Šį kartą rubrikos „Miesto pokalbiai“ pašnekovas – žmogus, kurio pristatinėti beveik nereikia – humoristas Mantas Katleris.
Lietuviams pirmiausia akin įstrigęs kaip linksmuolis iš „Humoro klubo“, vėliau tapo tikra pokštų ir juokelių kūrimo ikona Lietuvoje. Kalbamės apie humorą, jo kultūrą ir prasmę Lietuvoje, pokštų ribas bei simboliką.
– Mantai, ką reiškia būti komiku? Kokio tipo humoristu laikai save? Egzistuoja įvaririų: pradedant Woody Allenu, baigiant kai kuriais “TED“ lektoriais. Kokioje terpėje norėtum ir turėtum matyti save?
– Labai džiaugčiausi, jeigu žmonės mane bent jau pažintų kaip stand-up komiką, o ne kažkokį anekdotų pasakotoją. Šiaip tu turbūt esi pirmas žurnalistas, kuris kaip pavyzdį pateikia Woody Alleną o ne šilanską ar Bingelį. Stand-up stiliaus humoras skiriasi nuo kitų tuo, kad jo metu yra pasakojami asmeniniai komiko potyriai ir ironiškas požiūris į pasaulį, o ne Petriuko nuotykiai arba uošvienės ir žento pokalbiai. Nenorėčiau savęs lyginti nei su vienu iš žinomiausių pasaulio komikų, nes tai būtų tas pats, kas lyginti USA DREAM TEAM su 6c klases berniukų komanda. Tačiau mano mėgiamiausi humoristai yra Louis C.K. ir Ricky Gervais. Ir kuo toliau, tuo labiau mano komedijos stilius darosi panašesnis į jų.
– Kiek skiriasi pokštauti sandarioje erdvėje (filmuotis televizijoje), daryti šou bare ir skaldyti juokelius savoje kompanijoje? Ar tave užsako į gimtadienius?
– Galėčiau pasakyti, kad labai skiriasi. Televizijoje, tavo juokai turi būti skirti universaliai auditorijai – visiems, kas tave mato. O darant pasirodymus baruose, tu orientuojiesi tik į salės žiūrovą, kuris moka už bilietą; dėl to temos gali būti daug laisvesnės, o humoras – daug juodesnis. Į gimtadienius ar net vestuves mane yra kvietę, bet visada atsisakau. Niekada nebūsiu tuo humoristu, kuris daro pasirodymus tik dėl pinigų, pats nejausdamas malonumo. Jau geriau pajuokinti Humoro Klubo gerbėjus uz mažiau pinigų, negu vestuvėse vaikščot su mikrofonu ir siūlyt visiem po 50 gramų už nemažą sumą.
– Įstrigai man kaip graudulingai sarkastiškų pokštų skaldytojas, daugiausiai žaidžiantis su autoironija. Labai mėgsti pasijuokti iš savęs: vaidini besimasturbuojantį prie sienos, per naktį žaidžiantį kompiuterinius žaidimus. Ar taip darai mėgini suvirpinti merginų širdis, ar tiesiog nori būti nepažeidžiamas kitiems?
– Na būtent iš tų pavyzdzių, kuriuos čia pateikei, tai vargu ar nors vienai merginai širdį suvirpinsi (juokiasi). Savo karjeros pradžiai pasirinkau autoironiją, nes, manau, kad tik nekompleksuotas ir gerą humoro jausmą turintis žmogus gali juoktis iš savęs, o ne iš kitų. Šiaip dabar juokiuosi iš visko, net ir iš tų pačių scenos žvaigždžių. Komiko darbas yra įžvelgti humorą tuose dalykuose, su kuriais susiduria visi… Come on, kaip aš galiu nesijuokti is Radžio, kuris ieško sau žmonos per LNK apsirengęs veislinių žirgų dresuotojo kostiumu?
– Kokias humoro perspektyvas matai Lietuvoje. Ko galima tikėtis per ateinantį dešimtmetį? Gal turi kokių neoficialių džiugių naujienų?
– Mano nuomone, stand-up humoras taps ganėtinai populiarus jaunų žmonių tarpe per artimiausius kelerius metus. Prie mūsų vis prisijungia nauji ir labai gabūs dalyviai, kaskart kuriame vis geresnius pasirodymus, į savo turus įtraukiame vis daugiau miestų ir visada surenkame pilnas patalpas žmonių. Ypač mus palaiko Kaune. Žmonėms reikėjo priprasti prie naujo stiliaus humoro, ir dabar turime tikrai daugiau fanų, negu kad turėjome tada, kai buvome televizoriaus dėžėj.
