Algirdas Davidavičius – filosofas, dėstytojas, vienas Naujoji Kairė 95 lyderių. Kalbamės apie tai, kas dedasi aplink: revoliucijas, socialinius judėjimus, politiką, ekonomiką, sudėtingą gyvenimo būtį ir, žinoma, Dievą.
Algirdai, atrodai vienas įdomesnių ir paslaptingesnių dabartinių Lietuvos filosofų. Kaip save pristatytum tavęs nežinantiems, ko sieki gyvenime?
– Dėkui už tokius mažne rinkodarinės vertės komplimentus. Save aš verčiau pristatyčiau kaip viso labo susimasčiusį pusamžį vilnietį, bandantį perprasti ir perprąsminti likusį gyvenimo laiką. Nemenka dalimi tas mano gyvenimo laikas yra vis didėjantis iššūkis išlikti ir tapti geresniu savimi ryšyje, draugystėje su kitais. Aš besąlygiškai priimu savo ir kitų žmonių gyvenimo teigiamą vertę ir nemanau, kad mes sau ir vienas kitam turėtume dėl jos varžytis ar ją įrodinėti, ginti. Tad aš siekiu šitą esminį teigiamą žmonių lygiavertiškumą tiek patirti, tiek perteikti, tiek prisidėti prie visų man prieinamų žmonių ratų, organizacijų ir veiklų, kurios tik jį įtvirtina. Šiuo požiūriu aš pasisakau prieš bet kokį elitizmą ir prieš daugumą asmeninės vyršesnybės bei išskirtinumo laikysenų: tai man atrodo tiesiog neetiška.
Radikaliai atmetu įvairius skelbiamus ir neva demonstruojamus ypatingus žmonių išskirtinumus, ypač „prastumus“ ir „nereikalingumus“. Asmeniniai skirtingumai man nėra bendro žmonių lygiavertiškumo paneigimas ar dingstis jo nesvarstyti, nepriimti domėn. Be abejo, laikau save politiškai kairiu ir pasisakau už ES masto kairiosios partijos kūrimą – ir už demokratinę, federacinę ES valstybę. Romantinis, didvyriškos kančios pasakojimais paremtas teritorinio vienataučio valstybingumo modelis, dar vis aptinkamas politinėje dešinėje, man vis dažniau atrodo kaip ES demokratizacijos ir integracijos kliūtis.
Kokie mąstytojai tau padarė didžiausią įtaką, padėjo tapti, kaip pats sakai, besąlygiškai priimančiu kitus. Gal galėtum įvardinti save kieno nors sekėju, mokiniu?
– Klausimas nėra lengvas. Į jį tektų atsakinėti gera dešimčia puslapių, tad čia teks kažkaip griežčiau apsiriboti. Kad jau pasiskelbiau žmonių lygiavertiškumo ir draugystės šalininku, tai turiu nurodyti keletą filosofinių ir religinių (teologinių) autorių, kurie man nuo senų laikų vis grįžta mąstyman. Gana anksti, dar mokykloje, aš perskaičiau Plotino „Eneadas“ – jas man tuomet davė vienas mokytoju pasirodęs žmogus. Plotino būties vienio samprata, iš dalies pratęsta Barucho Spinozos, man ligi šiol atrodo labai aktuali svarstant argumentus už nelygstamą teigiamą bet kurio asmens egzistavimo vertę: juk ši vertė turi būti kokybiškai bendramatė, idant mes galėtume ją atpažinti ir teigti.
Martino Buberio „Aš ir Tu“ dėl to yra kitas šaltinis, mano mėgiamas dėl žmogiško gyvenimo kaip nuolatinio susitikimo ir bendravimo tarp manęs ir Kito sampratos. Kitas negali būti esmingai skirtingas nuo manęs, kad ir koks bepasirodytų: mes turime turėti tam tikrą pamatinį, kokybinį bendramatiškumą vienas kito atpažinimui ir ryšiui. Šiuo atveju vienietis-berlynietis-jeruzalietis Buberis man įdomesnis ir svarbesnis už kaunietį Leviną, kuris etinius principus vedė, priešingai, iš Kito radikalaus skirtingumo. Kaip jau sakiau, aš manau, jog tam tikru fundamentaliu požiūriu mes visi esame viena – ir būtent tai leidžia mums priimti vienas kitą kaip lygiaverčius ir gerbtinus su visomis skirtingomis ypatybėmis. Savo ruožtu Karlas Marxas, kuris buvo man paviršutiniškai žinomas anksčiau, bet tapo aktualus neseniai tuo, kad leidžia istoriškai analizuoti, kritikuoti bet kokias santykių, idėjų, ir institucijų sistemas, teigiančias žmonių nelygiavertiškumą, jų vertimą buberišku tai (t. y. nebendramačiais, instrumentinę vertę turinčiais ar ne daiktais), hierarchizavimą ir juo pagrįstą engimą. Mano kolega Andrius Bielskis, šalia visko, man pristatė visiškai naujai ir aktualiai Alasdair’ą McIntyre kaip marksistinį aristotelininką – ir daugeliu požiūrių šio autoriaus „Priklausomi racionalūs gyvūnai“ yra knyga, praplečianti ir sustiprinantį žmonių lygiavertiškumo argumentus, kurie man rūpi.
