2020-aisiais metais išėjo Juozo Gaižausko knyga „Dievas su šlepetėmis“, kuri vis dar yra gausiai perkama skaitytojų. Tai grožinis kūrinys, kuriame aktorius ir rašytojas pasakoja apie Šv. Jokūbo kelią Pirėnų pusiasalyje ir pačią piligrimystę. Nieko nuostabaus, kad jis pats 2019-ais metais pėsčiomis iš Lisabonos nuėjo į Santijago de Kompostelą Ispanijoje, kad galėtų nusilenkti ten besiilsintiems Šv. Jokūbo palaikams. Šįkart mes jo klausinėjame apie jo piligrimystės patirtį: apie Kelio vargus ir džiaugsmus, Dievą, kelio ženklus, vienatvę ir kas būna, kai pasiekiame kalno viršūnę.
Kaip kilo idėja išsiruošti į piligriminį žygį?
Mano istorija buvo labai keista. Tiesą sakant, aš į šitą kelią ėjau ketverius metus. Ketverius metus kiekvieną pavasarį, nes man tada palankiausias laikas: mažiausiai spektaklių, mažiausiai darbų ir dar nėra taip karšta. Žiemą kelias beveik uždarytas arba juo eina vienas kitas žmogus, dauguma albergų (svečių namų, red. past.) nedirba, būna sniego, kalnuose yra pavojinga. Vasarą – siaubingai karšta, taip pat keliauja daugybė piligrimų ir kyla problemos dėl apgyvendinimo alberguose. O ruduo irgi toks pat palankus metas eiti kaip ir pavasarį, bet rudenį yra sezono pradžia teatre ir visi spektakliai, filmavimai, visi kiti darbai užgula ir spaudžia prie žemės. Taigi man palankesnis laiko tarpas, kai aš per metus galiu realiai kur nors išeiti, yra pavasaris. Iš pradžių kai sugalvojau, po metų jau planavau pirkti bilietus, tačiau patyriau peties traumą. Pirmais metais, jei tai nutinka, daugumai žmonių turbūt dingsta ta mintis ir pradingsta, iš lėto išblėsta noras ir atkaklumas, ir tiek. Su manimi retai taip įvyksta, nes aš pakankamai atkaklus žmogus. Sulaukiau dar vienerių metų, tada gavau pado traumą. Tuomet mane suėmė ir juokas, ir siutas, galvojau, kas čia vyksta? Toks jausmas, kad tavęs neišleidžia į Kelią kažkas iš viršaus. Trečiais metais užgriuvo nepastumiami darbai: premjera, dar viena premjera, filmas, dar kažkas. Pradėjau su siaubu laukti tų ketvirtų metų, galvojau, kas dar įvyks, ką dar padarys Kelias ir kokiu dar būdu jis mane sulaikys? Tačiau aš nusprendžiau nepasiduoti ir laukti tos akimirkos, kada galėsiu išeiti. Galiausiai po ketverių metų, kai nusipirkau bilietus, niekam nesigyriau ir nešnekėjau, kad išeinu į Kelią, nes jau trejus metus visiems apie tai pasakojau ir naudos ir to nebuvo jokios. Iš manęs juokdavosi: tai taip tu visą gyvenimą ir eisi į tą Kelią? Viena iš tokių juokingesnių istorijų: pirmais metais, kai aš sumaniau eiti, nusipirkau kuprinę. Ir jinai susidėvėjo bestovėdama kampe su visomis etiketėmis ketverius metus. Kai reikėjo išeiti, aš jau nusipirkau kitą kuprinę, nes tuomet tikrai žinojau, kokia jinai turi būti. Tai štai tokiu būdu aš išėjau. Bet sakoma, kad Kelias prasideda tada, kai tu apie jį pradedi galvoti. Remiantis tokia logika, galima sakyti, kad mano kelias truko tuos ketverius metus ir po to dar dvidešimtkelias dienas, kada iš tikrųjų ėjau.
Kas, jūsų manymu, yra piligrimas ir kokių savybių jam reikia? Ir savo knygoje, kuri nėra dokumentika, tačiau yra susijusi su jūsų kelione, rašote, kaip jūsų veikėjas iš pradžių nesijautė kaip piligrimas ir tik po to pradėjo toks jaustis.
