Programėlė „Happy“ startuos gruodžio mėnesį. Nauja inovacija siekia sujungti tuos kuriems reikia emocinio prieglobsčio, liūdesio apimtus, stresą patiriančius žmones ir tuos kurie turi išskirtinius klausymosi bei paguodos sugebėjimus. Tokio pokalbio minutė kainuos 40 JAV dolerio centų.
„Happy“ sukūrė Prinstono universiteto absolventų grupė, kurių išsilavinimai (psichologijos, technologijų ir marketingo) sudaro puikų profesijų spektrą tokiam projektui sukurti. Vienas iš jų, psichologijos bakalaurą turintis Jeremy Fischbachas pasakoja, jog idėja jam kilo kai privačiame ir profesiniame gyvenime jam iškilo sunkumų, o geriausi draugai tuo metu buvo nepasiekiami.
Jeremy pasakoja, ką mąstė prieš pasidalindamas kūrybinio projekto idėja su draugais: „Argi nebūtų nuostabu vos paspaudus vieną mygtuką iškart išgirsti balsą? Ir kad, tas žmogus skirtu man tiek laiko, kiek man jo reikia? Kad tas žmogus būtų paprastas, tačiau mokėtų išklausyti ir suprastų ką aš išgyvenu? Jog visa tai būtų anonimiška bei prieinama kiekvienam?“ Laimės siekis jį nuvedė pas draugą Ely Alvarado, su kuriuo jie jau turėjo žaidimų programėlę „Myne“.
Programėlės kūrėjai patikina, jog ji nėra psichologinės terapijos pakaitalas, tik tiltas į ją. Programa nėra skirta visam spektrui emocijų, kurį Prinstono absolventai įvardija kaip: „nuo 10(palaima) iki -10(savižudiška).“ „Happy“ taikosi emocijas kurios krenta į, nuo -1 iki -5, spektro dalį. Programėlė skirta patiriantiems stresą, gyvenimo iššūkius, pokyčius, ką tik išsiskyrusiems ir tiems kurie nori pasikalbėti, tačiau neturi su kuo. Fischbach priduria: „taip pat tiems, kurie ilgai jaučiasi vieniši bei liūdni, tačiau niekada nesusimąstė paskambinti į šalies savižudybių prevencijos liniją.“
Šiuo metu jau yra apie 2000 žmonių, kurie siūlo savo pagalbą, 90 procentų iš jų yra moterys. Ir kitaip, nei šalies pagalbos telefonu linijos darbuotojams, jiems nebus skiriami mokymai bei kvalifikacijos kėlimo seminarai. „Laimės dalytojai“ mokysis vieni iš kitų tam skirtame forume pačioje programėlėje, tokiu būdu kurdami savo mikro-bendruomenę. O dar viena jų užduotis bus palaikyti vieni kitus, kai to reikės labiausiai.
Skambinantieji galės įvertinti savo pagalbininką, tai nulems ar „laimės dalytojai“ sulauks daugiau skambučių ar gavęs prastą įvertinimą praras kai kurias privilegijas. Viena iš kūrėjų Emily Rosenzweig – marketingo profesorė Tulano universitete, turinti daktaro laipsnį socialinėje psichologijoje, mano, jog su šios programėlės duomenų baze galima bus padaryti daug sumanių dalykų. Pavyzdžiui, užtikrinti, kad tik ką išsiskyręs žmogus gautų pašnekovą kuris specializuojasi skyrybose. Žinoma, tokie dalykai nebus perduodami su trečiomis šalimis.
Dalinimosi ekonomika yra terminas naudojamas kaip eufemizmas bandant panaikinti liniją tarp profesionalių ir privačių pasaulių, „Happy“ yra tik vienas iš naujausių šio proceso pavyzdžių, kurie darosi vis asmeniškesni. Formatų dalinimasis pasireiškia tose srityse, kuriose infrastruktūros turi trūkumų – viešajame transporte atsirado „Uber“, apgyvendinimo sektoriuje gelbsti „Airbnb“, taip pat sparčiai auga psichinės sveikatos paslaugų paklausa.
Dartmoutho universitete, emocijas bei skaitmeninę žiniasklaidą studijuojantis tyrėjas, turintis daktaro laipsnį, Lukas Starkas apie „Happy“ atsiliepia: „Manau, šiuo metu konkurencija psichinės sveikatos paslaugų srityje yra nemenka ir tai tik skatina programas vystytis, tai veikia tik žmonių naudai. Programėlė yra panašaus pobūdžio kaip „Talkspace“, kuri sujungia jus su psichoterapeutu žinute, tačiau „Happy“ nusileidžia jai, nes negali pasiūlyti kvalifikuoto specialisto.“
„Kuriame paslaugą kuri išryškina geriausius žmogaus bruožus“, sako Rosenzweig. Kai kūrėjai išsako tokias mintis, sunku atskirti ar jie tikrai tiki tuo ar tiesiog siekia pasipelnyti. Kūrėja taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog žmonių, kurie jaučiasi vieniši, pasaulyje tik daugėja ir tai įrodo programos reikiamybę ir gerus jos siekius. Tokie ekonominiai projektai niekada iš karto nesusiglemžia didžiulių pinigų, o proceso metu nauda žmonėms vis tiek pasireiškia.
