Pasauliniame kine retai, bet pasitaiko filmų, kuriuos suka ne vienas, bet du režisieriai. Kartais tai būna bendraminčiai, vienas kitą suprantantys iš pirmo žvilgsnio ir todėl be didelių konfliktų pasiekiantys gerą rezultatą. Kartais tai būna tikri broliai, kaip, pavyzdžiui, penkis dešimtmečius drauge kūrę filmus italai Paolo ir Vittorio Taviani, kurie į klausimus, kaip jiedu pasidalija pareigas filmavimo aikštelėje, dažniausiai atsakydavo tuo pačiu kalambūru: „Mes kaip kava su pienu – pabandykite suprasti, kur yra riba tarp kavos ir pieno“. Gaila, kad šį unikalų tandemą pernai balandį išardė mirtis, nusiviliojusi vyresnėlį Vittorio į tobulesnį pasaulį.
Istorija, aišku, žino atvejų, kada iširus darniam duetui sėkminga karjera daroma atskirai. Bet kartais pieną atskyrus nuo kavos gaunamas ne skanus gėrimas, o, liaudiškai kalbant, nei šis nei tas. Tokių atvejų plačiau aptarinėti nesinori. Geriau pasidžiaukime laiko verpetų aplamdytu, bet vis dar nesužlugdytu tandemu, kurio kiekvienas naujas darbas yra laukiamas ir dažniausiai nenuvilia.
Nepastebėti labai ryškaus brolių Ethano ir Joelio Coenų kino negalima jau seniai. Dar savo karjeros pradžioje už pesimistišką požiūrį į pasaulį, niūrų humorą ir polinkį savaip estetizuoti prievartą jiedu buvo praminti „kruvinais vaikėzais“. Jų filmuose žiaurumas, persmelktas paradoksalaus juodoko humoro, pagimdydavo visai naujos stilistikos kiną („Paprastas kraujas“, „Fargo“), o į klausimus, kodėl jų filmuose daug kraujo, broliukai choru atsakydavo: „Todėl, kad jis raudonas!“.
Išradingus brolius Coenus sunku vadinti revoliucionieriais. Atsiimdami Amerikos kino meno akademijos apdovanojimus už filmą „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (angl. No Country for Old Men, 2007 m.), jie dėkojo prodiuseriams, kurie jiems „leidžia žaisti savo smėlio dėžėje“. Tiksliau, ko gera, apibrėžti jų kūrybinės specifikos ir nebūtų įmanoma. Jau pirmajame filme „Paprastas kraujas“ (angl. Blood Simple, 1984 m.) jiedu dėliojo naują pasjansą iš „juodojo“ kriminalinio kino kaladėlių. Vėliau žaidė su gangsterinio kino klišėmis („Milerio kryžkelė“ /angl. Miller’s Crossing , 1990 m.), šaipėsi iš Holivudo štampų („Bartonas Finkas“ /angl. Barton Fink, 1991 m.), nostalgiškai prisiminė tarpukario komedijos tradicijas („Hadsakerio patikėtinis“ /angl. The Hudsucker Proxy, 1994 m.), sugiedojo ironišką himną hipių epochos idealams („Didysis Lebovskis“ / angl. The Big Lebowski, 1998 m.), komiškai perfrazavo Homerą („O, broli, kur tu? /angl. O Brother, Where Art Thou?, 2000 m.), vykusiai sužaidė klasikinio film noir stilistika („Žmogus, kurio nebuvo“ /angl. The Man Who Wasn’t There, 2001 m.) ir sėkmingai išvertė į amerikiečių kalbą subtilaus britiško humoro perliukus („Užversti bobutę“/ angl. The Ladykillers, 2004 m.).
Gana ilgai margoje broliukų kūryboje trūko vesterno – paties amerikietiškiausio žanro pavyzdžių. Bet ir ši spraga buvo sėkmingai užpildyta. Galima net sakyti, kad prie vesterno broliai Coenai artėjo trimis etapais. Keturis Oskarus pelniusią kriminalinę dramą „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ irgi galima vadinti vesternu. Tik jo veiksmas vyksta ne XIX a. pabaigoje, o mūsų laikais, bet vesternams būdingų prerijų vaizdų čia tikrai netrūksta. Užtai „Tikras išbandymas“ (angl. True Grit, 2010 m.) jau buvo tikras vesternas, iš naujo pasakojantis 1969-aisiais metais kine jau sukurtą istoriją.
Antrajame kino amžiuje sukurti keli vesternai „Traukinys į Juma“ /angl. 3:10 to Yuma, 2007 m., rež. Jamesas Mangoldas) ir „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ /angl. The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford, 2007 m., rež. Andrew Dominikas) sudavė skaudžius smūgius ilgai dailintai Laukinių vakarų legendai. Šią „diversinę“ veiklą praeito amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje pradėjo italo Sergio Leone filmai, praminti „spagečių vesternais“. Nedaug nuo jo atsiliko ir patys amerikiečiai Samas Peckinpah ar vesternus režisuoti ėmęs Clintas Eastwoodas. Tai buvo galinga „opozicija“, pajudinusi stipriai sumūrytus vesterno pamatus.
