Lapkričio devintąją įžymiam italų kino režisieriui Marco Bellocchio sukako aštuoniasdešimt metų. Nepaisant solidaus amžiaus jis, kaip sakoma, vis dar tvirtai „sėdi balne“, atrodo žvaliai ir baigti karjerą dar neplanuoja.
Debiutavęs dar septintojo dešimtmečio pradžioje Marco Bellocchio buvo drąsus buržuazinio pasaulio kritikas, demaskavęs išsigimusius santykius „tradicinėje“ šeimoje („Kumščiai kišenėse“, 1965) ir pabandęs surasti anuometinio jaunimo susižavėjimo anarchizmu ir maoizmo idėjomis priežastis („Kinija arti“, 1967). Abu šie filmai tapo reikšmingais septintojo dešimtmečio kūriniais.
Aktualioms problemoms režisierius lieka ištikimas ir dabar. Apie seksualinės prievartos gimdomas problemas režisierius samprotavo dar 1991 m. filme „Nuosprendis“. Eutanazijai Marco Bellocchio paskyrė filmą „Mieganti gražuolė“ (2012). O dramoje „Sveika, naktie“ (2003) restauravo savo metu pasaulį sukrėtusio teroristinio akto įvykius, kai 1978 m. pogrindinės ekstremistinės grupuotės „Raudonosios brigados“ nariai Romoje pagrobė ir nužudė ministrą pirmininką Aldą Moro.
„Scanoramoje“ rodomas kol kas naujausias Maestro darbas „Mafijos išdavikas“ (Il traditore) atskleidžia kiek vėliau vykusius įvykius.
Sovietmečiu matėme daug itališkų filmų apie mafiją. Daug tokių filmų sukūrė režisieriai Damiano Damiani, Francesco Rosi, Elio Petri ir kiti jų kolegos, dažnai ekranizavę mafijos tematikai skirtas knygas arba (kaip dabar tai padarė M. Bellocchio) restauruodami tikrus mafijos nusikaltimus – vieno įtakingiausio italų mafijos „krikštatėvio“ Čarlio Lučiano kriminalinę veiklą („Laimingasis Lučianas“, 1973, rež. Francesco Rosi), mafijos smogikų rankomis įvykdytą antifašistinės opozicijos lyderio likvidavimą („Mateočio nužudymas“, 1973, rež. Florestano Vancini), kovotojo su Sicilijos mafija generolo Karlo Dala Kjeza nužudymą („Šimtas dienų Palerme“, 1984, rež. Giuseppe Ferrara).
Žiūrėdami šiuos filmus net buvome tapę savotiškais šios temos ekspertais, nes ėmėme skirti iš Sicilijos kilusią „Kozą nostrą“ nuo Neapolyje daugiau nei du šimtmečius veikiančios „Kamoros“. Neblogai susigaudėme ir mafijinių struktūrų hierarchijoje, taip pat žinojome, ką reiškia, kai nužudytasis rankoje laiko suspaudęs kortų tūzą ar būdavo randamas su akmeniu burnoje.
Supratome, kad mafija – tai neįveikiama stichija, panaši į kažkokią mistinę hidrą: jei nukirsi jai galvą, vietoj jos tuoj pat užauga kita, o pati pabaisa po tokios amputacijos tampa dar stipresnė ir klastingesnė.
Galėjome net susidaryti nuomonę, kad tradicinė italų mafijos organizacija, paprastai vadinama „šeima“, o jos nariai laikosi bendražmogiškų vertybių ir yra negailestingi tik išdavikams ir konkurentams, kurie tarpusavio konfliktus nenori spręsti taikiai.
Visas šias iliuzijas išblaškė 2008-aisiais metais ekranuose pasirodęs režisieriaus Matteo Garrone filmas „Gomora“, atskleidęs tokį šiuolaikinės mafijos veidą (greičiau reikėtų jį vadinti klaikia grimasa), kuris negali provokuoti jokių kitų emocijų, išskyrus pasišlykštėjimą ir pasibaisėjimą.
Ar galima Italijoje nugalėti kelis šimtmečius gyvuojančią ir pastebimai mutavusią mafija, kuri dar visai neseniai buvo vadinama neįveikiama?
