Amerikiečių psichologinio trilerio mini-serialas „Aštrūs daiktai“ (angl. „Sharp Objects“), sukurtas HBO televizijos pagal Gillian Flyn pirmąjį debiutinį romaną tuo pačiu pavadinimu. Pelnęs tris prestižinius „Auksinio gaublio“ apdovanojimus, serialas įtraukia ir sukuria įtampą nuo pirmųjų serijų, kuri nepaleidžia iki pat finalo. Tai kur kas daugiau nei tik detektyvinė istorija, kurioje aiškinamasi kraupių žmogžudysčių bylos, tai serialas, kuriame atskleidžiamos svarbios visuomenės problemos, formuojamas moters paveikslas, kuris nėra įprastas žiūrovui, atvirai parodomi toksiški motinos ir dukros santykiai.
Serialo istorija sukasi apie vieną Čikagos laikraščio žurnalistę Kamilą Priker (Amy Adams), kuriai redaktorius paskiria pagrindinę užduotį – grįžti į savo gimtąjį miestelį ir surinkti kuo daugiau informacijos bei parašyti svarbius straipsnius apie jame vykstančius kraupius įvykius, kurių aukomis jau tapo kelios jaunos mergaitės. Tokia redaktoriaus užduotis paskirta Kamilai nėra atsitiktinė, jis taip pat nori, jog tai būtų galimybė jai pagaliau palikti visus persekiojančius praeities šešėlius ten, gimtajame Vind Gapo miestelyje, Misiūryje. Tačiau vos tik atvykus viskas klostosi daug sudėtingiau nei pati Kamila Priker galėjo numanyti: prieš akis iškylantys siaubingi praeities vaizdiniai, kurie nepaleidžia ir primena visus skaudžius patirtus įvykius, ne itin nuoširdus motinos priėmimas ir miestelio gyventojų požiūris į ją bei bylos tyrimas, kuris kelia daug klausimų.
Šis serialas tikrai gali pasigirti solidžia aktorių vaidyba – Chrisas Messina, Eliza Scanlen, Mattas Cravenas sužavi savo aktorystės sugebėjimais, o ypatingai čia išskirti reikėtų pagrindinę istorijos heroję Kamilą Priker, kurią įkūnijo Amy Adams. Nuostabi, įtikinama vaidyba, kuri nepalieka abejingų. Sunku būtų įsivaizduoti kitą aktorę, kuri taip profesionaliai išjaustų visas emocijas, perteiktų vidinį skausmą ir prikaustytų atidžiai sekti kiekvieną aktorės veiksmą. Aktorės įkūnyta įtikinanti personažė ne tik, kad išlieka atmintyje, bet ir priverčia pažvelgti į kitokį kuriamą moters vaizdavimą, kuris pagal suformuotus visuomenės stereotipus nėra priimtas ir žiūrovui neatrado itin patrauklus moteriškumo pavyzdys.
Tačiau čia ir slypi viena iš serialo minčių, kurioje remiantis vidiniais moters išgyvenimais susijusiais su praeities įvykiais, vaizduojamas skausmas, psichologinės problemos sukeltos vaikystės įvykių, priklausomybė alkoholiui – visą tai priverčia pažvelgti ir į moterį su giliais išgyvenimais, kurie nėra taip paprastai užmirštami ir lieka visam gyvenimui. Kaip pati aktorė pamini, ši vaidyba buvo visiškai nauja jos karjeroje: „Tai buvo visai kitas lygis. Man patinka, kai gali žanrą paversti savo dalykų“ – sako ji. „Tai man visada įdomu – bandymas nepaisyti lūkesčių“- priduria lygindama savo visus įgyvendintus personažus, kuriuos jai teko atlikti. Kaip išskirtinumą šiam vaidmeniui aktorė pabrėžia: „Aš neturiu tokio vidinio pykčio, tokio gilaus tamsumo, kurį turi pagrindinė serialo herojė, bet yra toks liūdesys, kuris kartais priverčia būti nemandagiu pačiam sau. Manau, kad aš tai turiu“. Viename interviu atviravo aktorė Amy Adams.
Neliko nepastebėta ir kitos pagrindinės aktorės profesionali vaidyba. „Auksinį gaublį“ už pasirodymą pelniusi Patricia Clarkson savo vaidmenį atliko palikdama ne ką mažesnius įspūdžius. Ji vaizduoja kontroliuojančią motiną ir miestelio ponią, kuri visuomet pasitempusi ir įsitempusi. Toks personažas priverčia žiūrovą tarsi „nemėgti“ jos nuo pirmų serijų, akivaizdu, kad ji yra palūžusi moteris, kuri visuomenėje prisidengia su tobulos šeimos įvaizdžiu, kuris iš tiesų yra toli gražu atitrūkęs nuo tobulybės. Aktorė visiškai išpildo motinos Adoros vaidmenį, taip pat šis vaidmuo pripažintas ir liaupsintas kritikų, kurių teigimu, aktorės Amy Adams ir Patricia Clakrkson perteikiami mamos ir dukros santykiai atsiskleidžia kaip toksiški santykiai, paremti žiaurumu ir visiškai įtikina žiūrovus.
