Ar pastebėjote – kažkoks erzinantis dirgiklis prapuolė iš aplinkos, tapo lengviau paprasčiau kvėpuoti. Kas čia nutiko, ar pagaliau kaltas tik iškritę sniegas, iškart paslėpęs per užsitęsusį rudenį išminkytus purvynus?
Sniegas dar negausus, bet jo jau užteko minkšta danga užklojant miestų aikštes, upių krantines ir namų stogus. Bet – žiū – niekas dabar neberašo ant nekaltai balto sniego žodžio „Tie-sos“, niekas nesiveržia išsakyti savo lūkesčių ant iškritusio sniego plotų, kai atrodytų taip išreikšti pilietinę poziciją būtų nepalyginamai išmoningiau nei terliojant aikščių grindinį spalvotom kreidutėm, paliekančiom sunkiai nugramdomus pėdsakus. Kita vertus, nebesimato ir senių besmegenių su violetinėm vėliavom triukšmingai traukiančių į mitingą. Spalvų jūra pakeitė akinamai baltas ir purus kaip lelijos sapnas sniegas.
O gi prisišaukė! Kai tiesa žnektelėjo kaip lavina, niekas nepralinksmėjo. Kai kurie jos užkalbėtojai spruko neatsigręždami į tolimus užjūrius, kiti išsiskirstė pakampiais, kai kas pasislėpė už storų Seimo mūro sienų.
Skaičiuojant Garliavos istorijos nuostolius, verta atkreipti dėmesį taip pat ir į tą uždelsto veikimo pasekmę, jog čia buvo sukompromituota pilietinio judėjimo, pilietiškumo apskritai idėja. Pilietinio judėjimo vadais besidedantis žmonės, pataikaudami miniai, žaisdami tamsiausiais žmonių instinktais, patys įpuolė į srutų duobę. Įspūdis toks, kad atsiplauti tokiems aktyvistams jau nepadės joks „Feiry“, daugeliui žmonių alergija kelia, žiaukčioti po žinomų įvykių verčia pats pilietinės visuomenės pavadinimas.
O gal iš tiesų pilietinės visuomenės sąvoka jau yra visiškai atitrūkusi nuo tikrovės, tarkime, muziejinė nuoroda, primenanti mums senus gerus dinozaurų laikus? Ar dar prasminga nors kiek yra kalbėti apie žmonių pastangas kontroliuoti valdžios veiksmus, kai nacionalinės valdymo institucijos yra kontroliuojamos Europos supranacionalinių institucijų pagal kompetentingai paruoštas, senųjų demokratijų patirtį detaliai perteikiančias metodikas.
Iš tiesų, atsitiktinai ar neatsitiktinai, bet Garliavos istorijoje su minia koketavo tie pilietijos vadai, kurie dar anksčiau socialinį kapitalą sukaupė, įgijo žinomumą kaip didžiųjų korporacijų buldogai kovoja už valstybės vaidmens sumenkinimą, pridengiant, žinomą, tokią veiklą nudailintais lozungais, kalbomis apie žmogaus teises. Kai išsisklaido dūmų uždangas, gerai matosi, kad kai kurie Lietuvos įtakingieji, tų buldogų šeimininkai buvo linkę žaisti be taisyklių, kai savo ruožtu valstybingumo kūryba ir žmonių teisinis sąmoningumas tapo kliūtimi tokių užmačių įgyvendinimui. „Pilietiškumo“ akcijomis „iš viršaus“ čia buvo bandoma užsitikrinti manevro laisvę, užblokuoti valstybės institucijų pretenzijas vykdyti savo funkcijas.
Vieniša figūra šioje pilietijos istorijoje, kaip atrodo, yra V.Radžvilas, dar vis puoselėjantis diametraliai priešingas užmačias, siekiantis pažadinti iniciatyvą „iš apačios“, budinantis žmonių pilietinį sąmoningumą ir užsiangažavimą savosios valstybės naudai, kviečiantis stiprinti jos pamatus. Galimas daiktas, V.Radžvilas taip pat pralaimėjo dėl mūsų visų idealizmo stokos, tačiau jo pralaimėjimas yra, nepasidrovėsiu taip pasakyti, didingas reginys, kai kuriais savo epizodais priminantis don Kichoto kovas.
Kartais politikai dėl savo privačių interesų aukoja valstybės interesus, užteks čia prisiminti liūdnai pagarsėjusį B.Bradausko pavyzdį. Taigi ar negali atsitikti taip, kad viršų paėmus tokiems bradauskams Lietuvos valstybė bus parduota su visu gyvu ir negyvu inventoriumi, nukeliaus į kieno nors kišenę?
Keliant tokį retorinį klausimą, vėl ryškėja pilietinio žmonių užsiangažavimo svarbos momentas. Iš tiesų gatvė (figūrine to žodžio reikšme) nėra taip lengvai nuperkama kaip kai kurie politikai, apie jos, t. y. apie protestuojančių žmonių šiurkštų įnoringumą reikėtų neužmiršti visiems gudreivoms.