Kalbant ne apie knygą, o apie mane, eidamas keliu aš iš tikrųjų nesijaučiau esantis piligrimu. Kai išėjau į Kelią, keletą dienų man atrodė lyg būčiau pavogęs iš kažkieno piligrimo vardą. Nes piligrimas man yra toks žodis ar pavadinimas, kurį reikia užsitarnauti. Negana to, kad tu užsidėjai kuprinę, pasiėmei pasą ir sakai: aš piligrimas. Taip nebūna. Joks tu piligrimas. Tu tiesiog žmogus su kuprine. Taigi aš iš tikrųjų savaitę laiko į savo piligrimo pasą neįrašiau savo vardo ir pavardės. Aš nesijaučiau piligrimu. Ir man prireikė kelių dienų, kad atsisėsčiau ir tai padaryčiau. Nes pradžioj kai man koks nors praeivis šūkteldavo pavadindamas piligrimu, net krūptelėdavau. Galvodavau, kad kažką painioja. O paskui klausimų nekyla, tu esi piligrimas ir ta piligrimystė yra įvairi. Kiekvienam žmogui piligrimystė skirtinga. Aš skaičiau ypač daug medžiagos prieš iškeliaudamas apie piligrimystę, apie Šv. Jokūbo kelią ir perskaičiau nemažai rašinių, kur sakoma, kad daugiausiai žmonės išeina dėl dvasinių dalykų, dėl savęs ieškojimo ar ko kito. Aš iš savo patirties galiu pasakyti, taip, jie eina ir dėl to, bet netiesa, kad daugiausiai. Daugiausiai žmonės eina dėl religinių sumetimų. Aš tai mačiau atsivertęs didžiulę knygą, kuri yra Santijago de Kompostelos piligrimų biure, kur reikėjo įrašyti kelionės priežastį. Religinė priežastis sudarė beveik 80 proc. visų užrašytų priežasčių, o 20 proc. – visos kitos priežastys. Bet iš tiesų nebūtina sekti geltonomis rodyklėmis, nebūtina sekti kriauklėmis, bet koks kelias, upė, pieva, laukas, miškas, vedantis į Santijago de Kompostelos katedrą, yra Šv. Jokūbo kelias. Rodyklės tik padeda lengviau į ją patekti ir nueiti. Bet tai nereiškia, kad tu privalai eiti tik pagal rodykles. Nėra tokios taisyklės. Pirmasis Jokūbo švento kelio piligrimas tradiciškai laikomas Alfonsas II, Astūrijos karalius, kuris IX amžiuje iš vieno miesto, sužinojęs, kad yra atrasti Šv. Jokūbo, vieno iš dvylikos apaštalų palaikai, iškeliavo nusilenkti Šv. Jokūbui, pagerbti jo palaikų. Štai buvo pirmasis piligrimas. Kelintas piligrimas buvau aš – nežinau, tačiau ėjau tik dėl šios pirmosios priežasties, – kad nusilenkčiau Šv. Jokūbui. Nieko daugiau. Mes apskritai gyvename naratyvų pasaulyje, kai šv. Kalėdos pasidaro eglučių puošimo šventė, o ne Kristaus gimimo, Sausio 13-oji tampa neužmirštuolių švente, o Mindaugo karūnavimo diena – himno giedojimo diena. Niekaip negaliu suvokti, kodėl mes negalim giedoti to himno per Kudirkos gimtadienį, kuris ir sukūrė himną. Niekas neklausia, ar liepos šeštą eisi į renginį, ar eisi pagerbti Mindaugo, visi klausia, ar giedosi himną. Tai yra naratyvas – kalbėti aplink, nukreipti dėmesį nuo svarbiausių dalykų. Aš ėjau be jokių naratyvų, o dėl pirmosios priežasties. Tačiau bet kuris žmogus, kuris eina dėl kitos priežasties, jo Kelias irgi tikras. Nėra jokių taisyklių.
Aš pritariu jums, kad nėra jokių taisyklių piligriminiame kelyje, tačiau kiekviename iš jų visuomet yra kokie nors ženklai. Man tie ženklai reikšdavo pasitikėjimą, kad mane kažkas veda. O ką jums Kelyje reiškė kelio ženklai? Ar tai buvo tik ženklai, ar vis dėlto jie jums ir kitokią reikšmę turėjo?