Bręstanti Ukrainos revoliucija, atrodo, palietė bemaž visas politines sroves, laikinai suvienijo žmones pakilti ir pamiršti abejingumą. Lietuviai daro poetines akcijas, gyvąsias grandines… Kaip vertintum revoliucijos įtaką žmonių solidarumui ir socialumui, kaip tokie įvykiai perkonstruoti masės sąmonę, daryti įtaką ne vien tiesiogiai, bet ir per subtilesnius priėjimus.
– Nesu tikras, ar tai revoliucija. Aš sau tai įsivardinu kaip pro-demokratinį, pilietinį protestą, siekiantį didesnių pilietinių teisių oligarchizuotoje, nepotistinėje Ukrainos podemokratinėje valstybėje. Šiuo požiūriu toks atkaklus ir palyginus nemažai jau pasiekęs pilietinis protestas labai simpatiškas lietuviams miestiečiams, ypač menantiems Sąjūdžio laikus bei patirtį. Juk iš dalies Kijeve ir Vakarų Ukrainoje žmonės protestuoja prieš Maskvos kišimąsi – nacionalistinis ir pro-vakarietiškas sentimentas, pažįstamas anksčiau ir Lietuvos visuomenei. Tačiau jie pasisako ir už suartėjimą su ES, kas ne kiekvienam vietos patriotui patinka. Spėju, kad dalis Ukraina čia besižavinčių tuo pat metu klausią, ar tenykščiai protestuotojai patys supranta, ko nori iš ES ir ar yra pasirengę to negauti, arba gauti, ko nenorėtų.
Šalia to, Ukrainos protestas yra nukreiptas prieš tenai dar labiau matomą, nei Lietuvoje, reiškinį, kurį britas sociologas Colinas Crouchas vadina „podemokratija“: demokratinės institucijos yra ir veikia, tik jose nebevyksta tikrieji visų gyvenimą paliečiantys sprendimai, jos atrodo kaip nuobodūs arba įtartini, formalūs ritualai. Gi pilietinio gyvenimo jėga ir energija podemokratinėse valstybėse yra persikėlusi kažkur kitur, greičiausiai net į ne pilietinius, o rinkos santykius tarp stambių kapitalo savininkų organizacijų ir vartotojų.
Gal būt piliečiai Ukrainos miestų gatvėse protestuoja ir prieš savo politinės galios spręsti bei įtakoti valstybės valdymą praradimą, tos galios pakeitimą oligarchiniais, nepotistiniais ir stambių regioninių verslo ar geopolitinių veikėjų, pirmiausiai Rusijos, įtakos galia. Ir mes žinome, kad kol kas niekur nacionalinėse valstybėse tokie protestai – ar Arabų kraštuose, ar Turkijoje, ar Brazilijoje, ar kitur – nėra daug ir ilgam pasiekę. Tačiau būtent pilietinės galios ir nacionalinio (etninio ir gal net gentinio) suverenumo praradimo košmaras nuolat persekioja ir Lietuvos viešąją erdvę. Manau būtent ši gentinė baimė, paviršutiniška ir lengvai manipuliuojama tos pačios Rusijos, ir daro Ukrainos temą tokia gyvą, aktualią Lietuvoje. Sutikime: kolektyvinis solidarumas iš anti-rusiškos baimės, nesvarbu kaip pagrįstos, tikrai nėra pro-demokratinis, ES gilesnės demokratizacijos, integracijos ir plėtros sentimentas, kiek atskiri intelektualai, politikai ar valdininkai to benorėtų. Lietuvos viešuma tebėra romantinio nacionalizmo kuriamų iliuzijų tamsumose, kurias pašalinti sunkiai pavyks.
