Kaip praneša portalas theconversation.com, visai neseniai „Facebook“ tinkle buvo bandyta uždaryti populiarų „Anarchist Memes“ puslapį. Tai buvo griežta priemonė skirta kovai su politiniu aktyvizmu internete. Šis įvykis yra tik dar vienas pavyzdys, kad socialinės žiniasklaidos policija išties imasi veiksmų.
Mes vis labiau priprantame prie minties, jog bendraudami tam tikroje socialinėje terpėje turėsime prisitaikyti prie jos keliamų sąlygų, kurios nurodo, kaip turėtume bendrauti. Šios taisyklės gali užtikrinti tam tikrą pagarbos ir mandagumo lygį milijonams žmonių, besinaudojančių internetine erdve. Kaip ir manyta, daugelyje viešų diskusijų svarstoma, kokios tos taisyklės, nes viskas orientuojasi į nuogumą, seksualumą ir smurtą. Tik neseniai „Facebook“ tinklas nusprendė pasiaiškinti, kodėl cenzūravo nuotrauką, kurioje moteris maitiną vaiką krūtimi, o nuotraukos, vaizduojančios galvos nukirtimą, vis dar yra laisvai prieinamos tinkle.
Apie politiką
Taigi, per pastaruosius kelis mėnesius girdėjome diskusijų, kurių tema – „Facebook“ tinklas, veikiantis lyg socialinės žiniasklaidos policijos pajėgos.
„Anarchist Memes“ tinklalapis skirtas ginti antirasistines, antikapitalistines, feministines ir LGBTQ (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transeksualų) teises. Praėjus penkiems metams nuo tinklalapio įkūrimo, šis susilaukė 90000 gerbėjų ir šimtų komentarų kasdien. Nors internetinei svetainei buvo sugrąžintas senasis įvaizdis, ji vis tiek neseniai buvo uždaryta. Šis įvykis paskatino menininką ir aktyvistą Ben Nolton paklausti ar tik „Facebook“ neflirtuoja su fašizmu.
Nolton atkreipia dėmesį į „Facebook“ demonstruojamus stulbinamus dvigubus standartus, kuomet jie nusprendžia, ką reikia pašalinti, palikdami akivaizdžiai rasistinius ir vieną ar kitą žmonių grupę išaukštinančius tinklalapius. Tokie veiksmai suteikia galimybę neapykantai moterims toliau gyvuoti ir įsitvirtinti „Facebook“ kultūroje. Sumuštų moterų ir smurtinės mirties nuotraukos, grasinimai išprievartauti plinta tinkle iškreipto humoro ir žodžio laisvės dėka. Žinoma, nereikia net minėti, kokie absurdiški yra seksistinės propagandos mastai. Moterys kasdien bombarduojamos seksistinėmis užuominomis kaskart peržvelgdamos naujus „Facebook“ įvykius.
Kova prieš „Anarchist Memes“ yra tik viena iš strategijos dalių, kaip atidžiau kontroliuoti „Facebook“ tinkle vykdomą politinę veiklą. Spalį socialinės žiniasklaidos milžinė dalyvavo konvencijoje, vykusioje Filadelfijoje, kur buvo aptariami galimi policijos ir „Facebook“ „partnerystės“ būdai, galintys sukliudyti tam tikriems asmenims, apriboti naudojimosi teises bei uždaryti tinklalapius. 2011 – aisiais metais, kuomet buvo ruošiamasi karališkosioms vestuvėms Jungtinėje Karalystėje, buvo pranešta, kad „Facebook“ per trumpą laiko tarpą uždarė tam tikrą skaičių tinklalapių, susijusių su Jungtinės Karalystės politinėmis grupėmis. Imtasi griežtų priemonių siekiant išvengti potencialių britų valdžios protestų.
Žinoma, klausimas, kuris vis dar gaubia „Facebook“ atliktą vaidmenį, susijusį su internetinėmis valstybinėmis stebėjimo programomis. Visa tai rodo, kad kompanija vis aktyviau dalyvauja kontroliuojant mūsų socialinį ir politinį gyvenimą.
Jūs sakytumėte, jog politiniai aktyvistai turėtų reikštis kažkur kitur. Iš tiesų skaitmeninėje erdvėje po įvykio su Snowden‘u žmonės taip ir daro, tačiau su baze, turinčia daugiau nei milijardą vartotojų, „Facebook“ užima privilegijuotą poziciją kaip erdvė, kurioje reiškiama viešoji nuomonė.
