Mieli broliai, ypač tie, kurie kovoja už vienokią ar kitokią niekam nereikalingą valstybės santvarką. Tau, mielas broli, nesvarbu, kas toks būtum – caras, ministras, darbininkas, valstietis, – tau reikia vieno: nugyventi tą neapibrėžtai trumpą gyvenimo akimirką taip, kaip to nori tas, kas pasiuntė tave į gyvenimą.
Mes visi tą žinome, ir aš visada miglotai jutau, bet kuo ilgiau gyvenau, tuo aiškiau tą supratau. Dabar gi, šiandien, kada aiškiai – kaip gyvas žmogus jaučia rytdienos artėjimą – pajutau natūralų mirties artumą, nebaisų, tarsi permainą, kuri tap pat natūrali ir gera, kaip ir rytdiena, – dabar, tą pajutus, man pasidarė baisu ir, svarbiausia, keista galvoti apie tą siaubingai nepakenčiamą gyvenimą, kurį dabar gyvena daugelis iš mūsų žmonių, gimusių meilei ir gėriui.
Kas mes, kokie mes? Juk tik niekingos, silpnos būtybės, vos akimirkai išnirusios iš nebūties į nuostabų ir džiugų gyvenimą, su dangumi, saule, miškais, pievomis, upėmis, gyvūnais, meile artimiesiems, savo sielai ir viskam, kas gyva, ir galinčios bet kurią akimirką išnykti. Ir ką? Mes, tos būtybės, nesugalvojame nieko geresnio ir savo trumpą, neapibrėžtą, kas minutę galinčią nutrūkti gyvenimo akimirką atiduodame tam, kad, subjauroję žemę dešimtaukščiais namais, grindiniu, dūmais ir suodžiais, įlįstume po žemėmis, užsikastume lūšnose, kastume akmenis ir geležį, tiestume geležinkelius, vežiojančius po visą pasaulį niekam nereikalingus žmones ir nereikalingas prekes, ir, svarbiausia, vietoje džiugaus, meilės kupino gyvenimo imtume nekęsti, bijoti, kankinti, kankintis, žudyti, uždaryti, bausti mirtimi ir žudyti vienas kitą.
Juk tai siaubinga! Tie, kas taip daro, sako, kad taip elgiasi, kad atsikratytų visko, kas bloga. Jie sako dar melagingiau – sako, kad jie taip daro, kad išvaduotų žmones nuo blogio, kad jie, taip darydami, vadovaujasi meile žmonėms.
Mieli broliai, atsipeikėkite, apsižvalgykite, pagalvokite apie savo trapumą, trumpalaikiškumą, apie tai, kad per tą neapibrėžtą, trumpą gyvenimo laikotarpį tarp dviejų amžinybių arba, greičiau, tarp dviejų ribų, kada laike ištirpsta gyvenimas, nežinantis didesnės palaimos nei meilė, – pagalvokite apie tai, kokia beprotystė nedaryti to, ką daryti jums būdinga, ir elgtis taip, kaip jūs elgiatės.
Jums, kada esate viešosios nuomonės užtemdytais protais, atrodo, kad visa tai, ką darote, yra neišvengiama mūsų laikų žmonių gyvenimo sąlyga, kad tai, ką darote, galima pavadinti dalyvavimu pasaulio žmonijos gyvenime, kad jūs negalite nedaryti to, ką visi darė, daro ir laiko būtinu daryti. Bet juk būtų gerai, jei tai, ką jūs darote, sutaptų su jūsų sielos poreikiais, jeigu tai teiktų palaimą jums ir kitiems žmonėms. O šito juk nėra. Pasaulio gyvenimas, visos žmonijos gyvenimas, koks jis dabar yra, reikalauja iš jūsų pykčio, siūlo nemylėti vienų brolių vardan kitų, neteikia palaimos nei jums, nei kitiems.
„Bet mes dirbame ateičiai“, – dažnai atsako. Bet kodėl dabarties gyvenimą meilėje aukoti vardan mums nežinomo būsimo gyvenimo?
