Ar esate veiksmo mėgėjai? O galbūt jums smalsu, kaip vyksta šiuolaikinis narkotikų platinimas Prancūzijoje? Kaip policija gaudo nusikaltėlius, kai nekalba jų kalba? Jei bent į vieną iš šių klausimų atsakėte „taip“, tuomet filmas „Dylerė“ (La daronne) yra kaip tik jums.
Šis filmas Lietuvos kino teatruose pasirodė spalio 2 dieną. Jame vaidina žinoma prancūzų kino žvaigždė Izabelė Hupert. Juostą režisavo prancūzų režisierius ir scenaristas Džonas-Polas Salome.
Juosta anglų kalba vadinasi „Mama Weed“. Tai šypsena keliantis pavadinimas, nes lietuviškai išvertus, skambėtų šitaip „Žolės Motinėlė“, mat filme pagrindinė veikėja pardavinėja narkotines medžiagas.
Nusikalstamo pasaulio detalės dažniausiai yra žinomos tik policijai, o šiuolaikiškas filmas puikiai atskleidžia detales, narkotikų perdavimo, platinimo būdus. Vienu metu filme yra paliečiama gyvūnų tema, šiuo metu daugeliui iš mūsų jautri dėl nesenų įvykių Lietuvoje.
Vienišos mamos – jėga, su kuria reikia skaitytis
Šio filmo scenarijus sukonstruotas tobulai. Istorijoje figūruoja pagrindinė veikėja vardu Pasjans, vieniša mama, turinti problemų, su kuriomis daugeliui iš mūsų tenka susidurti. Finansinės bėdos, seniai miręs vyras, dvi auginamos dukros, serganti mama. Visa tai heroję nuvedė į beprotišką pinigų uždirbinėjimo būdą – prekiavimą narkotikais.
Moteris geba puikiai laviruoti šiame „versle“ dėl įspūdingų priežasčių. Kuriamas tikrai stiprus charakteris, kuris žavi, o lengvas humoras yra idealus būdas sušvelninti filmą, jo nepaverčiant eiliniu „gaudymo ir šaudymo“ filmo tipu. Tam padeda ir šiek tiek romantinio siužeto, tad galima teigti, kad tai yra universalus kūrinys, galintis pasiekti daugelio iš mūsų širdis.
Filme pavojingai laviruojama
„Dylerė“ pakankamai aštrus kūrinys, gvildenantis tokias aštrias problemas kaip rasizmas,
ksenofobija, tad stebėtina, kaip dar socialiniuose tinkluose neužvirė pasipiktinimas.
Čia yra parodoma, kad pagrindiniai prekiautojai narkotikais Prancūzijoje yra imigrantai, tiekėjai taip pat nėra europiečiai. Galbūt tai dar būtų atleistina, tačiau palaikoma ir idėja, kad kinai irgi yra įsivėlę į nelegalias veiklas. Nors tai pateikiama labai subtiliai, per humoro ir veiksmo prizmę, tačiau gali kilti klausimas, kodėl būtent taip režisierius pasirinko papasakoti šią istoriją. Daugelyje vietų yra kalbama arabiškai (nereikia išsigąsti, visur pateikiami aiškūs subtitrai), kas gali išprovokuoti žmones dar labiau. Tiesa, būtent taip filmui pridedama autentiškumo.
Jokių modernių išdaigų
Šis kino reginys dar yra ypatingas tuo, kad jame nėra įspūdingų specialiųjų efektų, kuriais dažnai yra perkraunami šiuolaikiniai filmai. Nei įspūdingų avarijų, nei milžiniškų sprogimų. Tai tik dar labiau palaiko dėmesį, nes kyla mintis, kad matoma istorija iš tiesų yra įmanoma.
Vadinamojo „green screen“ taip pat nėra, matomos realios Prancūzijos vietovės, aplinka žavi savo paprasta elegancija. Kartais būtent toks režisieriaus sprendimas yra tikra atgaiva po visų superherojų filmų maratonų, kur mašinos išlekia į orą ir viskas dega be jokios priežasties. Jame nėra perspausta veiksmo ir visualumo idėja. Tam tikra prasme šis filmas yra brandesnis.
Geriausias ginklas – gudrumas
Išmoninga Pasjans puikiai geba užsimaskuoti, vykdydama nusikalstamą veiklą, pareigūnus apgaudinėdama pasitelkusi savo žinias. Tam įtakos turi šios mįslinga praeitis, darbas policijoje, mat moteris buvo vertėja.
Žavu žiūrėti, kaip personažė geba prisitaikyti ne tik pasaulyje, kur yra medžiojama dėl savo veiklos, tačiau ir nusikaltėlių tarpe. Stebėtina, bet dėl savo apsukrumo Pasjans ne tik užsitarnauja nusikaltėlių pasitikėjimą, tačiau ir pagarbą.
Puikiai įgyvendinti nusikaltėlių vaidmenys
Visų pirma reikėtų pastebėti labai puikiai atrinktus aktorius šiems vaidmenims. Aukšti, augaloti, pavojingai atrodantys vyrai. Laimei, tai filme netampa visiška kliše, siužetas yra praturtintas ir žioplokų, nors ir grėsmingai atrodančių vyrų personažais. Kinų tautybės personažai filme atskleidžiami lėtai, pamažu, tačiau jie yra paslaptingi, dominantys, žadinantys smalsumą. Laimei tas smalsumas yra patenkinamas.
Filme nėra aukštinami nusikaltėliai, kas demonstruoja brandų kūrėjų požiūrį. Kartais būna, kad nusikaltėlių žavesys sudaro pusę pasakojamos istorijos vertės, čia nėra nieko panašaus. Jie yra užsimenami ir rodomi tik tiek, kiek reikia palaikyti intrigą ir leisti žiūrovui suprasti, kas tai per jėga.