Tie ženklai turi savo prasmę ir reikšmę, turi ir savo atsiradimo istoriją. Aš galėčiau pasakoti valandų valandas, perskaičiau tūkstančius puslapių apie Šv. Jokūbo kelią. Pats Santijago de Kompostelos miestas, kuris tradiciškai yra trečiasis pagal svarbą krikščionybės miestas katalikų pasaulyje (pirmasis yra Vatikanas, o trečiasis – Jeruzalė), į lietuvių kalbą verčiamas „Šv. Jokūbo žvaigždžių lauku“, bet tie ženklai kartais yra atsiradę pačiu keisčiausiu būdu. Pavyzdžiui, Jokūbo kriauklė, kuri yra tapusi vienu iš Kelio simbolių, be geltonosios rodyklės, atsirado keisčiausiu būdu. Nes viduramžiais šis kelias buvo siaubingai pavojingas, jį saugojo tamplieriai, kurie buvo tarsi Kelio policija, bet vis tiek žmonės žūdavo, baisūs plėšikavimai, gero susisiekimo ten tada nebuvo. Taigi žmogui, kurį nuteisė mirties bausme, suteikdavo galimybę nueiti Kelią ir jeigu jis nueidavo nežuvęs, jam būdavo dovanota gyvybė. O tam, kad įrodytų, kad Kelią nuėjo, nuo Santijago de Kompostelos dar turėjo pasiekti Finistere, patį vandenyną, iki kurio būdavo dar 70-80 km, nes ten galėdavai rasti labai specifines kriaukles. Ir tu tokiu būdu grįžęs su ta kriaukle galėdavai įrodyti, kad ten nuėjai, atgauti savo gyvybę. Kartais ženklų atsiradimo istorijos yra labai keistos. O kalbant apie geltonąją rodyklę, aišku, yra smagiau ir saugiau eiti vedant geltonajai rodyklei negu tiesiog stebėti programėlę telefone, ar ne? Juo labiau kad keliai yra tikrai labai gerai sužymėti. Yra, žinoma, problemų, kai eini su penkiasdešimties kilogramų kuprine, būna karšta, jau eini kažkelintą kilometrą, kojos nebelaiko, pūslės, nuovargis, nemiga, visko būna, ir tu eini, o toj vietoj, kur tau reikia sukti į vieną ar į kitą pusę ir yra rodyklė, ten yra sustojęs automobilis. Nepamatai, kad ta rodyklė buvo. Ir nueini tiesiai. Nueini kokius du kilometrus ir supranti, kad dingo rodyklės ir tu kažkur paklydai. Tuomet grįžti atgal, o tai reiškia, kad nuėjai du kartus, taigi išeina papildomi keturi kilometrai prie tavo trisdešimt penkių. O jeigu tai kartojasi, tuomet tau susidarys nemaža našta ir nuovargis. Čia labiau techniškai kalbant, o kalbant paslaptingai, tas jausmas būdavo, kai eini keliuku, ypač mieste tai matoma, eini šaligatviu, kairiąja puse. Matai priešais esančio kelio ženklo antrąją pusę. Ant antrosios kelio ženklo pusės yra nupiešta ar išpurkšta geltona rodyklė. Kartais ji ir yra lenktai nupiešta, kad žinotum, jog ten suksis kelias. Tačiau iš priekio einantys žmonės, miestelėnai nemato jokių geltonų rodyklių. Jie mato Stop ženklą, ar „plytą“, o tu eini tartum kokiu slaptu labirintu ir matai ženklus, kurie skirti tik piligrimams. Mistiškas pojūtis dėl ženklų nuolat lydi.
Aš dar norėčiau paklausti apie religinį aspektą. Minėjote, kad 80 proc. piligrimų eina religiniais sumetimais. O kai jūs ėjote Kelią, ar buvo kokių nors akimirkų, kai jautėte Dievą šalia?