Marco Bellocchio pabandė duoti optimizmo teikiantį atsakymą filme „Mafijos išdavikas“ (jo premjera įvyko Kanų kino festivalyje“) ir pasitelkė dar vieną tikrą istoriją.
XX a. devintajame dešimtmetyje Siciliją sudrebina dar vienas žiaurus mafijos tarpusavio karas dėl narkotikų srauto kontrolės. Tommaso Buscetta (Pierfrancesco Favino), vienas iš kariaujančių grupuočių „Koza nostra“ narių, priverstas pabėgti iš šalies. Su gražuole žmona ir vaikais radęs saugų prieglobstį Brazilijoje jis iš tolo stebi, kaip mafijozai Palerme kerštaudami žudo išdaviko giminaičius.
Tačiau saugus gyvenimas baigėsi, kai bėgliu susidomėjo Brazilijos policija, kuri, (jeigu jos kvotos metodai yra tokie, kaip vaizduojami filme, skambant sentimentaliai meksikiečių dainai „Historia de un amor“), niekuo nesiskiria nuo žiaurių mafijos kankinimų. Galiausiai Buscetta pargabenamas į gimtinę ir perduodamas Italijos teisėsaugai. Vienintelė galimybė išlikti gyvam – nusižengti „omertai“ (kitaip sakant, sulaužyti svarbiausią Sicilijos mafijos garbės kodekso normą – tylėjimo įžadus) ir bendradarbiauti su Italijos valdžia mainais į valstybinę apsaugą.
Pargabentas namo Tommaso Buscetta pasitiki teisėju Giovanni Falcone (Fausto Russo Alesi) ir ryžtasi išduoti savo buvusius bendražygius. Nepripažįstantis jokių kompromisų kovotojas su mafija Falcone buvo susiformulavęs tokią kovos taktiką – kai drąsiai prabils pirmasis liudytojas, mafijos struktūra pradės eižėti ir galų gale neįveikiama tvirtovė žlugs („jei mafija kažkada turėjo pradžią, ji kada nors turės ir pabaigą“. Panašu, kad taip ir atsitiko, tik rezultato teko laukti daugiau nei du dešimtmečius (filmas apima įvykius nuo 1960-ųjų iki 2000-ųjų metų).
Buscettos parodymai buvo tokie svarbūs, kad suteikė galimybę italų policijai suimti 366 įvairaus rango mafijozus.
Pristatydamas „Mafijos išdaviką“ Kanų kino festivalyje režisierius Marco Bellocchio kalbėjo norėjęs savo filmui suteikti W. Shakespeare‘o tragedijų ir tradicinės itališkos operos bruožų. Panašių sintezės pavyzdžių jau matėme F.F. Coppolos ir M. Scorsese‘s filmuose.
Bet tokius itališko temperamento proveržių teismo salėje, kai akivaizdų spaudimą teisėjams daro įtūžusių moterų demaršas, proceso dalyviai ne tik svaidosi grasinimais nužudyti, bet emocijų užvaldyti dainuoja truputį perdirbtą Toto Cutugno hitą „Sono siciliano“ arba apimti ekstazės išsirengia nuogi, matyti dar neteko.
Nors Buscettos dėka už grotų ilgam pasiųstų mafijozų (kai kurie nuteisti keturis kartus kalėti iki gyvos galvos!) sąrašą palydintis didingas G. Verdi „vergų choras“ iš operos „Nabukas“ skamba labai pergalingai, bet džiaugtis tuo, kad mafija Italijoje nugalėta galutinai, tikrai per anksti.
Bet viena aišku, kad Tommaso Buscettos parodymų dėka (jis, kaip ir svajojo, mirė savo lovoje 2000 –aisiais) mafijos hidrai buvo suduotas labai skaudus smūgis. Ši organizacija, regis, jau neteko savo demoniškos aureolės, net nustojo buvusi kraują gyslose stingdančiu baubu. Apie tai liudiją rudens pradžioje Venecijos kino festivalyje specialiu žiūri prizu apdovanotas dokumentinis filmas „Mafija dabar kitokia, nei anksčiau“ (La mafia non è più quella di una volta, rež. Franco Maresco): demonstruojant šį filmą salėje griaudėjo juoko salvės, nes tai, ką žiūrovai matė ekrane buvo panašu į komediją.
