Lenkų vaidybiniai filmai mūsų didžiuosiuose ekranuose pasirodo retai. Dažniausiai – kino festivalių programose (kovo pabaigoje prasidėsiančiame „Kino pavasaryje“ turėsime galimybę pamatyti keletą pačių naujausių). Platintojai kartais surizikuoja tarp holivudinių kino naujienų ir lietuviškų komedijų įsprausti kokį nors rimtą lenkišką filmą (pvz., geriausiu Europos filmu pripažintą režisieriaus Pawelo Pawlikovskio dramą „Šaltasis karas“) ir čia pat pasistengia, kad tokį šiuolaikinio kino šedevrą pamatytų kuo mažiau žmonių (stambiausiame kino centre Kaune „Šaltasis karas“ buvo rodomas viename vakariniame seanse ir tai ne kasdien).
Panašiam likimui, žinoma, būtų pasmerktas ir režisieriaus Wojciecho Smarzowskio filmas „Rožė“ (Róża, 2011), jeigu kam nors kiltų noras jį parodyti ne festivalio programoje. Filmų platintojų ir rodytojų argumentas suprantamas – tokie filmai nesutraukia didelės auditorijos, nes yra „per daug rimti“.
Žinoma, į tragišką istorinę praeitį galima žvelgti ir nevisai rimtai (arba visai nerimtai, kaip parodė neseniai nemenko žiūrovų susidomėjimo susilaukęs „Zuikis Džodžo“), bet vien tik ironišku požiūriu pasitenkinti nereikia. Jis neblogai suveikia tada, kai rimta tragiškų praeities įvykių revizija jau būna atlikta ir gerai įsisąmoninta. Kur kas atsargiau reikėtų elgtis su kontraversiškai vertinamais istoriniais įvykiais arba poliarizuotą rezonansą visuomenėje vis dar keliančiais skaudžiais praeities reiškiniais.
Lenkijoje tokių praeities įvykių, dėl kurių kaskart užverda nuožmios diskusijos su dažniausiai nesutaikomomis pozicijomis, yra tikrai nemažai. Ypač didelė skaudžių problemų koncentracija susijusi su II pasaulinio karo realijomis ir jo pasekmėmis, neišvengiamai paliečiančią nacių okupaciją, holokaustą, ginkluotą pasipriešinimą ir pokario rusifikaciją.
Nemaža dalis šių problemų ir persipina režisieriaus Wojciecho Smarzowskio filme „Rožė“, kurio siužetas užsimezga 1945-ųjų vasarą. Vokietijai priklausiusi Mozūrija prijungiama prie Lenkijos. Pradedamas prievartinis vietinių gyventojų lenkinimas.
Atokiame Mozūrijos ūkyje gyvena vieniša moteris Rožė Kviatkovska (Agata Kulesza). Per karą ji neteko vyro ir dukters, kaimynai ją niekina ir šmeižia už laisvą elgesį. Užuot pabėgusi kaip dauguma, ji visomis išgalėmis laikosi įsikibusi vienintelio jai likusio savo žemės lopinėlio. Už tai skaudžiai moka savo kūnu: per karą ją prievartavo rusai, dabar prievartauja lenkai. Žiaurių pokario įstatymų laikais tai, panašu, jau tampa norma ir išlikimo galimybe.
„Tai istorija apie du palaužtus žmones, kurie surado vienas kitą baigiantis karui. Greta plėtojamas pasakojimas apie mozūrus – tautą, tapusią dviejų nacionalizmų auka ir galiausiai sunaikintą. Kas buvo mozūrai XX amžiaus viduryje? Kaip juos apibūdinti? Lenkiškos šaknys, vokiškas išsilavinimas, slaviški papročiai, vokiškos tradicijos, lenkiškos pavardės, vokiški vardai, lenkų kalba, vokiečių raštas, slavų religingumas, evangelinis tikėjimas, politinis neutralumas. Norėčiau, kad „Rožė“ būtų komentaras apie tai, kaip nacionalinės, kultūrinės, religinės ir etninės mažumos yra suvokiamos ir priimamos“, – taip savo filmo problematiką komentavo režisierius Wojciechas Smarzowskis.