Mano pats knygos pavadinimas sako, kad Dievas buvo tame Kelyje. Jis negali nebūti tokiame kelyje, kuriame šimtus metų eina tūkstančiai piligrimų. Tiek maldų ir ašarų, tiek troškimų ir norų, tiek skirtingų gyvenimų ir skirtingų žmonių iš viso pasaulio. Dievas yra visada šalia. Aš labai norėjau rašydamas knygą pasakyti skaitytojui, žmogui, kuris skaitys ir nori girdėti, kad Dievas yra visuomet šalia. Jis nėra koks nors supersudėtingas ar tolimas ar šaltas. Jis visada šalia ir visada būna. Tik pakelk akis eidamas ir tu pamatysi priešais einantį Dievą per aštriausius akmenis, paprasčiausiomis plonytėmis šlepetėmis. Jis eina, nedejuoja, nesiskundžia ir nieko tau neaiškina. Jis tik eina ir rodo tau kelią. Tu tik pakelk akis. Knygoje Dievas yra. Ir tikrame Kelyje yra daugybė mistinių potyrių. Kiekvienam skirtingai. Yra daugybė dalykų, kurių tau nepapasakos nė vienas piligrimas. Kiekvienas piligrimas turi tokių dalykų. Yra dalykų, kuriuos gali papasakoti tik piligrimas piligrimui ir niekada nepapasakos žmogui, nesusijusiu su Keliu. Bet stebuklai tą Kelią lydi. Kelias visuomet pasirūpina piligrimu. Kelias kalba, Kelias girdi. Nėra vien tik tikslas nueiti ir būti Santijago de Kompostelos katedros rūsyje, nes tokiu atveju gali tiesiog atskristi lėktuvu, ar ne? Nuvažiuoti taksi ir nueiti į tą rūsį. Pats buvimas Kelyje sukuria kažkokius stebuklus. Pasak Jungo, ta patirtis yra iššaukiama, tu ją pritrauki ir pradedi matyti tokius dalykus, apie kuriuos žmonės, pasakytų, kad jie neegzistuoja, arba tiesiog pasakytų, kad tu tiesiog kvanktelėjai. Bet kartais tu eini ir reikia suvokti, kad kartais pasieki tokią nuovargio ribą, pavyzdžiui, kai buvau nuėjęs 150 km per tris dienas prie 50 laipsnių karštyje ir nebeturėdamas kojų, nudrožęs jas kiek tik buvo įmanoma, kai peržengi šią nuovargio ribą, pradedi matyti dalykus, kurių paprastai gyvenime nematai. Ir nebūtinai tie dalykai yra netikri. Galbūt tuos dalykus gali pamatyti tik tuomet, kai peržengi ribą, ir tuomet tau atsiveria pasaulis. Tau plyšta dangus ir prasiplečia erdvė. Nebūtinai apie tai turi pasakoti, nebūtinai turi skelbti visam pasauliui, bet kad tai vyksta su kiekvienu piligrimu, aš esu tikras.
Sakoma, kad mūsų tikėjimas yra išbandomas sunkumų. Koks jums buvo pats didžiausias iššūkis Kelyje?
Jo nebuvo vieno. Tų iššūkių Kelyje buvo nemažai. Visų pirma, septyni, aštuoni, devyni ar tūkstantis kilometrų, kuriuos nueina piligrimas, jie yra iš esmės iššūkis. Pats tas Kelias, pats tas atstumas kalnais, kalvomis yra iššūkis, nes tu visada eini tokia keista briauna, peržengęs savo glimybių ribą arba ant galimybių ribos. Tiktai tiek, kad mes iš tikrųjų nežinom, kiek gali žmogus. Kai mes manom, kam nebeturim jėgų, kariškiai, berods, yra paskaičiavę, kad, pasirodo, mes esam išnaudoję tik 20 proc. savo resursų. Organizmas mums pradeda