Atrodytų pasaulis žengia į priekį, viskas tobulėja, yra išrandamos naujos technologijos, žmonės gauna daug informacijos, plečia savo žinias, tačiau nors regis daugelis dalykų keičiasi, kai kurie jų išlieka tokie patys. Pastaruoju metu žiniasklaidoje dažnai girdime apie krauju rankas susitepusius Rusijos ir Baltarusijos vadovus, tai diktatūrinės valstybės, kuriose gausu apribojimų. Visgi, nors atrodo, kad šiuo metu demokratija ir laisvė turėtų būti norma, yra ne viena šalis pasaulyje, kurioje vis dar gaji diktatūra, ne išimtis ir 1,398 mlrd. gyventojų turinti Kinija, kurios lyderis naujos kartos diktatorius Xi Jinpingas.
Kinijos lyderis Xi Jinpingas yra mažiausiai bendradarbiaujantis su likusiu pasauliu, iš visų šios šalies vadovų. Jis tiki savo partija ir jos ideologija, tačiau jo politika silpnina partiją viduje ir kompromituoja jos reputaciją tarptautiniu mastu. Xi Jinpingo kalbos rodo jo pomėgį klasikai ir seniesiems filosofų tekstams. Jis taikė sulaikymo ar „perauklėjimo“ stovyklų sistemas, kuriose islamą išpažįstantys žmonės turėjo atsisakyti jo tradicijų. Šiuo metu Kinijoje klesti cenzūra, o prezidentas yra laikomas atskingu už žmogaus teisių aktyvistų ir teisininkų suėmimus.
Kinijos konstitucijoje, 1954 m. patvirtintoje Kinijos Liaudies Respublikos įkūrėjo Mao Zedongo, Kinijos vadovas vadinamas „valstybės pirmininku“. Tačiau norėdamas suteikti Kinijos komunistų partijai (KKP) absoliučią valdžią šalyje, Mao pristatė naują konstituciją. Naujoji konstitucija 1975 m. panaikino „valstybės pirmininko“ pareigas – Kinijos komunistų partijos „partijos pirmininkas“ dabar yra galingiausias asmuo šalyje.
Tačiau kai 1979 m. Kinija nusprendė atverti savo ekonomiką ir prisijungti prie išorinio pasaulio, tuomet šalies valstybės vadovas Dengas Siaopingas pagalvojo apie kai kuriuos „kosmetinius pokyčius“, kad įtiktų tarptautinei bendruomenei. 1982 m. buvo priimta nauja konstitucija, kurioje kalbėta apie teisėjų teises, spaudos laisvę, žodžio laisvę ir žmogaus teisių apsaugą. Be to, naujojoje konstitucijoje taip pat buvo atkurta „valstybės pirmininko“ tarnyba, o valstybės vadovas dabar yra „prezidentas“. Dengas Siaopingas taip pat nustatė dviejų kadencijų limitą būsimųjų prezidentų kabinetui.
Bet vadinamoji „reformistinė“ konstitucija žlugo, nes joje nutylėta apie absoliučias Komunistų partijos galias – tai parodė ir žudynės Tiananmenio aikštėje.
Atrodo, kad dabartinis Kinijos prezidentas Xi Jinpingas yra pasirengęs paneigti visus prieš 40 metų padarytus konstitucijos pataisymus. Jis stengiasi įtvirtinti savo asmenybės kultą kaip Mao Dzedongas ir nori likti Kinijos prezidentu tol, kol nori. Atrodo, kad jis nori kontroliuoti Kiniją kaip „partijos pirmininkas“, kaip tai padarė Mao. Xi Jinpingas tapo tokiu galingu, kad panaikino dviejų kadencijų valdymą ir gali likti Kinijos prezidentu net visą gyvenimą, nebent jį nuvers vidinės konkuruojančios Kinijos komunistų partijos frakcijos.
Xi Jinpingas gimė 1953 metais birželio 15 dieną. Jis yra Xi Zhongxuno, kuris kažkada ėjo Kinijos vicepremjero pareigas ir buvo ankstyvas Mao Zedongo bendražygis, sūnus. Xi Jinpingas augo Pekine, dėl tėvo užimamos padėties neturėjo jokių problemų ir gyveno ramiai, tačiau 1969 m., Kultūros revoliucijos metu, buvo išsiųstas į kaimą, kur 6 metus dirbo darbininku žemės ūkio bendruomenėje. Tuo metu jis užmezgė ypač gerus santykius su vietos valstiečiais, kurie ateityje padės atsirasti patikimumui, o tai galiausiai padės pakilti partijos gretose.