„Kitaip nei kiti formatai, “Happy“ bent jau nesiremia technologijomis, kurios neva išgelbės pasaulį. Jie išlaiko žmogiškąjį elementą. Šiuo aspektu programa tarsi atvirkštinė toms, kurios yra automatizuotos ir remiasi algoritmais. Maloni jos pusė yra ta, kad visą marketingą nustūmus į šoną, galų gale jus vis tiek sujungs su realiu, maloniu žmogumi, kurio tikslas yra, jog po šio pokalbio jūs jaustumėtės geriau. Tačiau, aš dažniau jaučiuosi taip, lyg būčiau kalbinama netreniruoto psichologo“, teigia kultūros antropologė Natasha Schull.
Iš savo patirties, pati E. Rosenzweig taip pat mato ir kur galėtų tobulėti: „Pokalbiai primena terapiją, empatiškas klausymasis, derami klausimai bei įžvalgų pasidalinimas, viskas ko gali reikėti tobulai terapijos sesijai. Smagu prisipažinti kažką nepažįstamajam, tačiau pati patyriau ką reiškia kai su tavimi šneka šiek tiek suglumęs pašnekovas ir sako dalykus kurie toli gražu nėra derami. Pateikiu jai minimalius gyvenimo sunkumus, o ji po kiek laiko priverčia mane jaustis taip, lyg jie būtų didžiausios problemos mano gyvenime.“
Komentuoti trūkumus Emily užbaigia pasakojimo tęsiniu: „Pokalbio pabaigoje mano pašnekovė skatinamai sako: „esi stipri, nes mąstai apie savo gyvenimą, turėjai drąsos man paskambinti, darai viską, kad tavo problemos nebeapkrautų tau kasdienybės.“ Lemiamą momentą, netgi užklausta, ji nepateikia jokių patarimų. Posėdyje su bendraautoriais suvokiau, kad tokia yra „Happy“ politika – Jeigu nesiūlai jokių patarimų – negali pakenkti.“
Psichoanalitikas Juddas Grillas drįstų nesutikti. Jis charakterizuoja programą kaip geriausiu atveju – nenaudingą, blogiausiu – galinčią pakenkti. Jam atrodo, kad nepakankamai atsižvelgiama į tai, kad kiekvieną kartą šnekėsite su vis skirtingu „laimės dalytoju“ ir neišvystysite jokių pastovių santykių, kurie iš tikrųjų galėtų pagelbėti. Taip pat, Grillas mato galimybę daugybei potencialių teisminių bylų, nes nekvalifikuoti pašnekovai nesugebės užčiuopti tarp eilučių išreiškiamų, į savižudybę ar į žmogžudystę linkusių žmonių, minčių.
Programėlės kūrėjai į tokius komentarus atsako taip: „Mes kruopščiai atrinkinėjame žmones, kurie geba suteikti išskirtinį dėmesį.“ Šiek tiek prieštaraudamas tam, Fischbachas išsako savo mintis apie tai, kad ši grandis gali keistis vietomis, tie kurie tik ką kalbėjo kaip vieniši pašnekovai, netrukus gali tapti pagalbininkais. „Vieną diena tu guodiesi, kita – jau guodžiasi tau. O galbūt netgi ir tapačią dieną!“
„Happy“ moka už tai, jog tiri žmonijos psichologinę būklę ir priedo nereikia rodyti savo veido, ne taip kaip „Uber“ vairuotojui. Žmonės kurie mėgsta anoniminę kompaniją, jaunuoliai kurie neįprastu darbo būdu bando užsidirbti pinigų arba jau pagyvenę žmonės, manantys, kad jų išmintis gali kažkam padėti – darbuotojai kuriems ši darbo galimybė išeina tik į naudą.
Galima teigti, kad „Happy“ yra gerojoje skaitmeninio pamišimo pusėje. Pranašesnis už „Uber“, nes darbuotojai neturi investuoti į automobilį tam, kad tai jiems atneštų pelno, už „Airbnb“, nes neišstums miestuose uždirbamų pinigų į užmiesčius. Psichoterapeutais galime nesirūpinti, jiems darbo dėl programėlės atsiradimo tikrai nepritrūks. Neramina tai, kad turtingi žmonės toliau lepinsis prabangiais psichinės sveikatos gydymo būdais, o visiems likusiems teks pasitenkinti tvarkantis gyvenimą telefonu.