sakyti, kad mūsų resursai baigiasi, kai dar lieka 80 proc. Štai kur įdomiausias dalykas. Dažniausiai mes nepatiriame tos būsenos dažnai. Todėl natūralu, kad iššūkiai yra labai elementarūs ir paprasti. Ateina akimirkos, kai tu nebegali paeiti nė žingsnio. Bet kas gali nutikti: sąnariai, keliai, susmigę nagai, supūliavusios kojos, gangrena, nugaros trauma, sausgyslės patempimas, raumens trūkis, o jeigu negersi pakankamai vandens, tai kojų gyslos sukelia tokį skausmą, kad tiesiog neįmanoma paeiti. Čia tik galimybės. Bet kiekvienam piligrimui, taip pat ir man, buvo keleta akimirkų – net ne akimirkų – kokius tris kartus tikrai maniau, kad Kelias man yra baigtas. Ir ta apmaudo akimirka, kai tu stovi vienas kažkur kalnuose ir aplinkui nė vieno žmogaus, iki artimiausios vietos yra kokie 18 km ir tu negali žengti nė vieno žingsnio, tu daryk ką nori: nu ir ką, atsisėdai ant kelmelio, paverkei, ir kiek tu verksi? Nu dešimt minučių, penkiolika. Niekas nepasikeitė. Tau vis tiek reikia pajudėti kažkokiu būdu. Niekas juk sraigtasparnio neatsiųs. Tau vis tiek reikės pakilti ir nueiti tuos 18 km. Tuomet, manau, piligrimų kelias iš tikrųjų ir prasideda – kai žmogus susiduria su savo iššūkiais, dalykais, kuriuos yra žymiai lengviau nutraukti, pabaigti, juk ai, man koja, aš važiuoju į ligoninę, nes bus gangrena, negu užsispirti ir pabaigti iki galo darbą. Tokių iššūkių buvo ir jie buvo didžiausi. Be tų didžiųjų iššūkių yra ir mažieji. Pavyzdžiui, šiuolaikiškas, vartotojiškas žmogus, keliaujantis po pasaulį, gyvenantis geruose viešbučiuose, įpratęs prie komforto – mes tokie esam, europiečiai. Ir kai atvažiuoji ir pirmą kartą pamatai tą albergą, kuriame miega trisdešimt žmonių, tarakonai, driežai, matai sukandžiotas blakių merginas, vienas tualetas ir dušas trisdešimčiai žmonių, tai visos tos mažos ribos, kurias pamažu reikėjo peržengti. Aš ilgą laiką galvojau, kaip išvengti tos bendros nakvynės pilname būryje žmonių? O paskui esu gyvenęs vienoj patalpoj su šimtu žmonių, miegojau apatiniame gulte, kuris pradeda judėti kaip pamišęs, jei viršutiniame gulte miegantis žmogus apsiverčia. Mažas langelis, trūksta oro, o tas žmogus, kuris prie langelio miega, jį uždaro, nes jam pasidaro šalta. Tuomet atsikeli trečią ar pusę keturių nakties, atsistoji ir išeini į naktį, nes supranti, kad bergždžia – visi knarkia taip, kad neįmanoma miegoti. Todėl išeini į naktį toliau eiti Keliu, o nespėjęs žengti nė žingsnio, jau būni pervargęs. Temperatūrų svyravimai, amžinos kalvos, kyli, kyli, galvoji, Viešpatie, kada tas kalnas baigsis. Pas mus tokių statumų nėra, kai žiūri į viršų užvertęs galvą. Kelyje iššūkiai yra kiekvienos dienos akimirka.
O tomis akimirkomis, kai reikėdavo lipti į kalną arba kai atsisėdi ant kelmo ir, atrodo, toks apmaudas ima, kas padėdavo atsistoti ir eiti? Kas varydavo į priekį?
