Šeimos koncepcija: ką reguliuoti?

Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kad 2008 m. priimta Valstybinė šeimos koncepcija prieštarauja Konstitucijai, ir iškart sukilo politikės, kurios sumaniai naudojasi šiuo klausimu savo reitingams kelti. Tikriausiai jau skaitėte. Ar tikrai dabar šeima gali būti bet kas? Ar iki šiol nebuvo? Kaip apskritai geriausia reguliuoti šeimos santykius? Pabandysiu pažiūrėti į šį klausimą iš kitos pusės.

Situacija štai kokia. Daugelio žmogų sąmonėje šeima yra labai daugiaplanė sąvoka, projektuojama į kažkokį įsivaizduojamą idealą: emocinį, fizinį (erdvinį ir intymų) ir teisinį suderinamumą, kartų santarvę ir atsakomybę. Tačiau realybėje vieno ar kelių kriterijų dažnai stinga, be to, jie kinta laike. Lietuvoje žmogos kuria šeimas palyginti jaunos, o moterys gyvena 10 metų ilgiau nei vyrai. Praktiškai kas ketvirta naujagimė gimsta ne santuokoje, bet santuoka – labai svarbus kriterijus pasiimti būsto paskolai. Lietuvoje nėra partnerystės įstatymo, o daug kitų įstatymų daro nuorodas į šeimą ir šeimos nares. Šeimos narėms garantuojama apsauga, dalijantis turtą, jos atleidžiamos nuo prievolės liudyti prieš kitą šeimos narę teisme, gali paveldėti turtą, gauti informaciją apie šeimos narių sveikatą, priima sprendimus dėl donorystės. Šeimos koncepcija buvo apibrėžusi, kad ne tik šios privilegijos, bet ir daugybė skatinamųjų priemonių būtų prieinamos tik toms, kas registruoja santuoką.Suprantu argumentą, kad toms, kas nori kažkokio teisinio statuso, reikia teisiškai užsiregistruoti. Net tam, kad dalyvautume rinkimuose, turime būti rinkėjų sąrašuose. Tačiau kažko reikalauti, kai yra tiek daug dimensijų, galima idealiame pasaulyje, o realiame tai ne visada veikia. Kai kurioms pasiseka suderinti visas, kitoms – ne. Tačiau jei tam tikri dalykai nesusiderina, ar tai reiškia, kad reikia užsidaryti į vienuolyną kalnuose? R.Dagys ypač mėgsta postringauti apie tai, kaip blogai, kad jaunos žmogos nenori gimdyti. Bet gi va, tos 24 ar kiek ten proc. vienišos motinos: jos norėjo gimdyti ir gimdė, nedarė aborto, neatidavė naujagimių į vaikų namus. Žinojo, kad bus sunku, bet augina. Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai parodė, kad anksti pastojančios paauglės (o paauglių nėštumo mastai toje šalyje – vieni didžiausių ES) dažnai beveik apgalvotai pasirenka tokį gyvenimo kelią: jų aplinka joms nežada karjeros aukštumų ar įspūdingų pasiekimų, tik nuobodų ir menkai apmokamą darbą, o labiau už viską jos nori ką nors mylėti ir kuo nors rūpintis. Iš vyrų meilės nesitiki: puikiai žino, kad tie vyrai, kurie joms prieinami, paprastai nesugeba suteikti meilės ir švelnumo. Užtat naujagimė, prisirišusi, priklausoma ir be išankstinių nuostatų, gali suteikti meilės ir džiaugsmo, kurio taip trūksta kasdienybėje. Ar dabar bausti meilės ir naujagimių norinčias moteris už tai, kad joms neišeina į komplektą susirasti ir tinkamo vyro, kuris dargi mielai sutiktų teisiškai registruotis ir prisiimti atsakomybę? Visada sakiau ir sakysiu: romantiška meilė nėra bazinė žmogos teisė, jokia konstitucija jos neužtikrins. Kai kurioms pasiseka ją surasti, kitoms ne. Bet ir nesuradusios žmogiškai nori daugybės dalykų, kurie šiuolaikinės visuomenės akyse neatskiriamai suaugę su romantiška meile, – švelnumo, prisirišimo, kartų solidarumo… Galų gale romantiška meilė nieko negarantuoja. Tai, kad pasakos baigiasi vestuvėmis ir esame auklėjamos galvoti, kad užtenka „nukabinti“ tinkamą žmogą, o tada jau viskas klosis savaime, yra labai žalinga ir nuodinga visuomenei.

