„Širdžių damą“ (Queen of Hearts) pretenduoja tapti „vienu įtaigiausių 2019 m. filmų, įsiminsiančiu ne tik dėl sunkiai nuspėjamos istorijos, bet ir dėl tokio išsamaus, kine retai aptinkamo moters aistros vaizdavimo. Filmas atsispiria nuo geriausių Danijos kino tradicijų, tačiau su visai kitokiu, moterišku jautrumu ir subtilumu.“
Pasaulinė „Širdžių damos“ premjera šiemet įvyko sausio 26-ąją Sandenso nepriklausomųjų kino kūrėjų festivalyje (JAV), kurį dar 1978 metais Solt Leik Sityje (šį JAV Jutos valstijoje esantį miestą žinome kaip 1995- ųjų metų Žiemos Olimpinių žaidynių sostinę) įsteigė garsus aktorius Robertas Redfordas. 1981-aisiai festivalis persikraustė į kitą Jutos valstijos miestą Park Sitį, kuris ir tapo bene garsiausia kino pasaulyje naujųjų talentų kalve. Šiemet ji buvo labai palanki nemažam būriui talentingų debiutantų, kurių tarpe išsiskyrė danų režisierė May el-Toukhy. Jos pirmasis filmas „Ilgos istorijos trumpai“ (Lang historie kort, 2015 m.) buvo sudarytas iš atskirų novelių: jas į bendrą visumą sujungė istorija apie depresijos apimtą merginą, kuri susitinka savo gyvenimo vyriškį, tačiau jis yra vedęs, todėl įsimylėjėliai gali ryžtis tik slaptam romanui.
Nuo pašalinių akių slepiamą aistringą meilės istoriją regime ir „Širdžių damoje“. Pati režisierė šio filmo sumanymą komentavo taip: „Pradėjau darbą prie šio projekto, kai susimąsčiau apie tai, kaip gimsta šeimos paslaptys. Kaip tik tada buvau praradusi labai artimą asmenį, apie kurį netrukus sužinojau keletą paslapčių. Galvojau apie tuos, kurie netenka artimų žmonių, taip ir nesužinoję apie juos kažką labai svarbaus. Pasidalijau mintimis su savo bendraautore Maren Louise Kaehne, ir per trumpą laiką mudvi surinkome nemažai informacijos apie mokytojas, kurios turėjo lytinių santykių su savo mokiniais. Pastebėjome bendrą tendenciją: įprastai žmonės linkę pernelyg romantizuoti santykius tarp vyresnio amžiaus moters ir jaunesnio vyro, priešingai nei tarp pagyvenusio vyro ir jaunesnės moters. Taip pat vyrauja nuomonė, jog seksas tarp patėvio ir podukros nėra normalus, užtai pamotės intymus santykiai su posūniu taip kategoriškai nesmerkiami ir yra vadinamoje pilkoje zonoje“.
Tokioje „pilkoje zonoje“ atsiduria sėkminga teisininkė Ana, dirbanti su vadinamųjų „probleminių“ paauglių bylomis. Šeimyniniu gyvenimu moteris negali skųstis – laimingoje santuokoje su Peteriu jie augina dvynes dukras. Tačiau šeimos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai pas juos atsikrausto nerūpestingas Peterio sūnus iš ankstesnės santuokos. Kol Peteriui sunku atkurti santykį su ilgai nematytu Gustavu, Anai, įpratusiai ieškoti išeičių iš įvairių konfliktinių situacijų, pavyksta su juo užmegzti ryšį. Kai palengva stiprėjanti draugystė perauga į moters aistrą, ant kortos pastatoma jos karjera ir šeimos gerovė.
