Ne veltui neapsikentę žmonės kartais netgi ima kelti sukilimus, kaip Maskvos Vakarinio Biriulevo rajone šių metų spalį, kur teisėsauga tiesiog dangstė nusikaltėlių gaujas. O po to, kai valdžiai teko susidurti su įsiutusių žmonių minia, buvo surengtas šleikštus, tiesiog vimdantis meksikietiško serialo lygio šou, kur nusikaltėlis (taip ir neaišku, ar tikrai tas) gabentas sraigtasparniu pas vidaus reikalų ministrą ir demonstruota, kaip tas ministras liepia jį išvesti – kad triumfuotų nomenklatūrinis teisingumas.
Tąkart išties triumfavo ne teisingumas, o pakazūcha – dar sovietmečiu suklestėjusi, o paskui užmiršta propagandinė realybės simuliacija, kur viskas rodoma taip, kad būtų kuo gražiau, nors realybėje vieni puvėsiai.
Teroro aktai Volgograde – ryškus apsimestinio veiklumo ir pakazūchiškų reakcijų pavyzdys: praėjus vos valandai po sprogimo, Rusijos teisėsauga užtikrintai paskelbia nuotraukas ir duomenis moters, kuri esą susisprogdino. Praėjus kokiai parai, paaiškėja, kad ta moteris buvo niekuo dėta auka, todėl paskelbiama, kad nustatytas kitas savižudis sprogdintojas.
Šitokios klaidos reiškia vieną paprastą dalyką: teisėsauga ne aiškinasi, kas ir kaip išties įvyko, o stengiasi kuo greičiau surasti bet kokį kaltininką ir parodyti bet kokius rezultatus. Savo ruožtu šitai reiškia, kad tyrimo procesas yra visiškai neveiksnus netgi kai įvyksta teroro aktai, t.y., ypatingai sunkūs įvykiai. Galima nesunkiai numanyti, kaip tenykštė teisėsauga dirba įprastais atvejais.
Kai 2010 metų kovo mėnesį įvyko pora sprogimų Maskvos metro, Rusijoje buvo pradėta didžiulė apsaugos nuo terorizmo programa, kainavusi maždaug 46 milijardus rublių (grubiai apie 4 milijardus litų). Buvo pripirkta krūva visokios įrangos, kaip kad metalo detektoriai, ta įranga pastatyta visur, kur papuola, pasodinti apsauginiai, kurie turi tikrinti viską, o rezultatas – nulinis. Įranga reaguodavo į kas antrą žmogų, o kai žmonių per daugelį patikrinimo punktų, esančių metro ir traukinių stotyse, eidavo dešimtys tūkstančių kasdien, tad netgi teoriškai iš to nebuvo jokios naudos, nes tiek patikrinti neįmanoma ir viskas.
Nepaisant to, reikia rodyti kažkokius rezultatus – taigi, teisėsaugai nustatomi absurdiški normatyvai, pagal kuriuos nurodoma, kad per dieną turi būti iškratyta tiek ir tiek žmonių. Taigi, tipiškose stotyse milicija kasdien imasi prasmingos veiklos – sugaudo keliasdešimt atsitiktinių žmonių, iškrato ir įrašo jų duomenis į patikrinimų žurnalą. Po paskutinių teroro aktų matyt normatyvus jiems padidins keleriopai, o tuo pagrindu priims dar keleriopai daugiau darbuotojų, o taip pat skirs dar keliasdešimt milijardų įrangos pirkimams.
Aišku, tie milijardai, kaip jau įprasta Rusijoje, nueis į balą ir tebus skirti tiktai vienam tikslui – kad kieno nors įmonės ir su jomis susiję valdininkai uždirbtų pinigų. O dėl to tiktai dar labiau padaugės visokių lygesniais už lygesnius besijaučiančių skaičius, o savo ruožtu – dar labiau išaugs socialinė nelygybė ir neteisingumas, o jau dėl to – nusikalstamumas, politinė opozicija Vladimiro Putino režimui ir tas pats terorizmas tik sustiprės. Atitinkamai, reiks dar daugiau policininkų.
Tiems patiems policininkams (kurie vis dar vadinami milicininkais, nes niekaip nepasikeitė) gyvenimas Rusijoje irgi nėra labai laimingas – uždirba jie kraštutinai mažai, socialinių garantijų nėra, o ir visur teisėsaugoje klestinčią korupciją jie mato iš vidaus, o ne iš šalies. Atitinkamai ir patys milicininkai tampa tokiais pat korupcionieriais – kurie gali, ima kyšius iš vairuotojų, kiti ima kyšius iš nusikaltėlių, treti – patys užsiima nusikalstamumu.
Kadaise Rusijoje nuskambėję skandalai apie tai, kad netgi aukščiausi milicijos valdininkai susiję su nusikalstamomis grupuotėmis, baigėsi tuo, kad tiesiog nuslopo. Pavyzdiniu atveju galėtų tapti 2009 metų Maskvos OMON byla, kai paaiškėjo, kad OMON vadovybė organizuoja žmonių grobimus, o paskui reikalauja išpirkų. Tas pats OMON išties teturi vieną valdžios keliamą tikslą – kovoti su politine opozicija, kurios mitingai išvaikomi drastiškiausiais būdais.
Rusijos teisėsauga stagnuoja, žmonės jaučiasi tiek nesaugūs, kad vežiojasi mašinose ginklus (nes ką gali žinoti, kas atsitiks), bet vietoje kovos su nusikaltėliais kovojama su tais, kas kalba apie prastą valdžią ar tą pačią teisėsaugą. Režimas tampa vis labiau priklausomu nuo milicijos struktūrų, todėl didina jų finansavimą, žmonės vis dažniau kišami į kalėjimus, mitingai išvaikomi, tačiau padėtis nuo to tik dar labiau blogėja, nes viskas pakliūna į užburtą ratą.
Užsistagnavusi teisėsauga, kurios tikslas – ne visuomenės saugumas, o tik valdžios skiriami pinigai, akivaizdžiai netgi išlošia iš to, kad vyksta kokie nors teroristiniai aktai: juk tada galima pateisinti savo reikalingumą ir paprašyti dar daugiau pinigų, paskelbiant, kad kaltas kažkas kitas, pvz., kokie nors Dagestano islamistai. Nenormaliai išsipūtusi ir skaitlinga Rusijos teisėsaugos sistema nenori tik vieno – to, kad jai būtų mažinamas finansavimas.
Artėjant olimpinėms žaidynėms Sočyje, momentas pinigų kaulijimui yra ypatingai geras. Toksai geras, kad kyla klausimas, kas išties labiausiai suinteresuotas teroro aktais Rusijoje.
Originalus įrašas tinklaraštyje Rokiškis