1974 m. jis tampa oficialiu Kinijos komunistų partijos (KKP) nariu ir dirba skyriaus sekretoriumi. Po metų būsimas lyderis pradeda lankyti Pekino Tsinghua universitetą, kur studijuoja chemijos inžineriją. Po studijų jis dirba gynybos ministro Gengo Biao asmeniniu sekretoriumi. Xi Jinpingo karjera pamažu juda į priekį, 1985 m. balandį išvyksta į JAV, kaip žemės ūkio delegacijos narys. Vėliau skirtingose provincijose dirba partijos sekretoriumi, ar jo pavaduotoju. Tuo metu jis susipažįsta ir 1987 m. veda žinomą liaudies dainininkę Peng Liyuan.
Apie 2000 metus būsimo Kinijos lyderio karjera pakyla dar vienu laipteliu, jis tampa Fujiano provincijos vicegubernatoriumi, o po metų ir gubernatoriumi. 2002 m. jis persikelia į Zhejiango provinciją, kur laikinai eina gubernatoriaus pareigas, o nuo 2003 m. partijos sekretoriaus. Būdamas ten Xi Jinpingas sutelkė dėmesį į provincijos pramonės infrastruktūros pertvarkymą, siekdamas skatinti darnų vystymąsi.
2007 m. pradžioje likimas jam lėmė dar vieną pakilimą, kai dėl Šanchajaus vadovybės skandalo jis perėmė miesto partijos sekretoriaus pareigas. Skirtingai nei tėvas reformistas, Xi turėjo protingumo ir partinę reputaciją, o būdamas Šanchajaus sekretoriumi jis daugiausia dėmesio skyrė stabilumo skatinimui ir miesto finansinio įvaizdžio atkūrimui. Visgi, šias pareigas jis užėmė tik trumpą laiką, nes 2007 m. spalio mėn. jis buvo išrinktas vienu iš devynių Kinijos komunistinės partijos politinio biuro, aukščiausio partijos valdymo organo, nuolatinio komiteto narių.
Kadangi jis buvo pakankamai jaunas galėjo komitete išbūti dvi kadencijas nesulaukęs 68-erių, o tai yra griežtai nustatytas vyriausiųjų partijos lyderių pensinis amžius. Tačiau dabar, kai Xi Jinpingas jau yra Kinijos lyderis, jis susiduria su problema, kad nėra nė vieno panašios kvalifikacijos nario, kuris galėtų jį pakeisti 2022 m., nes visi partijos nariai yra arba per seni, arba nepakankamai pasirengę.
Nuo 2002 m. jis buvo įtrauktas į KKP generalinio sekretoriaus, nuo 2003 m. Liaudies Respublikos prezidento, o po paskutinio paaukštinimo ir į Hu Jintao trumpą įpėdinių sąrašą. Visgi, Xi statusas labiausiai užtikrintas tapo, kai 2008 m. kovo mėn. jis buvo išrinktas Kinijos viceprezidentu (2008-2013 m.). Atlikdamas šį vaidmenį, jis sutelkė dėmesį į išsaugojimo pastangas ir tarptautinių santykių gerinimą. 2010 m. Xi buvo paskirtas Centrinės karinės komisijos pirmininko pavaduotoju, šis postas paprastai yra laikomas svarbiu žingsniu į prezidento postą. 2012 m. Xi pradeda dirbti Hu Jintao ir tampa generaliniu partijos sekretoriumi, o 2013 m. kovo 14 d. parlamentas jį paskelbia Kinijos prezidentu.
Tik atėjus į valdžią viena pirmųjų jo iniciatyvų buvo didžiulė antikorupcinė kampanija, kurios tikslas buvo ne tik korumpuoti pareigūnai, bet ir jo politiniai priešai. Antikorupcinės kampanijos sėkmė truko iki 2017 m., per šiuos metus buvo ištirti 392 vyresnieji pareigūnai ir milijonai partijos narių, likusieji žinojo, kad išgyvenimui reikalingas visiškas lojalumas. Ši Xi iniciatyva padėjo jam sustiprinti savo valdžią. Siekdamas sutelkti valdžią savo rankose Xi įsteigė daugiau nei tuziną „centrinių vadovaujančių grupių“ svarbioms politikos sritims prižiūrėti, įskaitant karines reformas, kibernetinį saugumą, finansus ir užsienio politiką. Valstybinės žiniasklaidos pranešimuose buvo pranešta, kad lyderis vadovauja mažiausiai septynioms iš jų. Šios grupės gali ne tik priimti politinius sprendimus, bet ir koordinuoti jų įgyvendinimą. 2016 m. Xi Jinpingas prisiima „vyriausiojo vado“ titulą, kuris jam suteikia didesnę kontrolę kariuomenei. Tais pačiais metais jam yra suteikiamas KKP „pagrindinio lyderio“ titulas, kuris anksčiau buvo suteiktas tik įtakingiems partijos veikėjams.
