SPOLANDAS, ŠVEDIJA. Mikael’is Karlsson’as turi nuosavą sniegeigį, du medžioklinius šunis ir penkis ginklus. Laisvalaikiu jis šaudo briedžius ir su kitais tėvais keičiasi patarimais, susijusiais su vaikų mokymu sėdėti ant naktipuodžio. Atsargiai laikydamas dviejų mėnesių Siri savo rankose, jis nė neturėjo minties neiti tėvystės atostogų. „Visi tai daro“.
Nuo modernaus Stokholmo centro iki šio miestelio, esančio atšiauriame miške, Šiaurės poliaračio pietuose, 85 procentai Švedijos tėvelių išeina tėvystės atostogų. Jei taip nenutinka, vyrai sulaukia klausimų iš šeimos, draugų ir kolegų. Kol kitos šalys vis dar krapštosi su motinystės atostogomis ir moterų teisėmis, Švedija yra lyg vaizdas, šmėkštelėjęs iš ateities.
Šioje vikingiškos išminties šalyje vyrai iš esmės dalyvauja lyčių lygybės debatuose. Arklio uodegą susirišęs centrinis dešinysis finansų ministras vadina save feministu, valymo priemonių reklamose moterys retai vaizduojamos kaip namų šeimininkės, vaikų darželiuose tikrinamos knygos apie lyčių stereotipus tarp gyvūnų. Beveik prieš keturis dešimtmečius politinė valdžia įteisino lygias moterų teises darbe ir lygias vyrų teises namuose.
Švedijos mamos vis tiek praleidžia daugiau laiko su vaikais. Maždaug keturis kartus daugiau. O moterys, norėjusios, kad vyrai padėtų auginti vaiką dabar pačios trokšta daugiau laiko praleisti namuose.
Tačiau įstatymo nustatyta tvarka mažiausiai du mėnesius išmokėta dosni pašalpa, 13 mėnesių tėvystės atostogos išskirtinai tėčiams – norma, kuri po rugsėjo rinkimų padvigubės – sukėlė sudėtingas socialines permainas.
Kompanijos, galvodamos apie vaiko priežiūros atostogas, neturi atsižvelgti į darbuotojo lytį ir bausti tėčių paaukštinimo metu. Moterų atlyginimai duoda naudos, o apsikeitimas vaidmenimis sumažino skyrybų skaičių, o žmonių skaičius, kartu besirūpinančių vaikais, išaugo.
Greičiausiai labiausiai stulbinantis socialinės inžinerijos pavyzdys yra tas, kad atsiranda naujas vyriškumo apibrėžimas.
„Dauguma vyrų nebenori būti atpažįstami tik dėl savo darbo“, teigia Bengt‘a Westerberg. Jis ilgą laiką priešinosi normoms, bet kaip ministras pirmininkas palaipsniui įvedė pirmąjį tėvystės atostogų mėnesį 1995 metais. „Dabar dauguma moterų tikisi, kad jų vyrai praleis bent šiek tiek laisvo laiko su savo vaikais.“
Birgitta Ohlsson, Europos reikalų ministrė, teigia: „Milžiniškos vertės mačo nebeįeina į top 10 patraukliausių vyrų sąrašus, esančius moterų žurnaluose.“ Ponia Ohlsson, kuri stengėsi paveikti Europos Sąjungos valdžią, kad ši daugiau dėmesio skirtų tėčiams, pati yra aštuntą mėnesį nėščia ir jos vyras, teisės profesorius, gimus jų kūdikiui, išeis tėvystės atostogų.
„Dabar vyrai gali turėti viską – sėkmingą karjerą ir būti atsakingais tėveliais“ ir pridūrė – „Tai naujas vyriškumas. Tai daug naudingiau.“
Sugrįžus į Spolandą, Sofia Karlsson, policijos pareigūnė ir Mikael’io Karlsson’o žmona teigia, jog jos vyras patraukliausias “kai būna miške su šautuvu, permestu per petį ir neša kūdikį ant nugaros. ”
Šiame lyčių pasaulyje kai kurios moterys skundžiasi, kad švedai vyrai yra per daug politiškai korektiški, kad net nesugeba paflirtuoti bare. Kai kurie vyrai sutinka dėl atsitiktinio nesaugumo jausmo. „Žinau, kad mano žmona tikisi, jog išeisiu tėvystės atostogų“, teigė žinomas radijo žurnalistas, neseniai išėjęs šešių mėnesių atostogų su savo trečiuoju vaiku ir norėjęs išlikti anonimu. „Jei būtume negyvenamoje saloje kartu su ja ir Tarzanu, tikiuosi, kad ji pasirinktų mane.“
1974 metais, kuomet Švedija tapo pirmąja šalimi pakeitusia motinystės atostogas tėvystės atostogomis, vyrai, išėję tokių atostogų buvo vadinami „aksominiais tėveliais“.