Režisierius Jeanas Marcas-Valle viso serialo metu sukuria ryškiai išsiskiriančią, ypatingą atmosferą, kuri perteikia didžiausią malonumą tiek akims, tiek ausims. Vizualiai parodomi vaizdai, detalės, vyraujančios tamsios, niūrios spalvos tik sustipriną kuriamą emociją, prisiderina prie personažų nuotaikų, o plėtojamas siužetas sukuria neišblėstančią įtampą. Muzikos takeliai taip pat puikiai parinkti ir prisideda kuriant bendrą mistišką atmosferą, tad serialas įgauną labai daug savotiško žavesio. Kaip pats režisierius įvardina, kartu su muzikos vadovu Susan Jackobsu pasirinkdami muzikos grupės „Led Zeppelin“ kūrybą naudoti kaip dažniausius serialo muzikos takelius, norėjo pabrėžti garso svarbą, kaip aspektą, kuris labai daug reiškia kuriant bendrą vaizdą ir atmosferą. – „Džiaugiuosi, kad klasikinį roką galėjome panaudoti epizoduose, norėdami pabrėžti serialo „Aštrūs daiktai“ garsus, pasiūlyti jį naujoms kartoms, ir priminti, kad muziką žmonės gali naudoti savo gyvenime ir ji labai daug reiškia“.
Serialas ypatingai turėtų patikti melancholiškoms sieloms. Tai tik vieno sezono ir aštuonių epizodų serialas, kuris pačioje pradžioje buvo numatytas kaip poros valandų filmas, tačiau nuspręsta daug dėmesio skirti ir ištęsti scenas, kurioje Kamila Priker kontempliatyviai vairuoja automobilį, klausosi muzikos, gurkšnoja degtinę iš „Evian“ vandens buteliuko. Dažnai vaizdiniais šokinėjama nuo nepažeistos mergaitės iki moters kurią matome dabar. Parodomi įvykiai supažindina mus su Kamilos asmenybe, atsako į daugelį kilusių klausimų. Seriale kuriamas erdvumas leidžia vis labiau plėtoti keliamas mintis, labiau įsijausti ir susitapatinti su pačia aktore, išgyventi kartu kuriamas emocijas, tai taip pat palieka žiūrovui erdvės ieškoti ir numanyti žmogžudysčių kaltininką bei sekti ir sieti visas detalės, kurios turi ypatingai svarbią reikšmę viso serialo metu.
Iškeliamos ir visuomenės problemos, stereotipinis požiūris į žurnalisto darbą. Pati istorija įtraukianti, parodoma, kad tai ir svarbus žurnalistinis tyrimas, tai darbas, kurį pagrindinė veikėja turi atlikti. Šis serialas priverčia pažvelgti į žurnalistinės profesijos darbą ir pabandyti suprasti esminius šios profesijos niuansus ir tuo pačiu tarsi susitapatinti su pagrindine veikėja ir pačiam žiūrovui įsijausti į atliekamą tyrimą. Visuomenėje dažni pasisakymai apie žurnalisto darbą būna neigiami, įvardijama, kad jie reikalauja per daug informacijos, kišasi ten, kur galbūt nereikėtų. Visą tai perteikiama seriale – toks miestelio gyventojų požiūris, kad vėl jų miestas publikacijose atsidurs kaip žmogžudysčių miestelis, kuriame vien tik kraupūs įvykiai, o žurnalistė tik visur kišdamasi bando surinkti naudingos informacijos darbui. Iš esmės, tai perteikia tokio darbo pobūdį ir tampa pamokančia istorija, parodanti kaip iš tiesų yra atliekami tokio pobūdžio tyrimai ir kad ne viskas yra taip paprasta, kaip kitiems gali atrodyti.
Serialas „Aštrūs daiktai“ – įtraukia ir yra įdomus nuo pat pradžios iki pabaigos. Detektyvinio pobūdžio drama, kuri laiko įtampoje ne tik dėl tiriamos bylos, bet atskleidžia ir daug kitų svarbių bei aktualių temų, įtikinanti istorija ir nepakartojama, profesionali aktorių vaidyba, neleidžia atplėšti akių nuo ekrano. Puikiai išpildyta knygos ekranizacija, kuri sukelia daug ir įvairių įspūdžių žiūrovui.
