Demokratijos lopšys Atėnų Agora atskyrė ūkio tarnus, oikos rūpesčius, nuo bendro reikalo, apie kurį galėjo spręsti tik laisvi, savo gyvybes drąsūs aukoti polio ir laisvės labui, žmonės.
Aristokratai ilgą laiką iki pat Naujųjų amžių pirmiausiai ir buvo siejami su šia narsos ir išminties dorybe – virtus, bei su ja tiesiogiai susijusia laisvės samprata. LDK bajorams šios sąvokos buvo pamatinės, kai ir trečia, iš jų gimstanti – teisė. Lietuvoje šia tema daug rašė ir metų Darius Kuolys, Ingė Lukšaitė ir kiti LDK kultūros gerbėjai. Laisviems viešumos herojams negalėjo priklausyti vergiškos ar baudžiauninko sąmonės žmonės ir retai kada tokiose sueigose dalyvavo amatininkai. Todėl, agoros demokratija, išlikusi ir Romos respublikoje, ir senosios Rusijos Novgorode, o iš dalies ir Zaporožės Sečėje (Запорі́зька Сі́ч) ir LDK seimeliuose – remiasi ne visuotiniu, procedūriniu balsavimu – o aktyvistų sprendimu. Labai panašią situaciją rasime ir šiandienos MAIDANE. Kijevo Rusios ir Novgorodo Večė yra ta pati Agora: aktyviausių pasitarimas ir susitarimas, kuris remiasi garbe ir orumu, o ne biurokratiniais popieriais, mirtimi ir laisve, o ne grąsinimais teismais. Agora, večė, maidanas yra aikštės susirinkimo tradicija, kuri lietuvių kultūroje neturi kitokio demokratijos atitikmens kaip tik seimų pavidalu. Dabartinis Seimas, t.y. procedūriškai renkamas parlamentas, iškreipia sąvokos turinį ir nebėra kilmingųjų suvažiavimas. Juo labiau adminstracinės savivaldybės nėra jokie seimeliai senąja LDK prasme.
Kiekvienas toks suvažiavimas, susirinkimas viešumoje, anapus ūkio rūpesčių ir didžiosios trobos reikalų galėjo būti dešinesnis ir kairesnis, konservatyvus ir revoliucingas. Atėnų, Graikijos kova už savo orumą ypatingai 2010-2012 metais daugiausiai rėmėsi kairiųjų ĮVAIROVĖS, politinių daugialypumų aktyvizmu. Daugiausiai veikė SYRIZA – radikalių kairiųjų aljansas, jungęs, eko-socialistus, trockistus, komunistus, žaliuosius, maoistus … Be SYRIZA veikė ir įvairios Graikijos anarchistų organizacijos (daugiau nei dešimt, pavyzdžiui – Epanastatikos Agonas – Revoliucinė kova, pripažinta daugelio pasaulio šalių kaip teroristinė organizacija). SYRIZA ir anarchistai, t.y. kairioji ĮVAIROVĖ arba daugialypumas, rėmėsi Agoros principu ir kovojo visų pirma su šiuolaikiniu korporacinių, europocentriniu kapitalizmu. Dešiniosios partijos ar jų susivienijimai, net radikalai tokie kaip Auksinė Aušra ( Chrysí Avgí, Golden Dawn) buvo veikiau provokatoriai arba protesto marginalija. Graikų intelektualai labai aiškiai suvokė agoros ir parlamento skirtumą: SYRIZA, anarchistai, tauta protestavo prieš Graikijos parlamento sprendimus, viena demokratijos forma kovojo su kita, graikų kilmės demokratija su Europine procedūrine atstovaujamąja demokratija. Costas Douzinas plačiai diskutavos apie šį naują iššūkį, apie atgimstančią aikštės demokratiją, kuri neturi nieko bendra su virtualiąja viešuma, lygiai kaip molotovo kokteiliai barikadose neturi nieko bendra su kompiuteriniais žaidimais.
