Marina Abramovič – viena garsiausių menininkių, performansų atlikėjų, prikaustanti milijonų žmonių dėmesį. Ši charizmatiška, paslaptinga, dramatiška asmenybė savo kūryba užmezga gilų ryšį tarp menininko bei žiūrovo, tyrinėja kūno, proto galimybes, provokuoja bei žavi jau daugiau nei keturis dešimtmečius.
Serbė Marina Abramovič gimė 1946 m. lapkričio 30 d. Belgrade, Jugoslavijoje, komunistų vyriausybei tarnaujančių tėvų šeimoje. Studijavo tapybą vienoje Belgrado, o vėliau Zagrebo akademijų, keletą metų dėstytojavo tuo pačiu metu plėtodama pirmojo performanso idėją. Pasakoja, kad juos su broliu motina ugdė ,,kariniu režimu”, griežtai kontroliavo, kartais būdavo žiauri, tačiau palaikė dukters polinkį į kūrybą. Namo turėdavo grįžti prieš 22 h. ir ši taisyklė tęsėsi net 29- erius metus, kol Marina gyveno kartu. Taigi, visi pirmieji kūrybiniai ieškojimai, eksperimentai, traumos (įsipjovimai, nudegimai ir pan.) bei kitos patirtys įvykdavo iki 22 h. vakaro. Taip, ši kūrėja it užtaisytas ginklas, rusiška ruletė, jos pasirodymai nesurežisuoti ir pavojingi, niekad negali nuspėti jų baigties – ar nebus peržengta slidi riba tarp sėkmingai atlikto performanso ir realios tragedijos. Kiekvienas pasirodymas it ritualas ir Marina, rodos, pasiryžusi save paaukoti. Kūnas atstoja subjektą ir objektą kartu; tradiciniuose menuose yra statulos, tapybos kūriniai ir kt., o Abramovič juos pakeičia savimi, meninė išraiška – ji pati. ,,Performansų atlikėjai turėtų nekęsti teatro. Teatras apgaulė: peilis netikras, kraujas netikras, emocijos taip pat. Performanse priešingai – jame tikra viskas” – sako kūrėja. Graži, paslaptinga, tarytum nesenstanti, elegantiška (tarp kitko, bendradarbiavusi su mados namais ,,Givenchy”, žurnalu ,,Vogue”), ,,žaidžianti” krauju moteris ne kartą buvo praminta vampyre.
Jau pirmajame solo performanse ,,Rhythm 10” 1973 m. tyrinėjo fizines bei psichines žmogaus ribas. Tarp savo išskėstų rankos pirštų smaigstė peilius ir įrašinėjo garsus vienoje iš dviejų atsineštų kasečių. Įsipjovus 20 kartų išklausė įrašą, įdėjo antrą tuščią kasetę ir mėgino atkartoti tuos pačius judesius, klaidas imdama peilius ta pačia eilės tvarka ir smeigdama į jau esančias žaizdas. Įjungusi dvi kasetes klausėsi dvigubo peilių smaigstymo į grindis ir į savo kūną ritmo vieną valandą. ,,Kai kartą įžengi į performansą, gali pastumti save daryti tokius dalykus, kokių įprastai nei už ką nedarytum” – po pirmojo pasirodymo sakė Abramovič. 1974 m. pasirodyme ,,Rhythm 2” išbandė psichotropines medžiagas, sukeliančias katatoniją – sąstingį. Nors kūno raumenys turėjo susitraukti palaikant žmogų vienoje pozoje keletui valandų, Marinos organizmas sureagavo atvirkščiai – ji visai nekontroliavo savęs, nevalingai judėjo, tačiau protas buvo išlikęs skaidrus, veiksnus. Yra bandžiusi ir preperatų, turinčių sukelti šizofreniją; menininkei rūpėjo pajusti ir peržengti ribą tarp sąmoningumo ir nesąmoningumo.
Vienas drastiškiausių performansų – 1974 m. ,,Rhythm 0”, kurio tikslas ištirti kūrėjo-žiūrovo ryšį bei nustatyti kiek toli pasiryžę žengti žmonės. Jame pačiai Abramovič teko pasyvus vaidmuo – nebyliai stovėti 6 valandas kol, tuo tarpu, žmonės manipuliavo jos kūnu kaip panorėję naudodamiesi 72 ant stalo išdėliotais daiktais. Tarp plataus daiktų pasirinkimo buvo ir gėrybių: medaus, rožių, vynuogių, kvepalų, duonos, vyno ir išties grėsmingų dalykų: skalpelių, ašmenų, žirklių, netgi viena kulka užtaisytas pistoletas. Visi dalyviai scenoje buvo lygūs kuriant šį performansą. Marina prisiimė pilną atsakomybę už galimas pasekmes, palikdama laisvę publikos veiksmams, interpretacijoms, atsidavė likimui. ,,Performansas vystėsi iš lėto, palengva. Švelnūs prisilietimai rože ar rankomis, nedrąsūs pakštelėjimai trečiąją valandą išaugo į drabužių nuplėšimą peilio ašmenimis (…) ketvirtąją valandą tie patys ašmenys jau tyrinėjo gyvą kūną. Buvo įdrėksta gerklė, kad kažkas paragautų kraujo, įsidrąsinta įvairaus pobūdžio seksualiniam priekabiavimui (…) galiausiai netgi ginklas prispaustas prie galvos su pačios Marinos pirštu ties gaiduku ir ašaromis akyse” – apie reginį pasakoja meno kritikas Thomas McEvilley. Tik galerijos darbuotojams paskelbus, kad pasirodymo laikas baigėsi, Abramovič pajudėjo ir liepė visiems išeiti negalėdama pakelti akių ir asmeniškai pažvelgti į susirinkusiuosius; pastarieji nedelsdami, skubiai, taip ir padarė. ,,Tai buvo sunkiausias performansas kuriame dalyvavau, nes nieko negalėjau kontroliuoti. Kontroliavo auditorija. Išmokau, jog atsiduodami jos valiai galime mirti ” – trumpai komentavo kūrėja. Atlikti ne visų ankstyvųjų pasirodymų įrašai, Abramovič manymu, tikriausias būdas išsaugoti performansą yra atkartoti jį iš naujo.