Galimybė Kinijoje atsirasti vidaus konkuruojančioms frakcijoms atrodo niūri, kai matome žiaurią represijų mašiną, kurią Xi Jinpingas įkūrė šalyje, neva norėdamas sumažinti korupciją, o iš tikrųjų – kad pašalintų savo politinius konkurentus. Dviejų kadencijų taisyklės panaikinimas yra geriausias pavyzdys, nes politiniai konkurentai nesugebėjo jo sustabdyti.
Per per pirmąją Xi kadenciją, nuo 2012 iki 2017 metų, daugiau nei 170 ministrų ir ministrų lygio pareigūnų buvo pasodinti į kalėjimą, kaltinant korupcija ir partijos drausmės pažeidimais. Nuo 1949 m. iki 2012 m. Kinijoje 35 Komunistų partijos Centrinio komiteto nariai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn skirtingose bylose, tačiau vadovaujant Xi, vos penkerius metus, nuo 2012 iki 2017 m., buvo nuteista tiek pat Centro komiteto narių.
Viena paskutinių aukšto lygio aukų Xi „valyme“ buvo Cai Sia. Iš Kinijos komunistų partijos ji buvo pašalinta dėl drausmės pažeidimo arba, tiksliau sakant, dėl nelojalumo Xi Jinpingui. Pasak Cai Sia, komunistų partija tapo Xi Jinpingo vadovaujamu politiniu zombiu, o Si atitolino Kiniją nuo pasaulio. Ji taip pat apkaltino jį išprovokavus konfliktą su Indija.
Xi Jinpingas nepasigailėjo net armijos – per pirmąją jo kadenciją buvo atleistas daugiau nei 60 generolų. Jie buvo pakeisti jaunais karininkais, kurie lojalesni Xi nei pagyvenę kariuomenės generolai. Atleisti buvo generolas Fangas Fenghui, buvęs jungtinio štabo viršininkas, ir generolas Zhangas Jangas, buvęs Centrinės karinės komisijos Politinio darbo departamento direktorius.
Xi Jinpingas sukaupė daugiau titulų nei bet kuris kitas KKP narys pastaraisiais dešimtmečiais ir sukūrė savo vardu pavadintą ideologiją, kuri 2018 m. buvo įtraukta į partijos konstituciją. Sprendimą asmeninę ideologiją įtraukti į partijos konstituciją Kinijos politikos ekspertai kritikuoja ir įspėja, kad sujungdamas dvi ideologijas ir bandymas taip atgaivinti KKP, lyderis gali sukurti dar vieną grėsmę partijos egzistavimui: patį save. Tais pačiais metais yra atšaukiama dviejų kadencijų prezidentavimo riba, kuri buvo įvesta 1982 m. siekiant išvengti diktatūros, šis jo sprendimas užtikrino jo valdymą iki pat mirties. Oficialiai Xi Jinpingas antrąją savo kadenciją pradėjo eiti 2018 m. kovo 17 d.
Daug tarptautinės kritikos strėlių lėkė į Kiniją, kuomet buvo aišku, jog maždaug milijonui ar daugiau tiurkų musulmonų mažumų, įskaitant uigurus, buvo taikomos sulaikymo ar „perauklėjimo“ stovyklų sistemos, kuriuose jie buvo priversti atsisakyti savo vietinių islamo tradicijų.
Ne paslaptis, kad iki 2 milijonų uigūrų musulmonų kali lageriuose, už kuriuos atsakingas Xi. Dokumentuose, kuriuos „New York Times“ paviešino iš Kinijos komunistų partijos, cituojamas diktatorius, sakantis, kad jis „nerodė jokio gailestingumo“ uigūrų atžvilgiu.
Lygiai taip pat, kaip ir tibetiečiams – Liaudies Respublika nori ištrinti žmonių, kurie, kaip Pekinas tvirtina, apsigyvenę Kinijos žemėje, paveldą. Nepriklausomai nuo istorinių faktų, tai prieštarauja žmogaus teisėms sunaikinti šiai tautai brangias šventyklas ir mečetes, uždrausti jų kalbą ir įsileisti į namus Han kiną, kad jie šnipinėtų ir praneštų, ar uigūrai yra pamaldūs musulmonai.