Vis dėlto kažką panašaus Ukrainoje matėme ir per oranžinę revoliuciją 2004-aisiais. Tačiau vadelės grįžo į to paties Janukovičiaus rankas. Ko trūksta Ukrainai ir jaunoms demokratijoms apskritai, kad atgavusios nepriklausomumą po kelerių metų nesukluptų vėl ar, kaip mini, netaptų tolima pilieičiams podemokratija?
– Trūksta to paties, ko ir visiems nacionalinių-teritorinių valstybių protestuotojams: suvokimo, kad „savų“ valstybių galia yra perimta ir veiksmingai atimta globalaus kapitalo žaidėjų. Nacionalinės teritorinės valstybės be abejo išlaiko visas savo formalias funkcijas ir viešąsias pareigas, tebeturi karinės galios monopolį ir įrankių reguliuoti nacionalines ekonomikas, visuomenės gyvenimą etc. Tačiau pradedant dar nuo ano amžiaus 8-o dešimtmečio būtent tarptautinės privataus kapitalo institucijos įgyja tą įtaką ir sprendimo galią, kurių praktiškai neturi jokia nacionalinė teritorinė valstybė. Dėl to nebesvarbu, kokių ir kokio masto trumpalaikių demokratinių laimėjimų įvairūs nacionaliniai protesto sąjūdžiai pasieks, globalizuotas kapitalas visuomet turės investicinių sprendimų, nuo kurių priklauso nacionalinės ekonomikos ilgalaikėje perspektyvoje, viršenybę. Dėl to Ukrainoje, kaip ir bet kur kitur, protestuojantys turėtų sugebėti panaudoti visas tas nuostabias, neironizuojant, modernaus ryšio technologijas koordinuoti savo protestą ir kurti bent jau regioninius spaudimo tinklus, kurie leistų demokratijos gilinimą (pvz. didesnio ir platesnio demokratinio sprendimo galių piliečiams perdavimą) paversti realesne ir ilgalaike tikrove, o ne vien trumpalaikiais, daliniais pokyčiais. Pvz. koordinuoti savo protestus su Baltarusijos opozicijos, Lenkijos ir Lietuvos pro-demokratinėmis organizacijomis bei piliečių tinklais – tačiau tai reikštų tautinės kančios naratyvų peržengimą, solidarizavimąsi su tais, kuriuos laikai istoriniais priešininkais ar pavojingais svetimtaučiais. Kažin, ar tai lengvai pavyks. Tad aš neprognozuoju nieko ypač gaivaus ir smarkaus iš to protesto, nebent naujos laikinos partijos ir naujų regioninio verslo interesų administratorių grupės, kaip pvz. mūsų valstybininkai, atsiradimą.
Ne paslaptis, kad esi kvakeris. Manau, daugeliui tai atrodo pakankamai paslaptingas tikėjimas, greičiausiai sietinas su sektomis. Kokie sunkumai ir palengvėjimai susiję su šiuo pasirinktu keliu? Gal NK95 susibūrimuose vyksta maži religiniai debatai? Kaip apskritai įvardintum lietuvių toleranciją tikintiesiems ir ateistams?
– Kvakerybė nėra jokia paslaptinga sekta, o viso labo krikščioniškas ar, net labiau judėjo-krikščioniškas, monoteistinis religinis sąjūdis iš 17 a. Anglijos, kuriame pabrėžiamas nuolatinis Dievo Apreiškimas kiekvienam, kaip kvakeriai mėgsta sakyti, vidinė žmogaus Šviesa. Tad kiekvienas žmogus kvakerių požiūriu yra tokios Šviesos reiškėjas, kiekvienas yra vertas pagarbios ir lygiavertės bičiulystės, net jei to nepriima, nepripažįsta ar kitaip neigia. Štai dėl ko neturime kunigų ar tvirtų organizacinių hierarchijų. Tai taip pat nereiškia, kad, būdamas kvakeriu aš kimbu visiems į atlapus su pamokslais apie Šviesą ir nepripažįstu kieno nors skirtingų požiūrių į gyvenimą ar tikrovę – kaip kvakeriui man daug svarbiau, galiausiai, kaip, iki kol mano laikas čia baigsis, aš ją pats savyje atrasiu ir paliudysiu tą Šviesą sau bei kitiems, kaip aš renkuosi atsakyti, ką sakau ir darau.