Nors neretai cituojamos apklausos apie paplitusią šeimos sampratą, prisiminkime, kiek daug liaudyje istorijų ir anekdotų, besityčiojančių iš šeimos ar abejojančių jos gebėjimu atlaikyti gyvenimo svyravimus. Prisiminkime, kiek anekdotų apie santuokinę neištikimybę, uošves, kartų konfliktus, galiausiai – populiarų posakį „nutempti vyrą prie altoriaus“. Kodėl visuomenė turi bausti žmogas, įkritusias į tarpus tarp vaikystėje suformuotų romantiškų lūkesčių, štai tokio vyrų auklėjimo ir nuolatinio kalimo moterims, kad geriausia, ką jos sugeba, tai kažkuo rūpintis? Ar moteris, norinti prisiimti atsakomybę už augančią žmogą, mylėti ir būti mylima, turi būti apkrauta prievole „nutempti prie altoriaus“ kurį nors sau prieinamą vyrą iš savo aplinkos? Ar vyras, auginantis savo palikuones, turi būti stigmatizuojamas?

Emocinis krūvis labai didelis ir lengvai neišnarpliojamas, bet teisinius klausimus reikia reglamentuoti čia ir dabar. Vėliau aptarsiu dvi galimas strategijas, bet norėčiau pradėti nuo pačių smulkiausių, bet labai svarbių prielaidų. Esminis klausimas diskusijoje apie Valstybinę šeimos koncepciją yra štai koks: ką ir kaip šeimos gyvenime galima reguliuoti? Dabar išvardysiu sritis, kuriose pripažįstama, kad valstybės reguliavimas reikalingas, – mažėjančio visuomenės sutarimo tvarka:

1. Nepilnamečių švietimas. Tam pritars ir Jungtinės Tautos, ir gatvės diskutuotojai, – kad žmogos turėtų lygias galimybes dalyvauti visuomenėje bei oriai gyventi, valstybė turi teikti ar subsidijuoti švietimo paslaugas. Nėra kito būdo bent minimaliai teisingai visuomenei sukurti, kol joje yra turtinė nelygybė. Jei šeima trukdo nepilnametei mokytis, valstybė turi neleisti trukdyti. Jei šeima negali sudaryti sąlygų mokytis, valstybė privalo padėti tokiai šeimai (šeima čia – tos, kas augina nepilnametę).
2. Žmogų teisių apsauga, gynimas nuo smurto ir orumo saugojimas. Jei namų ūkyje kas nors yra mušama, kankinama (įskaitant badu ir nuovargiu), prievartaujama/žaginama, iš jos tyčiojamasi, atitinkamos institucijos privalo įsikišti ir sustabdyti smurtą.
3. Apsauga ekstremaliose situacijose: nelaimės ar konflikto atveju. Reikia remti namų ūkio nares ir leisti joms palaikyti vienoms kitas ir vienos kitoms padėti, bet taip pat būti pasiruošus, jei dėl kažkokių priežasčių jos to negali padaryti. Kartu su artimosiomis, viešasis sektorius rūpinasi žmogų sveikata, pagalba nelaimės atveju, ramia bei oria mirtimi ir laidotuvėmis. Jei kas iš šeimos/namų ūkio narių nusikalto, būtina apsaugoti artimąsias nuo nepelnytų pasekmių joms.
4. Perskirstymas. Daugiau pajamų ar privilegijų turinčios žmogos turi kažkiek pasidalyti, mažiau turinčios turi teisę gauti pagalbos. Kaip tai padaryti, egzistuoja daugybė modelių, kaip to pasiekti. Vienose valstybėse (kaip JAV) mokesčiai skaičiuojami šeimai, kitose – žmogai (kaip Švedijoje: bedarbis milijonierės vyras turi teisę į pašalpą).
5. Minimalaus gerovės standarto užtikrinimas. Žmogos turi teisę nebadauti ir turėti stogą virš galvos, net jei po ilgų tarpusavio priklausomybės metų išsiskyrė su partnere, kurios būste gyveno, ir pan.

Mūsų post-utopinėse visuomenėse (t.y., kur nebetikima, kad gyvenimą galima organizuoti iš esmės kitaip) viešasis sektorius yra prisiėmęs daugiau skylių kamšytojo, o ne aktyvaus socialinės-ekonominės-politinės srities veikėjo vaidmenį. Tačiau ir tokias pareigas jis privalo atlikti gerai. Viešojo sektoriaus reguliavimo ir pagalbos nereikia tose situacijose, kur viskas klojasi kaip per sviestą: stiprus žmogų atsakomybės jausmas, tvari socialinė lygybė, tvirtos bendruomenės ir geri tiltai tarp jų, klestinti pagarba. Tačiau teisinė bazė ir viešasis sektorius negali įsivaizduoti, kad visur ir visada turi taip būti, ir apsimesti, kad visur ir visada taip yra. Ne, teisinė bazė turi būti parengta įvairiausiems įtrūkimams bei konfliktams. Juk teisė reglamentuoja, ką daryti vagystės atveju, o ne kaip elgtis tada, kai daiktai stovi savo vietose. Teisė reikalinga kovoti su korupcija, o ne garbinti skaidrumą. Dėl to teisė netampa vagysčių ar korupcijos šlovintoja ar nuolatiniu teigimu, kad vagysčių ir korupcijos turi būti. Valstybinė šeimos koncepcija veikia priešingu principu nei teisė: reglamentuoja, kaip turi būti, kai viskas gerai, o jeigu kas neatitinka nurodyto modelio, tai ištremiama už šeimos ir jos koncepcijos ribų. Realiai koncepcija galėtų būti partijos programa, o ne teisės aktas. Simptomiška, kad tokių koncepcijų šalininkės paprastai stumia į šalį labai svarbią teisinę diskusiją apie smurto (įskaitant seksualinį) šeimoje prevenciją, nenori į savo rožines svajones apie tikrą šeimą įsileisti tų, ką apibrėžia kaip asocialius elementus, o paramą „nepilnoms“ šeimoms palieka reglamentuoti kitais teisės aktais, kurių, kaip ir partnerystės įstatymo, greičiausiai nė nesirengia priimti. Nieko nepadarysi, tokia atstovaujamosios demokratijos kaina, kad ne visos į įstatymų leidybą patekusios žmogos supranta, kas yra įstatymas ir teisė. Taigi tegu mokosi, padedamos KT. Nereikia teisiškai liepti saulei šviesti ar Nemunui tekėti. Užtat ką daryti, jei patiri smurtą ar esi verčiama prieš ją liudyti, teisė privalo reglamentuoti.