Kijevo, Ukrainos Maidanas atrodo visai kitaip: jo pagrindas yra dešinioji įvairovė: partijos Svoboda, Udar, Batkivščina, judėjimas Pravyj Sektor, o taip pat Galicijos banderovcai, įvairios „Cholodnyj jar“ (Холодний Яр) ir kitos grupės. Nedideli anarchistų būriai ir kai kurių, daugiau asmeninė, kairiųjų iniciatyva buvo veikiau marginalija. Maidanas kovojo pries neokolonializmą, prieš Sovietų Sąjungos likučius už eurointegraciją, bet taip pat rėmėsi večės, kas yra tapatu agorai, principu. Galiausiai, kaip ir Atėnuose, Maidanas, jo večė, pradėjo priešataruti Aukščiausiai Radai, t.y. parlamentui, vienas su kitu ėmė lenktyniauti. Pavyzdžiui, Maidanas iškėlė partijoms reikalavimą, kad visa naujoji 2014 metų vyriausybė būtų sudaryta š Maidano aktyvistų, kad būtų pradėta nusikaltusiųjų prieš Maidaną liustracija ir kt. Kitaip tariant, Maidano demokratijos forma pradėjo konfliktuoti, pradžioje, o vėliau lenktyniauti su Rada, su parlementu, su kita demokratijos forma.
Daug kam gali pasirodyti Atėnų protestai ir Kijevo Maidanas priešingais: pirmi prieš kapitalizmą ir europocentrizmą, antri prieš neokolonializmą ir už eurointegraciją. Tačiau panašume yra daugiau nei skirtumų: pirmiausiai tai agoros/maidano konfliktas su procedūrine demokratija. Procedūrinė, visuotinių rinkimų teisė leidžia balsuoti ir vergiškos, baudžiauninkų, neosovietinės, giliai kolektyvizmo baimių veikiamos sąmonės piliečiams, niekuo nesidomintiems amatininkams, darbininkams ar ponams, savo turto vergams, o agora/maidanas suteikia pirmumą tiems, kas savo drąsą ir gyvybę aukoja visų labui, kas savo būtimi ir mirtimi pagrindžia sprendimo teisę. Iš principo, LDK seimeliai numanė tą patį: tie, kas yra laisvi ir turi drąsos aukotis dėl bendro reikalo yra bajorai ir jie gali spręsti. Jokios visuotinės procedūros, užtikrinančios biurokratinį teisėtumą, teisėtumą (legytimumą) šiuo atveju nebuvo. Mūsų dienų Kijevo ir Atėnų demokratinė kova rėmėsi ne glamūru ir spektakliu, kaip 2011 metų Maskvos protestais Bolotnaja aikštėje, o įniršiu, pasiaukojimu ir drąsa. Tie kas jos neturi yra paniekinami ir atstūmiai. Julijos Tymošenko, tuo metu įkalintos Charkove, duktė Jevgenija Tymošenko didžiausio ir kruvino Maidano šturmo metu, vasario 20 dieną, šventė gimtadienį pačiame brangiausiame Romos viešbutyje „Hotel De Russie“. Ir šventimas maro metu, ir viebučio blizgesys, kaina, viešbučio pavadinimo asociacijos aiškiai kontrastavo padangų barikadoms ir dūmų atakoms prieš Berkutą … Todėl ji, pirmiausiai duktė, buvo suprasta kaip glamūro ir turto tarnaitė. Iki vidinės laisvės jai dar buvo toli. Vietoje to, kad gimtadienį švęstų Maidano ir Berkuto fejerverkų apsuptyje … ji pasirinko politinę nebūtį. Parlamentarizmo požiūriu, Jevgenijos Tymošenko poelgis – normalus, neutralus, agoros demokratijos – atstumiantis ir smerktinas.
Apie įniršio, drąsos, aukos ir atvirumo reikšmę agoros demokratijai daug samprotavo ne tik dabarties filosofai: Hannah Arendt, Piter Sloterdijk, bet ir antikos mąstytojai: Platonas, Aristotelis, Seneka. Agora/maidanas yra NE spektaklio visuomenės žaidimai, o nirtulingas ir drąsus iššūkis Briuselio/Vilniaus/Kijevo/Maskvos … biurokratijai, autoritarams, rinkimų komisijoms, rinkimų technologijoms, manipuliacijoms, papirkinėjimams, falsifikacijoms. Drąsus pilietinis nirtulingumas ir bendravimas sako, kad jokios atogrąžos į manipuliacijas nebus. Tokį tvirtumą užtikrina mirtis: susidūrimas su mirties grėsme, išbandymas didžiausia baime yra pagrindas nusigręžti nuo primestų procedūrinių pinklių, skolų ir procentų ekvilibristikos.