Vienas iš to darymo man būdu– prisidėti prie socialinio teisingumo, žmonių lygiavertiškumo politikos kiek ir kur galiu. NK ir VšĮ Demos, kurio narys esu, man yra geras ir aiškus būdas tą daryti kartu su bendraminčiais, kurių religingumo ar ateistiškumo aš niekaip nevertinu. Bet kokiu atveju, jei sakai ką kvakeriško savo gyvenime, visuomet sutinki žmonių, kuriems tokie lygiavertiškumo teiginiai atrodo įžeidūs ir menkinantys unikalius tų žmonių išskirtinumus – gebėjimų, statuso ir t.t. Tad asmeniniai konfliktai ar ir tam tikras socialinis pasmerkimas kvakerio gyvenime užprogramuoti, tai nėra didelės prisitaikymo vertės gyvensena bei tikėjimas. Jis nebuvo toks 17 a. Anglijoje ir jis nėra toks 21 a. Lietuvoje, kur galios hierarchijos, galios vaidmenys ir juos teisinantys žmonių nelygiavertiškumo diskursai yra taip pat stiprūs, kaip ir paskutiniais keliais amžiais. Tai akivaizdu – mes pernelyg mažai gyvenome laisvanoriško bendradarbiavimo ir solidarumo sąlygomis, mums tebesvarbu vienas kitam įrodyti ir patvirtinti mūsų teisę gyventi ir jaustis reikšmingu kitiems, visų pirmą labiausiai matomomis, materialiomis priemonėmis. Tad bet kokia tolerancija, ką jau ten lygiavertiškumas ar solidarumas, yra retas ir trapus dalykas. Man bet kokiu atveju yra pagarbiai nesvarbu, ar kiti žmonės turi religinių įsitikinimų, ar ne ir kokių. Man svarbu, kad tie žmonės yra, ir kad jie bet kokiu atveju turi neišvengiamo bendrumo su manimi šioje kartu patiriamoje tikrovėje. NK95 bet kuriuo atveju lieka kaip erdvė žmonių, kurie turi kartais gana skirtingus vertybinius požiūrius ir mokosi veikti solidariai, kaip sunku tas mūsų sąlygomis bebūtų.
Žiniasklaida tuo tarpu gana sėkmingai ignoruoja kruvinas kovas tarp musulmonų ir katalikų Pietų Sudane. Ar pamatysime gyvąją grandinę šios valstybės nelaimėliams įkvėpti, solidarumui parodyti?
– Žinoma ne – tačiau čia ne vien dėl to, kad ta žmonių kančia yra tolima ir matoma tik kaip pramoginės naujienų žiniasklaidos standartizuotas „o varge, kaip baisu“ pranešimas. Reikalas tas, kad ir nuolatinė bei smarki žmonių kančia Lietuvoje nėra priimama domėn arba aptariama taip, kad ją būtų galima kolektyviai įveikti. T.y. kenčiantiems dėl kapitalistinės ekonomikos skurstantiems ir dėl to negalintiems ko nors prasmingesnio pasiekti, patiriantiems įvairias ligas, psichologinį trapumą žmonėms bendromis pastangomis apčiuopiamai padėti. Kai sakau „apčiuopiamai“, čia turiu omeny tiek tiesioginę ekonominę pagalbą, tiek socialinį solidarumą, draugystę su tais žmonėmis, jų įjungimą į žmonių, kurie yra atsparesni kapitalizmo iššūkiams bei gali tuo atsparumu pasidalinti, ratus. Tokio solidarumo mes nebeturime – jei jo neturime su benamiu gatvėje ar bedarbiu depresuojančiu kaimynu savo daugiabutyje, kaip galėtume būti solidarūs su afrikiečiais? Galų gale, juk Afrika tai ne Rusija, ne Lenkija (ne Ukraina, ne Baltarusija) ir net ne išgyvenusius Holokaustą litvakus priėmęs Izraelis – mums įdomūs tik kraštai ir visuomenės, kurioms mes, etniniai ar pilietiniai lietuviai, norime priskirti arba perkelti kolektyvinę kaltę dėl savo kolektyvinio trapumo, kančių ir nesaugumo. Žinoma, tai gana platus ir paviršutiniškas apibendrinimas, tačiau bijau, kad jis yra pakankamai tikroviškas.
Kokios moralinės dilemos išauga gyvenant dabartinėmis sąlygomis? Kartais atrodo, kad apie savižudybę pagalvoja kas antras lietuvis. Ir tai sąlygoja, matyt, ne vien diskriminacija, nedarbas, bet ir gyvenimo sunkis pats savaime: pasaulis sudėtingėja, reikalaudamas jungti pavarą, kurios tavo „gyvenimo automobilyje“ net nėra.