Antras ne mažiau svarbus „Rožės“ personažas yra populiaraus aktoriaus Marcino Dorocińskio suvaidintas Tadeušas. Buvęs Armijos Krajowos karininkas per karą dalyvavęs tragiškai pasibaigusiame Varšuvos sukilime jis, rizikuodamas gyvybe, ilgai keliavo iš suniokotos sostinės per Raudonosios armijos „dalinai išvaduotas“ teritorijas. Sovietų kariai dar nepasitraukė ir iš Mozūrijos, organizuoja čia „naują valdžią“, svarbiausius maisto produktus ir drabužius jau galima įsigyti (žinoma, už tvirtą valiutą ir didelėmis kainomis) juodojoje rinkoje. Niekas niekuo netiki, visi kupini pykčio ir įtarumo. Šiokio tokio ikikarinio stabilumo oaze liko tik bažnyčia, bet ir jos pastoriui visuotinės neapykantos pritvinkusioje atmosferoje nelengva diegti į parapijiečių širdis artimo meilę.
Tokiame kontekste užsimezga likimo ir blogų žmonių daug kartų skriaustos Rožės ir per karą šeimos netekusio Tadeušo santykiai. Atvykėlis apsigyvena našlės namuose, ir šeimininkė pradžioje jį priima ne itin svetingai. Moteris baiminasi, kad Tadeušas dabar keršys ar kėsinsis į nekilnojamą turtą kaip kompensaciją už savo sugriautą gyvenimą. Bet abu vienišiai greitai supranta, kad drauge spręsti gyvenimo keliamas problemas bus lengviau.
Režisierius Wojciechas Smarzowskis gimtinėje jau seniai laikomas skandalingos reputacijos menininku ir ramybės drumstėju. Jau pirmas jo pilnametražis filmas „Vestuvės“ (Wesele, 2004) piktai išsityčiojo iš tradicinių papročių ir karikatūriškai atrodančių nacionalinių užstalės ritualų. Trileryje „Blogi namai“ (Dom zły, 2009) režisierius pašiurpino tautiečius socialistinės Lenkijos laikus primenančia kriminaline drama, kai 1978 m. provincijos miestelyje iš pažiūros ramioje vienišoje fermoje po beprotiškų išgertuvių pasideda tikra smurto orgija. Filmas „Voluinė“ (Wołyń, 2016) atskleidė ilgai nutylėtą šiurpų 1939-ųjų metų vasarą įvykusį nusikaltimą, kai ukrainiečiai nacionalistai išžudė daug Voluinės miestelyje gyvenusių lenkų.
Didelio rezonanso Lenkijoje susilaukė ir pernai „Kino pavasaryje“ parodytas kol kas naujausias režisieriaus darbas „Kleras“ (Kler, 2018) skirtas dviem aktualioms šiuolaikinio pasaulio problemoms – korupcijai ir pedofilijai, kurios pastaruoju metu drebina Katalikų bažnyčios pamatus.
„Rožė“ papildo gerai sukurtų istorinės tematikos filmų (čia reikėtų paminėti scenaristą Michałą Szczerbicą), kurių naujajame amžiuje lenkai kuria nemažai. Net galima kalbėti apie dvi dažniausiai tokiuose filmuose pasitaikančias tendencijas: viename poliuje rikiuojasi filmai, sklidini patoso ir skirti didvyriškam lenkų pasipriešinimui, kitame – skaudžios istorijos, kuriuose ryškiai skamba atgailos tema ar tebeplėtojami istorinės aukos motyvai.
Beje, Lenkijos feministės dar iki Vakaruose kilusio #Metoo judėjimo apkaltino „Rožės“ kūrėjus už tai, kad, jų manymu, moterys filme (ir ypač pagrindinė) yra vaizduojamos tik kaip bejėgės fizinio bei seksualinio smurto aukos. Kino kritikai (nepriklausomai nuo politinių pažiūrų), priešingai, įvertino filmo autorių subtilumą vaizduojant karo ir pokario žmonių išgyventą trauminę patirtį.
„Rožė“ buvo pavadinta geriausiu metų filmų Varšuvos kino festivalyje ir dar apdovanota net septyniomis nacionalinėmis kino premijomis.