– Palygink lietuvių publiką kad ir su tais pačiais latviais (rodos, tu ten neseniai buvai?) ar tolimesnių kraštų gyventojais. Ką mes galime laikyti savo išskirtinumu ir ką liūdnu šiaurietiškai depresyviu minusu?
– Publiką palyginti ganėtinai sunku, nes neįsivaizduoju, kaip latviai reaguotų i bajerius apie buvusias merginas ar Panevėžį. Tačiau lietuviai tikrai nėra ta tauta, kuri mėgtų pasijuokti. Netgi žmonės dažnai ateina i mūsų pasirodymus ne atsipalaidavę ir gerai nusiteikę, bet susinervinę, ir laukia kol juos prajuokinsi. Esu buvęs ir Jungtinėje Karalystėje, ir JAV, ir net Prancuzijos komikų pasirodymuose (aišku, prancūziškai nieko nesupratau) bet ten žmonės jau ateina su gera nuotaika, ir juos taip lengva prajuokinti, kad net keista. Tiesiog lietuviams reiktų mažiau nervintis, ką koks nors juokelis galėtų įžeisti, ir daugiau juoktis, jeigu tik yra juokinga.
– Neseniai interneto platybėse kurpei juokelius ir apie Rūtą Meilutytę. Gal taip nesąmoningai mėgini Rūtą apsaugoti nuo hiperdidybės pobūdžio?
– Rūtos asmeniškai nepažįstu, tačiau manau, kad ji niekada nesirgs didybės manija. Rūta yra tikra šaunuolė, ir labai džiaugiuosi jos pergale. Esu sukūręs kelis juokelius apie jos dalyvavimą olimpiadoje, bet tikrai nesiekdamas jos sumenkinti ar įžeisti. Tiesiog man ši istorija labai įstrigo, atrodytų jog ką tik žiūrėjau dramatišką holivudinį filmą, kuris net privertė nemažai žmonių ir ašarą išspausti, o ne Olimpiadą.
– Gana specifinė humoro rūšis – juodasis humoras. Ar galima juo pateisinti tyčiojimąsi iš juodaodžių, neįgaliųjų, moterų? Ar tai nėra tik gudri priedanga antisemitiniams, rasistiniams polėkiams išreikšti?
– Šilanskas visą savo gyvenimą pasakojo anekdotus apie skūpą žydelį ir mėgdžiojo stereotipišką jo balsą, užsidėjęs žydiškas garbanas. Tai irgi galima traktuoti kaip antisemitizmą. Nemanau, kad žydam labai patiktų toks humoras. Apskritai juodas humoras yra geras tada, kai jis yra juokingas, nors kartais žmonės kurdami tokį humorą tiesiog nori sukurti kažką juodo, pamiršdami, kad visų pirma tai turi būti juokinga. Aš nesu nei rasistas, nei seksistas, bet juodą humorą labai mėgstu.
– O nebijai būti sumuštas panevėžiečių? Atsimenu tavo pokštą apie kovingą tenykštę senolę…
– Na, jeigu būsiu sumuštas Panevėžyje, tai turbūt bus ne dėl bajerių, o dėl to, kad kažkas norės paskambinti iš mano telefono, ir aš atsakysiu, kad saskaitoj neturiu pakankamai pinigų. Iš tikro dar nei karto panevėžietis man į akis nepasakė, jog užteks juokelių apie Panevėžį. Kaip tik dažniausiai girdžiu: „Ei, čia tu tas Kancleris, ne? Iš anekdotų klubo… Gerai stumi“
– Žinai, kodėl estas laiko iki pusės žemėje įkastą savo žmonos lavoną?
– Kad dviratį galėtų pasistatyt?
– Teisingai. O dar sakai, kad nesi anekdotų žmogus. Iš ko niekada nesijuoktum?
– Juokčiausi is visko. Turiu tą yda – nesutvardomą juoką. Jeigu pradedu juoktis iš ko nors, tai negaliu sustoti net per šarvones. Temų, kuriomis negalėčiau juokauti – turbūt nėra. Tačiau kuo jautresnės temos liečiamos, tuo stipresnis turi būti punch-line (paskutinysis juokelio sakinys). Nes kitu atveju girdėsi tik kaip kitam baro kampe kažkas užsisakinėja alų, o ne sodrų minios juoką.