Jau pirmieji „Širdžių damos“ kadrai su „griūvančiais“ miško vaizdais žadina svaigulio įspūdį ir staiga iš po kojų slystančio tvirto pagrindo savijautą. Šis vizualinis besiartinančios grėsmės simbolis kartosis dar ne kartą, vis artindamas siužetą prie baisios atomazgos, prie kurios žiūrovai pirmą kartą priartinamas jau pirmojoje scenoje, kai dar nepajėgia suvokti, kokia siaubinga tiesa netrukus paaiškės, ir prieš filmo pabaigą (pasinaudojus žiedine pasakojimo struktūra, kai finale sugrįžtama prie pradinės situacijos): tada jau intuityviai suvokiama tragedijos nuojauta jau nebepaliks alternatyvių atomazgos variantų.
Respektabilaus ir stabilaus šeimyninio pasaulio erozija prasideda tada, kai namuose pasirodo nepilnametis Peterio sūnus iš ankstesnės santuokos. Jaučiantis kaltę dėl to, kad paliko buvusią šeimą ir nesirūpino berniuku, kol jis užaugo, Peteris nori užmegzti su juo šiltesnius santykius, bet Gustavo sielą jau seniai užvaldė neapykanta, o jo paaugliškas maištas pasireiškia įžūliu elgesiu ir neprognozuojamais bei nelogiškais veiksmais.
Akivaizdu, kad Peterio ir Anos laukia didžiulės kantrybės reikalaujanti psichologinė terapija, kuri padėtų ištirpdyti susvetimėjimo ledus ir padėtų Gustavui pasijusti visaverčiu šeimos nariu. Tokių filmų su gražia didaktine potekste esame matę nemažai. Bet šį kartą autoriai žengia visai kitais keliais. Atrodytų, kad didelę psichologinės pagalbos patirtį turinti Ana turėtų žinoti, kaip svarbu tokioje situacijoje elgtis subtiliai ir išvengti neatsargių žingsnių. Tačiau netrukus Anos santykiai su posūniu po truputį ima artėti prie pavojingos ribos, kai kiekvienas naujas žingsnis veda prie situacijos, kurią psichologai vadina negrįžimo tašku. Nepilnametis to, aišku, dar nežino, kas kita – patyrusi moters. Bet sunerimti priverčia Anos žodžiai, kad „nėra didelio skirtumo tarp to, kas gali įvykti, ir kas jokiu būdu neturi atsitikti“.
Siužetų apie brandžios moters ir jaunuolių seksualinę aistrą pasaulinėje literatūroje apstu: ši tema nuo Euripido antikinės dramos „Fedra“ iki D.H. Lawrence‘o romano „Sūnūs ir meilužiai“ ar Tennessee Williamso apysakos „Ponios Stoun pavasaris Romoje“ ir dar naujesnių pavyzdžių išnagrinėtas pakankamai plačiai. Tačiau kiekvienas naujas pavyzdys, žinoma, yra ir universalus, ir kartu labai asmeniškas.
Kine panašios pavojingų ryšių istorijos taip pat interpretuojamos, atsižvelgiant į besiplečiantį moralinių normų lauką ir priklausomai nuo kintančio pasaulio reikalavimų bei galimybių išeiti už signalinėmis draudimų vėliavėlėmis pažymėtos teritorijos. Štai hipių propaguotos laisvos meilės laikais tikrą kultūrinį šoką sukėlęs režisieriaus Mike‘o Nicholso filmas „Absolventas“ (The Graduate, 1967) griovė puritoniškus tabu skambant operetinę nuotaiką spinduliuojančioms Paulo Simono ir Arto Garfunkelio dainoms. Tragiškų pasekmių ši situacija nė nežadėjo, greičiau buvo suvokiama kaip pikantiška seksualinių žaidimų pamokėlė.
„Širdžių damos” autoriai juokauti nelinkę. Čia apnuoginami ne tik nuodėmingi kūnai, bet ir giliai iš pasąmonės ekstremaliomis aplinkybėmis iškylantys sunkiai kontroliuojamų aistrų gaivalai. Nes jau nuskambėjo lemtingi žodžiai: „Tu nežinai, koks padaras yra žmogus“.