Kaip siūlyčiau reglamentuoti tokią vertybiškai pakrautą sritį kaip šeimos santykiai? Galimi du būdai:

1. Vartoti šeimos apibrėžimą, jį sąmoningai formuoti, ir išplėsti taip, kad jis apimtų, pavyzdžiui, romantinius santykius, kurių pagrindu sukuriamas bendras namų ūkis, namų ūkius, kuriuose yra nepilnamečių, ir artimos giminystės santykiai. Sakyčiau, dar geriau būtų, jei šeima apimtų išimtinai nepilnamečių auginimą, o tiek susituokusiųjų, tiek nesusituokusiųjų romantinius santykius, sulipusius su teisiniais, turtiniais ir kitokiais, jei nėra palikuonių, reglamentuotų partnerystės įstatymas. Palikuonių (pagimdytų ar įsivaikintų) kriterijus nėra atsitiktinis – dviejų suaugusių žmogų santykiai didžiąja dalimi yra jų reikalas, o nepilnamečių ugdymas – ir visuomenės, taigi valstybės parama turi būti įvairesnė ir gausesnė. Partnerystę turėtų būti galima užregistruoti savivaldybėje, taip pat ir internetu, turint elektroninį parašą. Nereikėtų ceremonijos ir liudytojų. Patikėkite, žmogoms, kurios tiki santuokos prasme, tai visai neatmuštų noro tuoktis. Senelių-anūkių ir pan. santykiai teisiškai būtų vadinami artima giminyste. Įstatymai, reglamentuojantys paveldėjimą, liudijimą, lankymą kalėjime ir t.t., darytų nuorodas į šeimą, partnerystę ir giminystę. Šio modelio pliusas – nereikia kurti naujų terminų, minusas – atotrūkis tarp teisinės ir buitinės sampratų keltų tam tikrą sumaištį. Kita vertus, tai, kad buityje pavartojama „Tokia kaina – apiplėšimas“ niekaip nekeičia apiplėšimo teisinio reglamentavimo.
2. Palikti šeimos terminą buičiai, o teisėje vartoti kitą, be tokio emocinio krūvio, pavyzdžiui, namų ūkis. Buvimas bendrame namų ūkyje turėtų tam tikras pasekmes. Tačiau, kai turimas galvoje romantine partneryste ar giminyste grįstas namų ūkis, reikėtų tikslinti. Paveldėjimas – partneriams ir artimoms giminėms, sudarančioms namų ūkį. Lankymas kalėjime, leidimas neliudyti prieš, galimybė gauti informaciją apie sveikatos būklę – pagal partnerystę ar artimą giminystę. Norinčios kartu gyventi ir sudaryti namų ūkį žmogos užpildo tam tikrą deklaraciją, kuri leidžia bendrai valdyti turtą, ir nesvarbu, kiek žmogų bei kokios lyties. Mokesčiai ir jų lengvatos – pagal namų ūkį. Pliusai: viskas aišku ir nediskriminuoja. Minusai: vėl pasipiltų kaltinimai biurokratinės naujakalbės kūrimu. Tačiau aš manau, kad, kai įprasti žodžiai turi emocinį krūvį ar nevienodai suprantami, reikia ieškoti aiškių, vienareikšmiškų ir tikslių terminų. Pavyzdžiui, kelių eismo taisyklėse rasite biurokratiškai skambantį, buityje itin retą žodį „transporto priemonė“, bet nerasite „tačkos“, „ratų“, „geldos“ ir pan.

Turtinė apsauga (skyrybų atveju nelikti be stogo), parama auginant nepilnametes, teisė gauti informaciją apie sveikatą, neliudyti prieš, lankyti kalėjime, paveldėti turtą – labai svarbios teisės, kurios turėtų priklausyti visoms, kas romantinės partnerystės pagrindu organizuoja bendrą gyvenimą.

Originalus įrašas tinklaraštyje daivarepeckaite.com