Ideologija falsifikuoja tikrovę ir jos pasakaitės užgožia asmens būtį, be kurios kalba apie orumą yra tuščia. Žmogus užvaldytas ideologijų: dešiniojo ar kairiojo kelio pasirinkimo, savo filosofinių vadovėlių garbinimo nusipelno psichoanalitiko, Sl. Žižeko konsultacijos. Vergo, baudžiauninko, neosovietiko terapija yra tai, kuo užsiima gerovės visuomenės, besirūpinančios, kaip paversti šalį išplėstiniu ūkiu, kaip sujungti visus į vieną klaną. Priešingai, egzistencinė drama, kurią Maidane atveria drąsa, įniršis, konflikto su renkamąja valdžia didinimas ir nuolatinė įvairovės diskusija yra daugiau nei kunigo ar psichoanalitiko terapija. Graikijoje ir Ukrainoje kunigai, kurie tiki ne politurginį pinigų rinkimą, o yra atviri Būčiai-Viešpačiui, stovėjo barikadose taip pat, kaip ir visi piliečiai – be privilegijų, kaip lygūs aukojosi. Jie nebuvo išrinktieji, tačiau jų kryžius rodė, kad nirtulinga įvairovės dvasia yra pakankama atvirai žvelgtį į būtį, išlaikyti mirties žvilgsnį ir daryti sprendimus. Ir dar, Maidanas įvedė itin griežtą „sausą“ įstatymą: bet kokio alkoholio vartojimas aikštėje, net žiauriausių susidūrimų su Berkutu metu, buvo griežtai draudžiamas. Dar daugiau, visi girti asmenys atėję į Maidaną buvo iš jo išvedami. Įniršis, drąsa, kalbėjimasis yra verti laisvo ir oraus, o ne girtos ir pakeistosios sąmonės.
Graikų protestai, realiai 2008-2012 ir du maidanai 2008 ir 2013-2014 buvo reikšmingas ir ilgas patirties laikotarpis subrandinti turiningą opoziciją procedūriniam parlamentui ar Radai. Tie, kas LT samprotauja, kad bet kokios riaušės yra lygus agorai, pavyzdžiui 2009 metų Sausio 16 dienos mitingas ir riaušės Vilniuje, neįvertina ir nesuvokia Maidano reikšmės. Orių ir gebančių aukotis asmenų viešuma nėra tas pats kas protesto veiksmas, riaušės ir bylos. Sausio 16 dienos įvykiai dėl savo trumpumo, kurtumo ir menkos viešumos netapo viešumos susirinkimu, įvairovės dalyvavimu ir tarimusi. Maidanas iki 2014 vasario molotovo kokteilių – du mėnesius kalbėjosi: nuo gruodžio ir sausio mėnesius. Be to, dar turėjo 2004 metų kalbėjimosi ir įvairovės susitarimų, daugialypumų santarvės patirtį. Lietuvoje tokią patirtį turėjo tik Sąjūdis, ne Sausio 16 aktyvistai. Todėl Sausio 16 riaušės dar netapo nei agora, nei maidanu, bet nereiškia, kad negalėjo tapri. Lygiai taip pat analizuotinas ir Lenkijos Solidarność per ilgą laiką virtęs įvairovės aktyvistų susirinkimu ir susitarimais.
Vis dėlto agoros/maidano patirtis yra lokali. Graikijos atveju ji sukėlė Tesalonikų, t.y. graikų Makedonijos, atskilimo grėsmę, o Ukrainos atveju – visos Rytų Ukrainos skylimo ar bent jau Krymo konfliktą. Pagaliau agoros/maidano principai aiškiai konfliktuoja su teisėtumo idėjomis procedūrinės demokratijos ir visuotinio humanizmo filosofija. Visuotinis humanizmas sako: kiekvienas žmogus yra vertas politiškai būti, o agoros/maidano/seimelių principas teigia: tik subrendęs politinei laisvei ir tai įrodantis, dėl to besirungiantis pilietis gali spręsti. Procedūriškumas paverčia žmogaus būtį biurokratiniu veiksmu, o agora/maidanas atveria būtį, bet išgąsdina tuos, kam ūkio gerovė yra svarbiau ir kam būtis, vadinasi ir mirtis, ir gyvenimo prasmė nelabai rūpi.
Originalus įrašas tinklaraštyje Altervencijos
