Visai nežinau, kaip pradėti recenziją apie Andrei Makine knygą „Moteris, kur laukė“. Tai lyg kalbėti apie kažką intymaus ir svarbaus, kai žodžiai stringa, drovumas kausto ir bijai, kad tik netyčia nepasakytum per daug ir tuo pačiu – kad tik nesumeluotum. Jaudiniesi, nes tai svarbu: tiek pat bijai lėkštai išreikšti taurius jausmus, kiek perdėtai juos hiperbolizuoti – eini lynu, turi išlaikyti pusiausvyrą, kitaip nukrisi.
Tai nėra vienas tų romanų, kuriuos perskaitai ir kitą dieną net pamiršti, kad skaitei. Pradėjęs skaityti knygą vėlyvą vakarą, važiuodamas autobusu, kad negirdėčiau ir nematyčiau banalių žmonių, stebėjausi, kaip „Prancūziško testamento“ autorius gali taip gašliai ir primityviai rašyti (vėliau suprasiu, kodėl). Pradžia priminė ne itin vykusį romaną „Žako Dormo žemė ir dangus“, – neįtikinantį, dirbtinai literatūrišką, sukonstruotą pardavimams, ne parašytą skaitymui.
Tačiau grįžęs namo vis tiek atsiverčiau knygą. Ir greitai buvo aišku – kol neperskaitysiu, neužmigsiu. Greitai supratau, kam reikėjo pradėti knygą tuo, ką palaikiau primityviu gašlumu, kuriuo dabar taip pasaulį žavi apie atspalvius rašančios beraštės: gyvenime dažnai pasirenkame jį, kad apgautume save, jog nieko daugiau pasirinkti neįmanoma.
„Moteris, kuris laukė“ – tai istorija, apie moterį, kuri trisdešimt metų laukia savo iš fronto negrįžtančio vyro. A. Makine, užuot sukūręs kažką panašaus į nuobodžią ir lėkštą „Prancūzų leitenanto moterį“, šį kartą sužibo kaip niekada ryškiai. Galbūt – aš tik spėju – tai geriausia jo knyga. Bent jau lietuviškai – tikrai.
Nes čia, tarp milijono galimų interpretacijų, nuolat galima savęs paklausti – kas yra gyvenimas, meilė, mirtis? Ko laukia moteris, kurią vieni laiko pamišėle, kiti – šventąja? Ar gyvenime reikia plaukti pasroviui: mokslai, darbas, šeima, vaikai, ar laukti… tos vienintelės, pačios svarbiausios, su jokiais biurokratiniais, socialiniais ir ekonominiais reiškiniais neturinčios nieko bendro Meilės?
Knygos autorius meistriškai ne tik kuria intrigą, bet ir naudodamas Hegelio „Neigimo neigimo“ principą vis paneigia naujas interpretacijas apie moterį, kuri laukia, tuo parodydamas, kaip romanas apie meilę ir mirtį gali būti toks įtraukiantis, kad retsykiais trūksta oro jį skaitant. Atrodo, kad viskas jau aišku, ir staiga turėta „tvirta“ tiesa pasirodo kaip visiška kvailystė.
Iš pirmo žvilgsnio paprasta istorija, parašyta prancūzišku stiliumi, tampa metafora, apibendrinančia viską: gyvenimą, meilę ir mirtį.
Moteris, kuri laukia, nesitiki nieko sulaukti, ji bijo sulaukti. Ji žino, kad nieko nesulauks. Tai ko ji laukia? Kas čia per kliedesiai?
Laukimas yra jos pasiteisinimas. Laukimas yra jos išganymas. Egzistencinė dialektika paprasta: nusikaltimas yra gimti, bausmė yra gyvenimas, mirtis yra išganymas. Pasakotojas bando tai suprasti ir seka mums žiaurią sakmę apie šią triadą. Švelniais žodžiais bando parodyti, kaip po stoiškos ir iš pažiūros skurdžios moters išvaizda liepsnoja, lyg vakaro dangus, amžinas meilės ilgesys. Kaip moteris, kuri prižiūri mirti pasmerktas senutes, iš tiesų yra „po gyvenimo” gyventoja.
Tie, kas nors kartą laukė. Nors kartą tikėjo. Nors kartą mylėjo. Nors kartą prižadėjo neišsižadėti – tie viską supras, ir knygos pabaigoje virptels net labiausiai nuo laukimo sušalusi širdis.
Tie, kas nors kartą laukė, žino. Kad tikra yra tik ta meilė, kuri neįmanoma. Kurios lauki visą gyvenimą.