Nepaisant valdžios kampanijų, kurių viena reklamavo čempioną sunkumų kilnotoją su vaiku užsikorusiu tiesiai ant jo bicepso, dalis tėvų, išeinančių atostogų, užstrigo ties 6 procentais, kai 1991 metais į valdžią atėjo ponas Westerberg‘as.
Švedija jau dabar padarė daug daugiau nei kitos šalys, kad pagerintų gyvenimą dirbančioms mamos. Vaikai turi galimybę lankyti subsidijuotą darželį nuo 12 mėnesių, o seneliams siūloma valstybės finansuojama pagyvenusių žmonių priežiūra. Tėvas, būdamas atostogose, gauna beveik visą atlyginimą metus prieš grįždamas į užtikrintą darbą ir abu tėvai gali dirbti 6 valandas kol vaikas pradės eiti į mokyklą. Tarp Vakarų Pasaulio valstybių Švedijoje moterų įdarbinimo ir gimstamumo rodikliai yra vieni iš aukščiausių.
„Aš visuomet maniau, kad palengvinus moterims darbo sąlygas, šeimos galiausiai pačios nuspręs, kaip pasidalinti tėvystės atostogas“, teigė 63 –trejų ponas Westerberg‘as. „Tačiau pamažu įsitikinau, kad to pasirinkimo čia nelabai yra.“
Jis teigia, jog Švedija atsidūrė užburtame rate. Moterys ir toliau ėjo motinystės atostogų ne todėl, kad laikosi tradicijų, o dėl to, kad jų atlyginimas dažniausiai buvo mažesnis, tokiu būdu palaikydamos atlyginimų dydžių skirtumus. Tuo tarpu kompanijos vyrams aiškiai parodė, jog vaiko auginimas namie yra visiškai nesuderinamas su karjera.
„Visuomenė yra šeimos atspindys“, teigia ponas Westerberg‘as. „Vienintelis būdas pasiekti lygybę visuomenėje yra pasiekti lygybę namuose. Tėvystės atostogų pasidalijimas yra labai svarbi viso to dalis.“
„Tėvelių atostogų“ pristatymas 1995 metais turėjo tiesioginį poveikį. Joks tėtis nebuvo verčiamas likti namuose, tačiau tokiu atveju šeima prarasdavo mėnesį subsidijų. Neužilgo 8 iš 10 vyrų išeidavo tėvystės atostogų. Antrojo nekilnojamojo tėvelio mėnesio pridėjimas 2002 metais tik nežymiai padidino tėvų, išeinančių tėvystės atostogų, skaičių, tačiau padvigubino jų laiką.
Aišku, kad vyriausybės pinigai paskatino ir tuo pačiu sukėlė nemažai ginčų komanijų vadovų tarpe.
Nalin Pekgul, Socialinės Demokratinės moterų federacijos partijos pirmininkė, teigia, jog, laisvai samdomi vyrai, bei tie, kurie priklauso kaimo ar imigrantų bendruomenei, daug rečiau išeina tėvystės atostogų. Stokholmo priemiestyje, kur gyvena daug imigrantų, tradiciniai lyčių vaidmenys išlieka nepakitę.
Tėvelių mėnesiai paliko savo žymę. Švedų darbo rinkos ir politikos vertinimo instituto tyrimas, paskelbtas kovo mėnesį, parodė, kad būsimos mamos atlyginimas išaugs 7 procentais kiekvieną mėnesį, kai tėtis išeis tėvystės atostogų.