Šiais metais Xi Jinpingas pirmą kartą apsilankė Tibete jau kaip prezidentas, paskutinį kartą ten viešėjo 2011 m. prieš tapdamas šalies vadovu. Tai pirmasis Kinijos lyderio apsilankymas Tibete per tris dešimtmečius. Yar manoma, kad vizitas galėjo sutapti su 17 punktų susitarimo 70-iomis metinėmis, kuris įtvirtino Kinijos kontrolę Tibete. Per devynerius Xi darbo metus šiame regione išsiplėtė turizmas, buvo tiesiami nauji oro uostai, geležinkelio linijos ir greitkeliai. Taip pat pastaraisiais metais Kinija sustiprino budistų vienuolynų kontrolę ir išplėtė švietimą kinų, o ne tibetiečių kalba. Tokios politikos kritikai yra nuolat sulaikomi ir gali gauti netgi ilgas laisvės atėmimo bausmes. Tiesa, Kinija ir Indija nesutaria dėl šio regiono sienos, todėl manoma, kad apsilankymas galėjo būti ir būdas pasiųsti aiškią žinią apie Xi dominavimą šiame regione.
Manoma, kad iki 2025 m. Xi greičiausiai pasieks daugelį savo politinių tikslų, tarp kurių – užtikrins trečią kadenciją kaip valstybės lyderis. Po 2022 m. Partijos kongreso Xi sėdės organizacijos, sukurtos iš ištikimų šalininkų, viršuje. Trečios kadencijos pradžioje Xi greičiausiai taps politiški stipriausiu.
Tačiau ar ši stiprybė nebus nukreipta išskirtinai į vidinės galios griovimą? Net ir Kinijos politinėje sistemoje rezultatai yra svarbūs, ypač lyderiui, kuris savo platformą apibrėžė kaip „didelį kinų tautos atjaunėjimą“ mainais į išskirtinį asmeninį autoritetą.
Todėl, siekdamas įgyvendinti savo Kinijos viziją ir išlaikyti poziciją partijos elite bei plačiojoje visuomenėje, Xi greičiausiai nukreips didelę savo galios dalį siekdamas pagerinti Kinijos valdymo efektyvumą. Xi nuomone, efektyvesnė politinė sistema yra patikimiausias būdas skatinti šalies pažangą, siekiant „nacionalinio atjaunėjimo“, ypač esant dviems iššūkiams – sulėtėjusiai ekonomikai ir mažiau palankiai išorinei aplinkai.
Trečiojoje Xi kadencijoje, tikėtina, didesnis dėmesys bus skiriamas šalies-valstybės reguliavimui, drausmės ir ideologinių galimybių tobulinimui siekiant numatomo „visapusiško reformos gilinimo“ poveikio ekonomikoje, energetikos sektoriuje ir inovacijų sistemoje. Kitaip tariant, Xi greičiausiai nukreips savo politinį kapitalą į „aukščiausio lygio“ valdymo pokyčių, kurie laikomi būtinais norint pasiekti visapusišką nacionalinę valdžią.
Anot buvusio Australijos užsienio reikalų ministro Aleksandro Dounerio, Kinijos diktatorius Xi Jinpingas yra kur kas mažiau suinteresuotas bendradarbiavimu su likusiu pasauliu nei jo pirmtakai daug „agresyvesnėje, arogantiškesnėje ir netolerantiškesnėje“ Kinijoje.
Taip pat kyla įtampa Taivano sąsiauryje, nes pranešimų duomenimis, Taivano oro erdvėje buvo pastebėti Kinijos naikintuvai. Kinija pateisino šį žingsnį teigdama, kad Taivano sąsiauryje tarp abiejų tautų nėra vidurinės linijos ir kad „Taivanas yra neatsiejama Kinijos teritorijos dalis“.
Šie pareiškimai patvirtina ilgalaikę Pekino „Vienos Kinijos“ politiką „Viena Kinija, dvi sistemos“.
„Šis vaikinas yra diktatorius, todėl žmonės nedrįsta su juo diskutuoti apie politiką, bijodami, kad jie bus įkalinti. Tiesiog turite vieną vyrą, turintį vieną politiką ir vieną požiūrį“,- taip Xi Jinpingą apibūdino Aleksandras Douneris.