– Šis klausimas vertas ištisos knygos ir net serijos jų. Ir šiam klausimui iš tiesų skiriamos storos bei įvairaus protingumo ar komercinio sėkmingumo monografijos, saviugdos ar savipagalbos knygos. Man atrodo kad pagrindinė dilema yra vis sunkėjantis, kiekvieno mūsų patiriamas konfliktas tarp mūsų poreikio draugystei bei reikšmingam bendrumui su kitais ir šiuolaikinio kapitalizmo kuriamos technologinės žmogaus sudaiktinimo ir izoliavimo, išskaidymo tarp ekonomiškai kontroliuojamų gyvenimo veiklų patirties. Šnekant buberiškai, mes visi vis labiau alkstame Aš–Tu santykio, bet vis labiau jaučiamės bendraują labiau su daiktais bei patys patirdami sudaiktinimą, ką jis vadino Aš–tai. Šis poreikių ir patirties konfliktas, manau, tik plėsis, gilės ir įvairės savo raiškomis. Ir jam įveikti vien pavienių saviugdos pratimų, ar naujo sąmoningumo bei savidisciplinos „nuo pirmadienio“ nepakaks. Teks vėl grįžti, o Lietuvoje ir kitur posovietiniuose kraštuose su dideliu nenoru, prie to, ką prieš pusantro amžiaus įžvelgė Marksas: esminės mūsų gyvenimo materialios, labiausiai mus veikiančios sąlygos ir priemonės tos sąlygoms keisti mums, pasaulio gyventojų daugumai, nepriklauso. Norėdami jas pakeisti mes turėsime ir globaliai, ir lokaliai konfliktuoti, konfrontuoti su stambaus tarptautinio kapitalo savininkais. Nes tik šios socio-ekonominės klasės valdoma ekonominė, politinė ir socialinė galia yra reikšmingiausia ir įtakingiausia. Būtent ji praturtina ar nuveda bankrotan nacionalines valstybes. Tačiau po 20a. akivaizdu, kad tokiai konfrontacijai mums reikalinga visiškai nauja masinio konflikto kultūra, kuri būtų veiksmingesnė ir pajėgesnė mus, kapitalo ne-savininkus, kurie yra labai įvairūs ir ekonomiškai bei socialiai nelygūs tarpusavyje mobilizuoti.
Didžiausia, kaip matėme 20a, kliūtis tokiai mobilizacijai yra pakankamai įtikinantis kapitalo klasės gundymas ne-savininkams tapti savininkais, gauti savo gerovės „persismelkimo“ (angl. Trickle-down) ir aukštesnio statuso dalį. Kokia konflikto kultūra leistų mums, kapitalo ne-savininkams mobilizuotis nepaisant mūsų nelygybės ir, galiausiai, išlaikyti, įtvirtinti Aš-Tu santykį su engėjais, nepaverčiant jų ne-asmenimis? Nepaisant visos kritikos etiniam, antropologiniam ir politiniam universalizmui, ypač Apšvietai, aš tebesu jo šalininkas ir manau, kad geresnės mąstymo ir veiklos perspektyvos nėra. Tam tikras komunitarinis ir globalus socializmas, atitinkantis ir Kanto „amžinosios taikos“ idėjas, galėtų vėl būti panaudotas kaip orientyras daugeliu žmonių daugelyje pasaulio kraštų. Tačiau visa tai numato tinklaveiką ir organizavimąsi pasauliniu mastu – o tai dar vis keblu net nepaisant vis prieinamesnių technologinių bendravimo priemonių. Vienas iš didžiausių keblumų, be kapitalizmo nuolat kuriamų iliuzijų apie asmeninio gyvenimo pagerėjimo labai pasistengus ir daugiau padirbėjus, yra, be abejo, romantinis nacionalizmas ir juo maitinami politiniai pasaulio engiamųjų protesto išsklaidymo ar pavertimo kvailystėmis nelyg „Drąsos kelias“ projektai.
Kokią žinią norėtum perduoti KaunoZinios.lt skaitytojams atsisveikindamas?
– Skeptiškai vertinti šiuolaikinio kapitalizmo siūlomas mantras „jei tik tikrai panorėsi, būsi sėkmingas“ ar „pats būk tuo pokyčiu, kuriuo nori matyti“ ir t.t. Tikri, apčiuopiami pokyčiai mūsų gyvenimuose prasideda ir vyksta tik mūsų ryšyje su kitais, bendradarbiaujant. Tad jei norime pokyčių – reikia ieškoti bendraminčių ir nepasiduoti asmeninio išskirtinumo bei visagalybės pakeisti ką gyvenime vienam iliuzijoms.
