Vos devyniolikos sulaukęs jaunas lietuvių režisierius Titas Sūdžius dega aistra kinui: lyg siekdamas neįmanomo, jis pradėjo režisūros mokslus Paryžiuje, susuko kelis gana aukštos kokybės video klipus, ir štai, pagaliau, trumpametražis filmas „Revoliucijos teorija“.
Iš patirties žinau (pirmą romaną išleidau devyniolikos), kad šioje bukapročių šalyje – Lietuvoje – garbinami tik sukriošę ir apie pseudovertybes vograujantys menininkai, į kuriuos man mažų mažiausiai nusispjaut. Todėl T. Sūdžius iš anksto turėtų ruoštis ne liaupsių, bet kritikos bangai. Ir visiškai nelogiškiems kaltinimams. Kaltinimai liesis vien dėl to, kad jaunas žmogus drįso kurti. Išvertus kai kurių kritikų mintis išeitų maždaug toks kaltinimas: „Kaip drįsti kurti, jei mes to nedrįsome daryti“? Nevykėliai visada pavydi. Lietuvoje tiek daug nevykėlių, bailių, kvailių, visokių kritikų, kad Titui tikrai norėčiau palinkėti niekada nekreipti į tai dėmesio. Geriau kurti filmus.
Energingas, uždegantis savo idėjomis vaikinas gali be miego praleisti kelias paras, kol iš nosies pasipils kraujas, iki išsekimo filmuoti, kad galiausiai padarytų tai, kas suteikia jo gyvenimui prasmę – susuktų kino filmą.
„Revoliucijos teorija“, nepaisant jos gal kiek perdėto rimtumo (taip nutinka visiems jauniems kūrėjams), išsiskiria būtent tuo keistu paradoksu: kai jaunuoliai nori sukurti kažką rimtai ir tarsi apverčia įprastą suvokimą apie jaunimą, kuris neva nieko neveikia, tik geria ir vartoja narkotikus.
Trumpas „Revoliucijos teorijos“ siužetas: išgalvotoje šalyje, vadinamoje Imperija, keturi vyrai diskutuoja apie revoliuciją. Trys vizijos, o revoliucija turi būti viena.
Scenarijaus autoriai – Titas Sūdžius ir Dominykas Cze – pasistengė, kad filmo dialogai skambėtų kaip batalinėms scenoms skirtos reklaminės frazės: „Kiekviena revoliucija prasideda kaip vieno žmogaus sapnas ir baigiasi kaip daugelio košmaras“, „Tikra laisvė tėra iliuzija“, „Vienintelė motina, kurią turiu, yra Imperija“.
Bet šis baroko stilistiką primenantis kalbėjimas neįkyrus ir neskamba pernelyg dažnai.
Nors scenarijaus autoriai greičiausiai neskaitė daugybės politinės filosofijos vadovėlių, bet puikiai užčiuopė silpniausią revoliucijos vietą – tai klausimas: o kas bus po to?
Nei Karlas Marxas, nei Vladimiras Lenininas niekada nemąstė, kas „bus po to“. Kalbėdamas apie filmą, T. Sūdžius pripažįsta, kad dažnai anarchistų tarpe pasitaikantys šūksniai, neva, reikia kelti revoliuciją, mažų mažiausiai – vaikiški. Vaikinas linkęs pokyčius daryti atsakingai, žingsnis po žingsnio.
Keikdamas socialinių pašalpų neatsakingą dalijimą, supuvusią vakarietišką liberalizmą, kuris pamažu ima pats painiotis, ką ir kodėl atstovauja, T. Sūdžius filme vaizduoja iš esmės esminę mūsų laikų problemą: antagonizmo būtinybę, kurią Vakarų visuomenėje ištirpdo kliedesiai apie „istorijos pabaigą“. Mums, atseit, nieko netrūksta – gerovės nors vežimu vežk, mes neturime su kuo kovoti, nes patys esame tariamos laisvės įkaitai. Režisierius T. Sūdžius siūlo priešingą variantą – totalitarinę valstybę. Jo tikslas, parodyti, kaip mes patys norime priešo, kad galėtume būti maištingi.
Kadras iš filmo
Tai bus tik mano interpretacija, bet ją daug kartų išsakiau didesniuose rašiniuose: dar labiau už „Kukučio balades“ mane vimdo tas nesveikas tolerancijos kaišiojimas per visus galus. Lietuvoje, atrodo, net nedrįstama pasakyti, kad toleruoti – tai visiškai nekeisti Kito, o ne aiškinti, kas yra gerai, kas blogai. Dar juokingiau, kai tolerancijos pradedama mokyti nuo darželio, aiškinant iš principo mažų mažiausiai nesąmones. Tolerancijos galima išmokyti tik vienu būdu – neperšant nieko. Paliekant ir vaikus, ir suaugusiuosius ramybėje.
Todėl ir kalbos apie toleravimą yra absurdiškos. Žmogaus teisės – dar viena nesąmonė, kuri tarsi turėtų užtikrinti laisvę, bet vis dažniau mus įkalina (vadovėlinis pavyzdys – Juliano Assange‘o byla). Reikia kalbėti ne apie žmogaus teises, bet apie visą teisinę sistemą. Galima vardinti ir vardinti: visokie ekologai, žalieji, o kur dar gyvūnų teisių gynėjai. Visi žino, kas yra gerai ir blogai. Oi, kiek pretenzijų, tuoj apsivemsiu. T. Sūdžius šaiposi iš priešų kūrimo, nes jie kuriami tik tam, kad jaustumeisi pranašesnis, geresnis, kad turėtum tariamą pranašumą. Kitaip sakant, kad jaustumeisi esąs pranašas, aiškinantis krūvai nusidėjėlių, kokia poza reikia mylėtis.
Visi kažką gina, kad būtų ką teisti. O kaip ten Jėzus sakė? Neteisk ir nebūsi teisiamas? Jei gerai prisimenu.
„Revoliucijos teorija“, kurios režisierius ir pats kritiškai žvelgia į šį filmą, mums primena, kad priešai konstruojami tik tam, kad turėtum kokią nors bukaprotišką revoliucijos idėją, kad norėtum per dieną pakeisti pasaulį.
T. Sūdžius, net neabejoju, ateityje sukurs kažką įspūdinga. Kol kas jis ieško savo stilius (ir jei skaitys A. Makine „Prancūziškas testamentas“) supras, kad tai svarbiausia.
Jis vis dar labai jaunas, bet kažkuo primena V. Leniną – abu dega savo idėjomis. Ir gal geriau būti menininku, kuris kino ekrane kuria stebuklus, nei revoliucionieriumi, kuris gyvenimą paverčia pragaru.
T. Sūdžius – įsidėmėkit šį vardą. Ateityje jis gali sukelti ne vieną tikrą kino revoliuciją.
Naujas T. Sūdžiaus filmas „Žmogus, kuris pardavė pasaulį“ – jau artimiausiu metu bus pradėtas filmuoti. Jį prodiusuos „Pilou films“. Tikimasi, kad tai bus ne ką mažiau sėkmingas darbas už pirmąjį ir leis tikėtis, jog ateityje turėsime bent vieną tikrą kino kūrėją savo šalyje.