Čia toks klausimas tarsi paprastas, bet vienareikšmio atsakymo nėra. Kartais tiesiog žmonės turi įgimto atkaklumo, užsispyrimo, tikslo siekimo, užsibrėžtumo. Mane vedė atkaklumas, noras padaryti tai, ką aš sugalvojau. Aš norėjau pabaigti darbą, jeigu sykį jį pradėjau. Čia tokia paprasta kalba. O iš tiesų, kas tave veda, kas tave pakelia ir paneša, kai nebegali eiti, nes kartais būdavo toks jausmas, kad tave tiesiog neša, nes jei pačiam reikėtų eiti, tu nepaeitum. Aš galiu numanyti, galiu fantazuoti, kas tai galėtų būti, galiu sakyti, kad tai Dievas ar Šv. Jokūbas, galiu justi, tačiau aš neprivalau teigti, nes kiekvienam tai gali atrodyti skirtingai. Juk tą kelią nebūtinai praeina katalikai ar krikščionys. Sutikau ir žydų, ir graikų, ir kinų, ir japonų, ir rusų, kurie ne katalikai. Visi eina dėl skirtingų priežasčių, tačiau niekam tai neįdomu. Kelyje yra neįdomu keletas dalykų: kiek tau metų, kokia tavo profesija, kiek pinigų turi. Man kartą buvo toks jausmas, na, man taip atrodė, o aktoriai dažnai turi tokį aštrų jutimą stebint žmones, tokia jau ta mūsų profesija, taigi man taip atrodė, kad aš turbūt viename alberge gyvenau su milijardieriumi. Niekas jo neklausė ir niekam jis nepasakojo, niekas manęs neklausė, kas aš toks, tačiau tas milijardierius kaip ir visi gulėjo ant to paties gulto su vienkartine patalyne. Niekada nežinai, kas veda tą žmogų, kas tave veda kartais nežinai. Žmonės dažnai sako ir apie alpinistus: kai įtraukia tave tas Kelias, tai neina kitaip toliau gyventi, taip ir lauki galimybės toliau keliauti.
Dalį kelio vis tiek turbūt ėjote vienas. Ką, jūsų manymu, Kelyje gali pasiūlyti vienatvė, ko negali pasiūlyti draugija?
Aš beveik visą Kelią ėjau vienas. Aš tik retkarčiais eidavau su kuo nors. Bet atsakant į klausimą, kai tu eini vienas, gali rinktis kokį nori sau tinkantį žingsnį ir tempą. Tau nereikia derintis prie nieko, gali ilsėtis ir sustoti tada, kai tau reikia. Kai eini su kuo nors, o kuo didesnis būrys, tuo blogiau, gali būti, kad tas būrys eina lėčiau, nei esi įpratęs eiti, arba greičiau, ir tai labai greitai pradeda erzinti. Esu matęs, kaip eina keli žmonės ir atsiskiria piligrimas, sako, jūs eikit, eikit, ir jis eina vienas. Todėl, kad tai pradeda erzinti. Kartais išėjęs net su pačiu artimiausiu žmogumi, gali būti, kad negalėsi eiti kartu, nes nesutaps žingsniai. Tai nereiškia, kad negali su juo išeiti, tiesiog susitiksite nakvynės vietoje. Kartais būna, kad sutinki Kelyje žmonių, kurie eina panašiu tempu, ir tada visai smagu kartais paeiti, nes ėjimas būryje turi ne tik neigiamą pusę, bet ir teigiamą: tuomet yra pokalbiai, gali pasišnekėti, gali bendrauti ir greičiau prabėga laikas ir kilometrai.
O kokie būna pokalbiai Kelyje ir ar jie skiriasi nuo pokalbių paprastame gyvenime?
Aš nedažnai eidavau ne vienas Kelyje, nors dažnai prisijungdavo ir pasiprašydavo kartu eiti jaunos merginos. Aš taip pagalvodavau, kad gal jos tuomet jausdavosi saugesnės eidamos kartu su vyru, gal joms būdavo ramiau kartu eiti per mišką, o ne bijoti, kad kas nors išlįs iš už kampo. Iš pradžių aš taip kreivai žiūrėdavau, galvodavau, kas čia vyksta, kad vien tik merginos, bet paskui pagalvojau, kad priežastis greičiausiai ta. Tai nežinau, aš tais atvejais būdavau geras klausytojas. Nelabai daug ką pasakodavau, o mielai išklausydavau visus. Aišku, jei ko nors mirtinai paklausdavo, tai aš atsakydavau.
Turbūt net radijo nereikėdavo.
Ne, aš šiaip esu šnekus žmogus, galiu jeigu norisi ar jeigu reikia kalbėti nesustodamas daugybę valandų, bet Kelyje aš neturėdavau tokio poreikio. Tai aš mieliau klausiausi kitų žmonių ir jų istorijų, o jų buvo daugybė ir nuostabių.
Ką palikote Kelyje, be kelių kilogramų, ir ką įgijote?