Tarp žmonių, turinčių universitetinį išsilavinimą, vis didėjantis porų skaičius atostogas pasidalina po lygiai. Kai kurie keičiasi kas kelis mėnesius, kad išvengtų vieno iš tėvų pasipūtimo, jog jis/ji atlieka dominuojantį vaidmenį ar tiesiog nenori per daug atitrūkti nuo darbo. Kuo aukštesnes pareigas moterys užima, tuo jos tampa panašesnės į vyrus – mažai vyriškosios lyties generalinių direktorių išeina tėvystės atostogų, bet ir moterys, užimančios tokias pačias pareigas, to nedaro.
Tėvai savo 390 apmokėtų atostogų dienų gali panaudoti kam tik nori iki aštuntojo vaiko gimtadienio. Gali jas išnaudoti mėnesiais, savaitėmis, dienomis ir netgi valandomis. Tai grafikas, prie kurio turi prisitaikyti smulkūs, privatūs ir besigrumiantys darbdaviai.
Kol Švedija kurioje gyvena 9 milijonai žmonių, priėmė strateginį sprendimą, kad pritrauktų daugiau moteriškos darbo jėgos augimą 1970 – taisiais, kitos šalys tiesiog įvežė daugiau vyrų imigrantų. Kuomet mažėjo gyventojų skaičius Europoje ir šmėkščiojo naujo darbo trūkumas, šalys nagrinėjo Švedišką modelį, teigė Peter‘is Moss‘as, išeitinių atostogų ekspertas Londono Mokslo Instituto Universitete.
Jungtinės Amerikos Valstijos, kur mažesni mokesčiai ir egzistuoja įprastinis atsargumas dėl valstybės kišimosi į šeimos reikalus, nėra viena iš tų šalių. Portugalija yra vienintelė šalis, kur tėvystės atostogos yra privalomos, tačiau jos trunka tik vieną savaitę. Be abejonės, Islandija žengė didžiausią žingsnį, tris mėnesius paskyrusi tėčiams, kitus tris – mamoms, o dar kitus tris mėnesius leidusi patiems tėvams pasiskirstyti laiką.
Vis dėlto, ši mada mažose šalyse nebėra ribojama. Vokietija, kur gyvena beveik 82 milijonai žmonių, 2007 – taisiais metais patobulino Švedijos modelį, paskyrusi 2 iš 14 mėnesių apmokamų atostogų tėčiams. Per trejus metus tėvų skaičius, išeinančių tėvystės atostogų, pakilo nuo 3 iki daugiau nei 20 procentų.
„Tai buvo gan svarbių permainų ženklas“, teigia Kimberly Morgan, George‘o Washington‘o Universiteto dėstytoja ir tėvystės atostogų ekspertė. Jei Vokietija gali, teigia ji, „dauguma šalių taip pat gali tai padaryti.“
Tiesą sakant, mažiausiai entuziazmo rodo mamos. 2003 metais socialinio draudimo agentūros atliktoje apklausoje dažniausiai minima priežastis, kodėl neinama tėvystės atostogų, po finansinių priežasčių yra moterų pirmenybė išeiti atostogų, teigia Ann – Zofie Duvander, Stokholmo universiteto sociologė, tuo metu dirbusi agentūroje.
Ann – Marie Prhat, TCO federacijos darbuotoja, teigia, jog tėvystės atostogomis nusprendė pasidalinti su savo vyru. Po ilgų diskusijų „mes praktiškai pasirašėme sutartį – šešis mėnesius atostogų išėjau aš, šešis mano vyras.“
Penkis mėnesius būdama vaiko priežiūros atostogose ji tiesiog džiaugėsi savo sūnumi. Ji paklausė vyro ar galėtų su sūnumi pabūti dar kelis mėnesius. „Galiausiai“, teigia ji, „Aš išsiderėjau vieną papildomą mėnesį.“
Dabar 8 iš 10 tėčių ima tik trečdalį iš 13 vaiko priežiūros atostogų mėnesių. 9 procentai ima 40 ar net daugiau procentų iš visiško atostogų skaičiaus, o tai yra 4 procentais daugiau nei prieš dešimtmetį.
Skaičiai daug įspūdingesni miestuose, tokiuose kaip Stokholmas, tačiau pasitaiko ir netikėtumų. Sture Nordth, TCO federacijos prezidentas teigia, kad pripažįstantis ekstensyvias valdžios kampanijas šiaurinis Vasterbottono rajonas, kuriame gyvena Karlsson‘ai, pasiekė „tėvelių indekso“ viršūnę, jei atsižvelgsime į kasmet TCO federacijos paskelbiamus vidutinius vaiko priežiūros atostogų rezultatus.
