurių pirmieji dvylika kilo iš paties Ali. Laikui bėgant tarp šių dviejų religinių grupuočių išsivystė skirtingi religiniai įsitikinimai.
© G. Dall’Orto nuotr. Wikimedia Commons
Šiandien, visi 1 600 000 000 musulmonų sutinka, kad Alachas yra vienintelis Dievas, o Muhamedas – jo pasiuntinys. Jie laikosi penkių pagrindinių pareigų, įskaitant pasninko mėnesį Ramadaną ir šventos knygos, Korano skaitymą. Kol sunitai stipriai pasikliauja pranašo praktikomis ir mokymais, šiitai savo ajatolą (šiitų religinį vadą) mato kaip Dievo žemėje atspindį. Tai skatina sunitus apkaltinti šiitus erezija, tačiau tuo pat metu šiitai kreipia dėmesį į tai, jog sunitų dogmatizmas veda link ekstremistinių sektų, tokių kaip Vahabitai. Dauguma šiitų reikšmę teikia įsitikinimui, jog dvyliktasis ir paskutinysis yra nematomas ir vieną dieną pasirodys išpildyti troškimų. Tuo tarpu engimas demonstruoti jausmus nuvedė prie gedulo ceremonijų, tokių kaip ašura, kurios metu sekėjai plaka save paminėdami Huseino mirtį Karbaloje.
Tarp sunitų ir šiitų niekada nebuvo nesutarimų, tokių kaip XVII amžiaus Trisdešimties Metų Karas, kurio metu krikščionių religinės grupuotės kovojo viena su kita ir kurio metu buvo prarasta daug gyvybių. Ribos, kurios dalija musulmonus Viduriniuosiuose Rytuose šiandien yra nustatomos tiek dėl politinių, tiek dėl religinių priežasčių. Šiitų Pusmėnulis (religijos simbolis), kuris yra valdomas iš Irano per Assado režimą Damaske iki Hezbullah (musulmonų šiitų organizacija) režimo Libane anksčiau buvo liaupsinamas sunitų veikėjų, tačiau sukilimai regione nustatė šiitų vyriausybę prieš sunitų Persijos įlankos valstybes, tokias kaip Saudo Arabija ir Kataras, kurios materialiai rėmė tos pačios religijos išpažinėjus. Tai padeda sustiprinti sunitų atkaklumą ir pasitikėjimą savimi bei priverčia šiitus jaustis pavojuje labiau, nei bet kada. Tačiau kitais atvejais, šių dviejų religinių grupuočių nariai gyvena taikiai.