<p style=”text-align: center;”><img class=”alignnone” src=”http://www.kaunozinios.lt/wp-content/uploads/2015/09/Marina-Abramovic-2.jpg” alt=”” width=”656″ height=”437″ /></p>
<p style=”text-align: center;”><em>© Wikimedia Commons archyvo nuotr.</em></p>
<p style=”text-align: justify;”>Nors 1971-1976 m. buvo susituokusi su Neša Paripovič, svarbiausio vyro jos gyvenime vietą užima 1975 m. sutiktas vokiečių kilmės artistas Frank Uwe Laysiepen, žinomas kaip Ulay. Praėjus metams nuo šios pažinties, Marina pirmą kartą išsikėlė iš tėvų namų ir apsigyveno su Ulay. Jie buvo įsimylėjėliai ir kartu kūrybos partneriai, keliavo po Europą gyvendami furgone, lankė įvairius pasaulio kraštus. Per dvasines keliones buvo apsistoję pas aborigenus Australijoje, budistų vienuolyne Tibete, Saharos, Gobio dykumose ir kitur. Kartu išbuvo 12 metų, o nusprendę pasukti skirtingais keliais paženklino tai jautriu performansu ,,The Lovers” (1988 m.). Atsidūrę priešinguose Didžiosios Kinijos sienos galuose, ėjo vienas link kito net 3 mėnesius, jog susitikę sienos viduryje atsisveikintų. Pora kartu yra atlikusi daugybę performansų atskleisdami kaip supranta vyro ir moters draugystę, sąveiką. Tyrinėjo vienas kitą taip giliai, kaip galima tyrinėti tik patį save, nebijodami įskaudinti, liesdami paslėptas ar jau išreikštas emocijas.</p>
2010 m. MoMo muziejuje, Niujorke, (Museum of modern art) Abramovič atliko performansą pavadinimu ,,The artist is present” kurio metu sėdėjo prie mažo staliuko, o žmonės vienai minutei prisėsdavo priešais ją ir jiedu tiesiog žiūrėdavo vienas į kitą. Kiekvienas ateidavo vedinas savų paskatų: pamatyti garsiąją menininkę, sudalyvauti pasirodyme, iš smalsumo ar trokšdami kokios nors nuostabos. Visai nesvarbu, kodėl, svarbi parodyta iniciatyva, prisijungimas. Tie, kurie tikėjosi būti nustebintais, nenusivylė – nelauktai ir netikėtai priešais Abramovič atsisėdo buvęs mylimasis Ulay, su kuriuo nesimatė nuo pat atsisveikinimo 1988-aisiais. Net ir nežinantiems priešistorės aišku, jog jie vienas kitam – ne pašaliniai… Kūno kalba iš karto išdavė neužgesusį emocinį ryšį, artumą, bendras patirtis. Rodos, taip sunku sėdėti ir tylėti, žvelgti neutraliai. Marina neištvėrusi peržengia stebėtojos vaidmenį, ištiesia per stalą rankas ir susikimba su Ulay, akys paplūsta ašaromis, susikaupusiais žodžiais, užgniaužtais jausmais. Stiprus, graudinantis ir kartu gerai pažįstamas momentas, palietęs ne vieną iš mūsų. Praeitis tarsi miglotas sapnas grįžta primindama apie save ir vėl pasitraukia, kaip kad pasitraukė iš salės išėjęs Ulay, tačiau tos akimirkos jausmas lieka ilgam sujaukęs vidų. Paleisti skaudu, tačiau kartais tai neišvengiama; žmoguje nuolat verda priešprieša tarp to, ką jaučiam ir to, kas turi įvykti. Geriausi dalykai gyvenime neretai kelia didžiausią skausmą.
<iframe src=”https://www.youtube.com/embed/OS0Tg0IjCp4?rel=0&controls=0&showinfo=0″ width=”640″ height=”360″ frameborder=”0″></iframe>
2012 m. išleistas dokumentinis filmas tuo pačiu, ,,The artist is present”, pavadinimu. Marina Abramovič, dovanojanti performansus, kurie prilygsta tikram iššūkiui žmogaus galimybėms, filme nori atsakyti į daugel kartų per ilgiau nei 40 metų trunkančią kūrybinę veiklą girdėtą klausimą: ,,Kodėl tai menas?”. Performansas tampa gyvenimu, o gyvenimas – menas, atgimstantis vis kitokiu pavidalu dar ir dar kartą.