Carlos Rojas, 27 – erių metų švedų – ispanų verslininkas, kuris vadovauja vienai iš daugybės tėčių grupės kampanijų, pasisakančių už tėviškus pasisakymus namuose, teigia, kad to negana. Jo 2 – vejų metų dvyniai sūnūs Julian‘as ir Mateo vadina jį mama. Jis ir dabar jau buvusi žmona dalinosi vaiko priežiūros atostogas, kaitaliodami dienas darbe ir namuose.
Tėčiai namuose „vis tiek yra antrarūšiai tėvai“, kadangi dažniausiai mamos namuose pasilieka pirmosios ir įveda rutiną, teigia ponas Rojas.
„Kiek tėčių kerpa savo vaikams nagus?“, klausia jis tikindamas, kad jis pats to nedaro. „Aš žinau, kad žmona tai padarys ir aš jai netrukdau. Mes turime tai įveikti, jei iš tikrųjų norime pasidalinti atsakomybe.“
Sodermalme, modernioje pietinėje Stokholmo saloje, laikai, kai tėčių vaikų auginimo atostogos trunka tik du mėnesius, seniai baigėsi. Parke vyrai vaikšto su vaikiškomis sulankstomomis kėdutėmis, bendrauja kavinėse, apsipirkinėja prekybos centruose ar sveria kūdikius dienos priežiūros centruose.
Claes Boklund, 35-erių metų amžiaus tinklalapių dizaineris, su savo 19 mėnesių sūnumi Harry‘iu būsiantis 10 mėnesį pripažįsta, kad iš pradžių buvo išsigandęs – kūdikis, maisto gaminimas, namų tvarkymas, bemiegės naktys. 6 mėnesį būdamas vaiko priežiūros atostogose jis teigia, kad jis, būdamas su Harry‘iu, savimi pasitiki (ir kerpa jo nagus).
„Tuo pačiu tai ir sunkiau ir lengviau nei jūs galvojate“, teigė jis.
Anot nacionalinės statistikos biuro, supratimas, ką reiškia būti namie su vaiku gali padėti paaiškinti, kodėl nuo 1995 metų Švedijoje sumažėjo skyrybų ir išsiskyrimų skaičius tuo metu, kai visur kitur šis skaičius augo. Kuomet poros skiriasi, tėvai dalinasi vaiko priežiūra.
Fredrik’as ir Cecilia Friberg kartu pradėjo dirbti nepilną darbo dieną, kai tik Kūčių vakarą gimė jų duktė Ylva. Vyras dirba pirmadienį, trečiadienį ir kas antrą penktadienį, o žmona dirba likusiomis dienomis. Tai padaryti lengviau, nes jie abu yra valstybės tarnautojai. „Norėjau ten būti nuo pat pradžios. Kiekvieną savaitę įvyksta tiek daug ir aš nenoriu to praleisti“, teigia 31 – erių ponas Friberg‘as.
Greitai išlenda ir pasenusios tradicijos. „Mane giria už tai, kad padedu namuose, o Cecilia tokio dėkingumo nesulaukia“, teigia ponas Friberg‘as.
Kai kurie vis dėlto jaudinasi, kad abu, vyrai ir moterys, dirba arba pasilieka namuose su vaiku, tad artinasi lyčių tapatumo krizė. „Vyriškumas yra suvaržomas“, teigia Ingerman Gens, save apibūdinantis kaip lyčių konsultantą.
Toks jau švediškasis mokesčių mokėtojas. Mokesčiai sudaro 47 procentus bendro vidaus produkto, palyginus su 27 procentais Jungtinėse Amerikos Valstijose ir 40 procentų visoje Europos Sąjungoje. Viešajame sektoriuje, kuris žinomas dėl šeimyniškų – draugiškų priedų, įdarbinamas vienas iš trijų darbuotojų, įskaitant pusę visų dirbančių moterų. Šeimos pašalpos kainuoja. Anot vyresniojo ekonomikos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekonomisto, Willem Adema, 3.3 procentų BVP yra vienas didžiausias pasaulyje, kaip ir Danijoje bei Prancūzijoje.