Aš Kelyje iš tikrųjų palikau apie dešimt kilogramų, pora grįžo, o visi kiti taip ir liko. Dar be tų kelių kilogramų, kuriuos aš išsiunčiau į Lietuvą kaip perteklinius daiktus, be reikalo pasiimtus į kelią, taip pat barsčiau daugybę nereikalingų daiktų: tai kokie marškinėliai, tai koks kitas daiktelis, kol galų gale, kai buvau visai netoli Santijago, suvokiau, kad dabar kuprinėje jau yra tik tai, kas ir turi būti. Tačiau aš nežinau, kaip atsakyti į tą klausimą, ką palikau Kelyje. Nieko tu nepalieki Kelyje, gal tik kažkokius komforto dalykus, įpročius, kurie šiaip patys savaime nėra blogi. Aš neretai pagalvoju, kad mes gyvename tokio perteklinio komforto pasaulyje. Ta milžiniška skuba, kai neturim niekam laiko. Kai pagalvoji, tas gyvenimas juokingas. Mes net to nepastebim. Aš atsimenu prieš daugelį metų vykau į Niujorką. Tai buvo mano pirmasis užsienis, turėjom studentų apsikeitimą ir ateina amerikiečiai studentai ir sako: How are you? Ir tu nuoširdžiai pradedi pasakoti, kaip tu jautiesi, o jie už sekundės apsisuka ir nueina. Stovi kaip idiotas ir nesupranti, kas čia vyksta: juk jeigu paklausia tavęs, kaip gyveni, tai tu ir pasakoji, ar ne? O dabar mes patys taip gyvename. Labas, kaip laikaisi? Ai, gerai. Nu tai iki. Ar ne? Tas greitis, viskas vakar, dabar, niekam neturim laiko, neturim laiko žmogui, neturim laiko draugui, neturim laiko sau ar ką nors rimtai apgalvoti. Man tai toks gyvenimas siaubingas. Paverčia mus į monstrus. Kartais atrodo, kad visa ši padėtis pasaulyje, ši pandemija dėl to ir yra, kad kažkas nori sustabdyti tokį nesveiką ir nepaaiškinamą mūsų bėgimą. Tai šitai eidamas Kelyje tu tikrai palieki. Tą bėgimą, skubėjimą. O ką įgauni, tai minėjau ir anksčiau, kad yra dalykų, kuriuos nė vienas piligrimas tiesiog nepapasakos.
Kaip manote, kas būna, kai pasiekiame kalno viršūnę? Kas būna, kai pasiekiame savo tikslą? Kaip jūs jautėtės, kai pasiekėte savąjį?
Turbūt be to fizinio nuovargio, labiausiai buvo išaštrėjęs nuolankumo jausmas. Nuolankumo Dievui, nuolankumo pasauliui. Atsimenu, jausmas buvo toks, kad tu jautiesi toks mažas, o pasaulis toks didelis, tu jautiesi toks nesvarbus, o viskas aplinkui taip svarbu. O įdomiausia, kad tu jautiesi taip, o kiti žiūri į tave ir tave mato didelį. Tu užaugi tame Kelyje. Kartais reikėtų nugyventi dešimt ar penkiolika metų, kad gautum tokią patirtį. O čia gauni nuėjęs maždaug mėnesį nusilenkti Šv. Jokūbui, žiūrint kokiu keliu eini. Tai tave pakeičia. Patirtis žmogų pakeičia. Be jokios abejonės nusikratai visų žmogui nereikalingų savybių, puikybės, perteklinių dalykų, o sąmonė ir siela būna tokio aiškumo, tokio paprastumo, kad pamatai labai labai aiškiai, koks tas gyvenimas turi būti. Tik noriu pasakyti mažytį papildymą prie to. Labai neretai žmonės tai pajutę, išgyvenę, patyrę pamiršta vieną dalyką, o jo nereikia pamiršti: žmogus patiria ir mano, kad jau viskas. Kaip ką tik pati minėjai klausimą – aš jau kalno viršūnėje, ar ne? Jau viską padariau. Ne. Čia reiškia, kad tu vieną kartą užlipai į vieno kalno viršūnę kalnų grandinėje, kuri tęsiasi visą gyvenimą. Nuosekliai kas dieną reikia lipti ir leistis į tuos kalnus. Tik tada tas nušvitimas ir tas patyrimas, jausmas perplėšto dangaus lydės tave nuosekliai, daugmaž visada.