„Facebook“ tinklas atlieka svarbų vaidmenį ne tik kasdieniniame bendravime, bet ir formuojant socialinius ir politinius procesus bei mus supančio pasaulio suvokimą. Tai vieta, kuri suvokiama kaip erdvė, kur galima susisiekti su žmonėmis ir prabilti. Būtent ši vieta tapo itin svarbi politiniams veikėjams ir žmonėms, kurie laiko save aktyvistais.
Tuo pat metu šios erdvės kontrolė ir nuosavybės teisė priklauso privatiems asmenims. Ši situacija, jei pažvelgtume iš vartotojų pusės, yra gan keista. Dabartiniai „Facebook“ puslapių ir pranešimų tvarkymo darbai perkelti į besivystančias šalis, kur viską atlieka mažą atlyginimą gaunantys žmonės. Darbuotojai kasdien gauna nepavydėtiną užduotį – peržvelgti visą paskelbtą medžiagą už labai mažą užmokestį.
Dauguma atvejų įsisenėjęs nerimas dėl to, kad nesuskaičiuojamas kiekis žiniasklaidos priemonių gali būti apmokestintos kaip ir „Facebook“ tinklas. „Facebook“ yra žiniasklaidos korporacija neišsiskirianti iš visų kitų, tačiau būtent ši korporacija kaip niekas kitas sieks įtikti akcininkams ir gauti naudos.
Kas tie „mes“?
Tačiau yra keletas svarbių skirtumų, dėl kurių vėliausi „Facebook“ veiksmai dar labiau kelia susidomėjimą. Absoliutus „Facebook“ įsitvirtinimas kaip socialinės žiniasklaidos erdvės mūsų kasdieniniame gyvenime ir tinklo dėtos bendros pastangos, kad tik taptų visiems prieinamu informacijos apie socialinius įvykius šaltiniu, suteikė „Facebook“ tinklui didžiulę galią tarp atskirų žmonių, bendraujančių kaip bendras kolektyvas. Ir niekas taip nesistengia reklamuoti šio pasakojimo apie „Facebook“ kaip pats žiniasklaidos tinklas.
Idėja, jog „Facebook“ yra kolektyvinė bendravimo erdvė tau, man, mums ir visiems žmonėms yra pagrindinis šio tinklo prekinis ženklas. Tai tik dalis to, ką Nick Couldry apibūdino kaip „mitas apie mus“. Tai idėja, kuri buvo „Facebook“ tramplinas, kuomet tinklas siekė sustiprinti natūralų kolektyvizmą, kad vėliau galėtų kalbėti apie „mus“ ir ką mes galime padaryti kartu. Žinoma, niekas taip netroško pasinaudoti etikete „Facebook revoliucija“ kaip pats Mark Zuckerberg, pasinaudojęs Arabų pavasariu, kad džiaugsmingai priskirtų savo kompaniją prie vienos iš jėgų, padedančių sugrąžinti laisvę, netgi įvardinęs ją vieta, kur bejėgiai gali susiburti ir kartu sukilti.
Šis pasakojimas apie socialinę žiniasklaidą kaip žmonių varomą jėgą ir liaudžiai skirtą tinklą tapo tokia kasdienybe, jog vis dažniau ši teorija strategiškai naudojama skirtingų interesų grupių, kurios kartu su vyraujančia žiniasklaida trokšta greitai aprašyti protestus ir judėjimus, kaip socialinės žiniasklaidos sukurtą priemonę, suteikiančią jiems patikimumo ir autentiškumo. Tai faktiškai tapo mūsų suvokimo ir dabartinių pasipriešinimų aprašymo dalimi.
Ši spraga tarp to, kaip mes suvokiame korporaciją kaip „Facebook“ ir kokia ji iš tikrųjų yra, sudaro painią situaciją, kurioje skaidrumo trūkumas įtakoja mūsų veiksmus, atliekamus komunikacinėje erdvėje. Ši situacija sudaro sąlygas nesuskaičiuojamam skaičiui privačių agentūrų priimti sudėtingus politinius sprendimus, susijusius su tuo, kokį turinį, vaizdus ir veiksmus mes turėtume arba neturėtume matyti ar atlikti be jokio pasitarimo su mumis, nors sprendimai tai priklauso mums. Šis paradoksas vis labiau kels nerimą kol „Facebook“ tinklas toliau aukštins žodžio „mus“ reikšmę.