Atrodo, jog dabar Švedijoje vyrauja pusiausvyra. 2.1 procentai ir 40 procentų BVP, atitinkamai valstybės biudžeto deficitas ir skolų lygmenys atrodo mažai tiems, šiomis dienomis gyvenantiems labiausiai išsivysčiusios ekonomikos šalyse. Didelis produktyvumas ir politinis susitarimas palaiko sistemos darbą.
„Sulaukiama nepaprastai mažai skundų“, teigia Indianos universiteto sociologijos dėstytoja, pastaruoju metu dirbanti Goteborgo universitete, Linda Haas. Kuomet užtikrinama, kad žmonės gaus vietą vaikų darželyje sumokėję 150 dolerių per mėnesį ir gaus 80 procentų savo atlyginimo, tai daugiau nei 3,330 dolerių per mėnesį, „žmonės jaučia, kad atgauna savo pinigus.“
Kompanijos, susiduriančios su dideliais algalapių mokesčiais, vyrais ir moterimis, nenuspėjamai išeinančiais vaiko priežiūros atostogų, negali būti tokios užtikrintos.
Moteriškojo kolektyvo istorijos apie tai, kaip jos atkalbinėjamos nuo ilgų motinystės atostogų vis tiek pasitaiko retai, nors taip sakyti ir nemadinga. Ponas Boklund‘as teigia, jog jo biuras „buvo nepatenkintas“ dėl jo prasitęsusio nebuvimo darbe.
Bodil Sonesson Gallon, IT firmos „Axis Communications“, kuri specializuojasi vaizdo stebėjimų srityje pardavimų vadovė, pripažįsta, kad vaiko priežiūros atostogos gali trukdyti karjerai ir kompanijai. Ji dejuoja, kad po 12 mėnesių atėjus laikui leisti vaiką į darželį ir suteikus šiek tiek alternatyvų dėl vaiko priežiūros, tėvai jaučia didelį spaudimą, nes yra verčiami bent metams išeiti atostogų.
Socialinio draudimo Švedijos verslo konfederacijoje, atstovaujančioje 60,000 kompanijų, ekspertė, Sofia Bergstrom, teigia, kad smulkiems verslams yra gan sunku laviruoti tarp neatvykimų į darbą. Ji teigia, kad blogesnė tėvystės atostogų dalis ta, kad 120 dienų metuose tėvams leidžiama rūpintis sergančiu vaiku, o tokiu atveju neįmanoma nieko suplanuoti ir tikėtina, kad tuo bus pradėta piktnaudžiauti.
„Pagrindinė verslo problema – planuoti verslą“, teigia ponia Bergstrom.
Kaip ženklą, kad didesni kultūriniai pasikeitimai paskatino savo pačių dinamiškumą parodo pono Haas‘so ir Philip‘o Hwang‘o, psichologijos dėstytojo Goteborgo universitete, atlikta apklausa, kur 41 procentas kompanijų 2006 metais pranešė, kad jie priėmė oficialų sprendimą skatinti tėčius išeiti tėvystės atostogų, nors 1993 metais tokių kompanijų buvo tik 2 procentai.
Kai kurie vadybininkai stengiasi nepraleisti progų patikrinti potencialius darbuotojus. Kiti teigia, jog planuoti ilgas atostogas yra lengviau ir skatina tėčius išeiti atostogų ne tris, o šešis mėnesius. Lanksčių darbo valandų sistema išsiplėtojo. Net vyresnieji darbuotojai gali išeiti iš darbo 16:30 val., kad paimtų vaikus iš mokyklos, tačiau tikimasi, kad jie prie darbo prisijungs naktį, būdami namuose. Dauguma darbdavių padidina atlyginimą, kurio 90 procentų valstybė tėvams moka keletą mėnesių.
Daugumai kompanijų šeimai draugiškas darbo modelis tapo nauju būdu pritraukti talentus.
„Mokslus baigę specialistai ieškodavo didelio atlyginimo, o dabar jie nori darbo ir gyvenimo pusiausvyros“, teigia žmogiškųjų išteklių vadovas, Goran Henriksson‘as, dirbantis Švedijoje esančioje didžiulėje mobiliųjų telefonų kompanijoje „Ericsson“, kur praėjusiais metais vaiko priežiūros atostogų išėjo 28 procentai moterų ir 24 procentai vyrų. „Mes turime prisitaikyti.“
Publikuota nytimes.com
