Originalus pavadinimas: Between Shades of Gray
Puslapių skaičius: 336
Leidykla: Alma littera, 2011
Vertė: Lina Būgienė
Knyga nuosava
Perskaityta 2012 08 07
Pažintis: pirmoji autorės skaityta knyga
Vertinimas: 4/5
„Ar jums kada teko spėlioti, ko verta žmogaus gyvybė? Mano brolio gyvybė tą rytą tebuvo verta kišeninio laikrodžio.”
Ką amerikietė gali parašyti apie Sibiro tremtį? Pasirodo gali. Ir dar gali taip, kad knyga verčiama į 27 kalbas bei nominuojama prestižiniam vaikų literatūros apdovanojimui. Rūta Šepetys – jauniausia lietuvių pabėgėlio duktė, įkvėpta tėvo patirties nusprendė parašyti romaną apie skaudžiausią Lietuvos istorijos laikotarpį – trėmimą.
Istorija pasakojama jaunos, meniškos sielos Linos lūpomis. Naktį įsiveržusios sovietų policijos ištremta kartu su mama ir broliu. Knygoje man labai patiko, kad Lina visus patirtus skaudžius įvykius pavaizduoja savotišku būdu. Juos tiesiog nupiešdama. Taip jos tėtis, kalintis atskirai, galės suprasti, kur jos yra ir kas joms nutiko.
Aš nesu didelė tokios tematikos knygų gerbėja. Ir šią knygą nusprendžiau perskaityti tik dėl staigaus jos išpopuliarėjimo bei kitų atsiliepimų, kurie nuteikė gana skeptiškai. „Lietuviai nebuvo tokie draugiški ir geri”, „nenatūralūs, vadovėliniai personažai”, „trūksta autentiškumo” – tokiais žodžiais šią knygą apibūdino kiti skaitytojai. Ką tokiu atveju reikia daryti? Skaityti ir tuo įsitikinti pačiai.
Knyga skirta vaikams ir paaugliams, todėl kažko įmantraus ar sudėtingo nesitikėkite. Tiesiog paprasta kalba, lengvu stiliumi aprašomi liūdni įvykiai. Tiesiai šviesiai, be jokių užuolankų ar nutylėjimų. Sofi Oksanen sugebėjimui aprašyti šį laikotarpį tikrai neprilygsta. Veikėjų charakteriai gal kiek ir persūdyti, bet įtaigūs. Kaip ir daugelyje knygų, neapsieita ir be meilės linijos, kuri man pasirodė šiek tiek nenatūrali ir nuspėjama. Aprašomų įvykių aptarinėti manau net neverta, visi žinome, kokie baisūs dalykai tuomet vyko. Žmonių sugebėjimas nepasiduoti sunkiausiu metu, didžiulis optimizmas, patriotiškumas tikras neišsemiamas šaltinis. Ir nors mane sunku skaitant sugraudinti, prisipažinsiu, vienoje vietoje tikrai išspaudžiau ašarą. Tik niekaip neapsisprendžiu, patiko man pabaiga ar ne. Kiek saldoka, holivudiška, bet manau kitaip baigtis ir negalėtų.
Labai nustebau, kai sužinojau, kad knyga versta iš anglų kalbos. Taip, nereikėtų stebėtis, autorė gimė bei užaugo Amerikoje. Bet vis tiek keista matyti žodį „vertė” prie tokio lietuviško vardo ir pavardės.