Broliai Coenai nėra tokie radikalūs. „Tikras išbandymas“ yra klasikines tradicijas kedenantis amerikietiškas vesternas, su lengva ironija pasakojantis istoriją apie tai, kaip keturiolikmetei mergaitei ieškoti jos tėvą nužudžiusį banditą padeda į didvyrį visai nepanašus maršalas (taip Laukinių vakaruose kolonizavimo laikais amerikiečiai vadino įstatymo vykdytojus) – peštukas, pagyrūnas ir girtuoklis (Jeffas Bridgesas).
O pernai Venecijos kino festivalyje broliukai pristatė naujausią filmą – tragikomišką vesterną „Baladė apie Basterį Skragsą“ (angl. The Ballad of Buster Scruggs), pelniusį apdovanojimą už geriausią scenarijų. Pradžioje tai turėjęs būti originalus serialas, skirtas platformai Netflix. Vėliau formatas keitėsi, tačiau miniserialo principas išliko Dvi valandas su trupučiu trunkantis filmas padalintas į šešis skyrius (tiksliau būtų pasakyti – į šešias dainas), kurių kiekviena pateikta kaip atskira novelių knygos istorija su rimtiems literatūros šedevrams būdingu epigrafu.
Šešios šio kino almanacho istorijos labai skirtingos, bet kiekvienai jų galime rasti atskirą apibudinimą.
Pirmąją novele – pačią juokingiausią – taip ir knieti pavadinti daina, nes ji labai panaši į klasikinio holivudinio miuziklo pastišą. Ji ir vadinasi „Baladė apie Basterį Skragsą“: jau nuo pirmų kadrų dvelkia Laukinių vakarų romantika, kurią dar labiau sustiprina amerikietiškų kanjonų vaizdai (nuostabiai nufilmuoti operatoriaus Bruno Delbonnelio) ir sentimentali dainelė, kurią pats sau akompanuodamas gitara iš širdies traukia vienišas raitas kaubojus (Timas Blake‘as Nelsonas), o jo nuotaikai pritaria kalnų aido choras. Vėliau filmo autoriai mus panardina į vesternų mėgėjams gerai pažįstamą atmosferą su būtinais šio žanro atributais – salūnais, banditais, kortų šuleriais ir, žinoma, susišaudymais. Visas šiuos vesterno situacijas (tiksliau, šio žanro štampus) Coenai paverčia smagia parodija, primindami dabar jau primirštas nebylaus kino burleskos tradicijas. Muzikine parodijine intonacija pradėta pirmoji novelė baigiasi atvirai kičine atomazga su angelo sparnais, lyra ir „dangun ėmimo“ epizodu, skambant dviem balsais atliekama Oskarui nominuota dainele When A Cowboy Trades His Spurs For Wings.
Antroji novelė „Netoli Algodono“ pasinaudoja klasikiniu bankų plėšiko kanonu, bet ir jį paverčia tikra karikatūra. Kiekviena scena čia atrodo tarsi nužengusi iš Sergio Leone‘s vesternų „Geras, blogas ir bjaurus“ ar „Kartą vakaruose“ – bekraščių dykynių ir stambiais planais nufilmuotų veidų deriniai, nerimą žadinančių garsų kontrapunktai, išradingi rakursai, pokštai iš juodojo humoro arsenalo (į garsių kino citatų sąrašą verta pakliūti finalinė nevykėlio bankų plėšiko (Jamesas Franco) replika, skirta kaimynui, stovinčiam greta ant ešafoto su kilpa ant kaklo: „Ar tau tai pirmas kartas?“ …
Nuo trečiosios novelės juokeliai baigiasi, ir jų vietą užima melancholija ir žiaurios gyvenimo tiesos grimasos, o finale net šalčiu dvelkianti mistinio trilerio atmosfera. Tarsi staiga surimtėję filmo autoriai sugalvojo mums priminti, kad XIX a. pabaigos Laukiniai vakarai – visai ne pasakų šalis, o rūstaus išlikimo teritorija, kur aukso gyslą radusio vienišiaus džiaugsmą aptemdo klastinga kulka į nugara, o trumpam nuo naujakurių karavano į šoną nuklydusio žmogaus laukia baisi perspektyva pakliūti į kraugerių indėnų nelaisvę.
Vainikuoja almanachą pati mįslingiausia novelė, kurios originalų pavadinimą The Mortal Remains, tikriausiai derėtų versti kaip „Dūlūs palaikai“. Penkių diližane per laukines prerijas važiuojančių personažų dialogai atrodo kaip ironiška Q.Tarantino filmuose žaižaruojančių pokalbių parodija, tačiau finale keleivių (ir plepalų užliūliuotų žiūrovų) laukia stulbinama atomazga.
Verdiktas 8/10
„Baladė apie Basterį Skragsą“ tikrai nėra koks nors ypatingas kino šedevras. Vesterno žanre jau sunku išrasti ką nors nauja. Bet visada išlieka galimybė iš tų pačių kortų sudėlioti kitokį pasjansą. Nes pasakyta: „Istorijos gyvena amžinai. O žmonės – ne“.