Argi ne akivaizdu, kad tai keistas ir pražūtingas prietaras. Aš žinau, neabejotinai žinau, kad meilės kupinas gyvenimas, nugyventas laikantis Dievo įstatymų ir savo širdies reikalavimų, suteikia palaimą kitiems, ir netikiu, kad kažkokie abstraktūs samprotavimai staiga privers mane atsisakyti tikro, neabejotino gėrio, pareigos, mano įstatymų… Dėl ko turėčiau taip daryti? Dėl nieko. Dėl papročio, įpročio, mėgdžiojimo.
Tegul tik kovotojas už „laisvę“ arba už „tvarką“ įdeda vieną šimtąją tų pastangų, tų aukų, kurias buvo numatęs įdėti kovai dėl savo tikslo – dėl meilės savyje ir kituose, ir jis iškart pamatys savo meilės veiklos vaisius ne tik dideliame savo meilės džiaugsme, bet ir pėdsakus, kuriuos ši veikla palieka kituose žmonėse.
Mieli broliai, atsipeikėkite, išsivaduokite iš tos siaubingos paklydimo inercijos (paklydimo, kad gyvuliška kova yra būdinga žmonijai ir neveda jos į pražūtį) – ir jūs pažinsite džiaugsmą, palaimą ir gyvenimo šventę, kurios nesutrikdys niekas: nei kitų žmonių puldinėjimai, nes tie išpuoliai bus tik proga sustiprinti meilę, nei mirties baimė, nes meilei nėra mirties.
Mieli broliai, nedrįstu sakyti: „Patikėkit, patikėkit manimi“. Netikėkit, bet patikrinkit tai, ką aš sakau, išbandykit bent vieną dieną. Nors vieną dieną, likdami tokiomis pat aplinkybėmis, kokiomis jus užklupo diena, išsikelkite tikslą visuose tos dienos reikaluose vadovautis tik meile. Ir aš žinau, kad jei taip padarysite, jūs jau nebegrįšite prie seno, siaubingo, pražūtingo paklydimo.
Vieno prašau, mieli broliai: suabejokite, kad tas gyvenimas, kuris susiklostė tarp mūsų, yra toks, koks turi būti (tas gyvenimas yra iškrypęs gyvenimas), ir patikėkite, kad meilė yra mūsų gyvenimo paskirtis, esmė ir palaima, kad gėrio siekis, kuris gyvuoja kiekvienoje širdyje, kad nuoskauda dėl to, jog nėra taip, kaip turėtų būti, kad šis teisėtas jausmas galėtų būti patenkintas visiškai lengvai, jei tik žmonės nelaikytų gyvenimu to, kas jį iškreipia.
Mieli broliai, savo pačių labui padarykite tai: suabejokite gyvenimu, kurį gyvenate ir kuris jums atrodo toks svarbus; supraskite, kad visi jūsų įsivaizduojami milijonų žmonių gyvenimo sutvarkymo planai, jau nekalbant apie asmeninę šlovę, turtus ir pan., yra tik niekingos ir apgailėtinos smulkmenos lyginant su siela, kurią jūs pažįstate savyje tą trumpą akimirką tarp gimimo ir mirties, ir kuri be paliovos kelia jums savus reikalavimus. Gyvenkite tik ta meile, kurion esate kviečiami, ir nesuskaičiuojamą daugybę kartų pajusite visą tą gėrį, apie kurį galite tik svajoti. Tik patikėkite atvira meilės palaima, kviečiančia panirti į save.
1908 m. rugpjūčio 21 d.
P. S. Tą dieną, kai rašiau šį laišką, maniau, kad mirštu. Nemiriau, bet mano tikėjimas tuo, ką jame pasakiau, lieka toks pat, ir aš žinau, kad jis nepasikeis iki pat mirties, kuri bet kuriuo atveju turi ateiti labai greitai.
Vertėjo pastaba: Levas Tolstojus mirė 1910 m. lapkričio 20 d., praėjus 2 metams ir beveik 2 mėnesiams nuo šio laiško parašymo datos.
Iš www.levtolstoy.ru vertė Evaldas Balčiūnas
