Britus įprasta įsivaizduoti skrybėlėtus, elegantiškais juodais lakiniais batais kaukšinčius švelniai dulkiančia gatve ar mandagiai, tačiau šaltai besišnekučiuojančius prie vėstančios arbatos puodelio.
Tačiau Mančesteryje gyvenančio fotomenininko Lee Jeffries nesutiksite uždaruose klubuose ar ūžiančiose kavinėse – veikiau jį pamatysite priklaupusį prie benamių skurdžiausiame ir tamsiausiame rajone, susirūpinusį, besiklausantį. Fotografuojantį juos, veidus netikėtai užliejančią žmogiškumo šviesą. O paprašytas prisistatyti jis tai padarys be galo paprastai:
- Kasdien sportuoju – bėgioju, važinėju dviračiu. Veikiausiai darau tai iš tuštybės, tačiau pakeliui surenku ir vieną kitą svarą labdarai.
- Domiuosi tikėjimo fenomenu. Pažįstu visuomenės atstumtuosius, žmones, esančius pačiame jos dugne, kurie, nepaisant visų nesėkmių, tiki, kad Dievas juos išgelbės. Tai sykiu stulbina ir įkvepia.
- Mudu su broliu – identiški dvyniai. Vis tik daugelis tvirtina, kad už jį esu žymiai patrauklesnis.
- Dirbu finansininku. Gana!
Kaip pradėjai kurti benamių portretus?
Atvykau į Londoną fotografuoti Maratoną. Likus dienai iki varžybų, nutariau išmėginti jėgas gatvės fotografijoje. Naiviai išsitraukiau savo teleobjektyvą ir nukreipiau žvilgsnį į benamę merginą, įsiraususią miegmaišyje kitapus gatvės. Žinoma, ji mane pastebėjo ir ėmė šaukti, taip patraukdama visų aplinkinių dėmesį. Akimirksniu susigėdau, regis, kiekviena kūno skaidula taip ir rėkė apsisukti, trauktis, eiti šalin. Nepaklusau. Užuot pabėgęs, atsiprašiau ir pradėjau pokalbį. Sąmoningai to nesiekdama, mergina pakeitė mano požiūrį ir nukreipė žvilgsnį į kai ką žymiai intymesnio nei sportas.
Ar sunku benamių bendruomenėje būti pripažintam, įgyti pasitikėjimą? Kaip užmezgi gilų fotografijose juntamą ryšį?
Paprasčiausiai būnu pagarbus ir mandagus. Mano kuriami benamių portretai nėra nei dokumentika, nei pavienės, spontaniškos gatvės fotografijos, panašios į Weegee pasekėjų darbus. Kiekviena nuotrauka prasideda nuo pokalbio, kuriuo stengiuosi priartėti, geriau pažinti gyvenantįjį gatvėje. Tai visiškai kasdieniškas gestas, nedidelė pastanga, kuri esmingai paveikia galutinį portreto rezultatą.
Turiu užsitarnauti pasitikėjimą daug anksčiau, nei imuosi fotografuoti. Tik tuomet, kai sukuriu šį santykį, galiu imtis spontaniškos kūrybos. Emocija, kurią užfiksuoju – tai liudijimas, kad buvau priimtas.
Kodėl jie sutinka būti fotografuojami? Kokių istorijų tenka išgirsti?
Fotografijos, kurias sukuriu, yra antraeilės, pirmoje vietoje – asmeninis santykis su konkrečiu asmeniu. Susitinku su žmonėmis iš viso pasaulio, retai kada pasimatome antrąkart. Tiesa, yra keletas, su kuriais susidūriau ne sykį. Kad ir Michelle iš Londono.
Istorijos – pačios įvairiausios. Priklausomybė narkotikams ir psichiniai susirgimai – dažniausios iš jų. Pavyzdžiui, Latoria iš Majamio beviltiškai įnikusi į kreką, prekiauja savo kūnu, kad tik galėtų susimokėti už dar vieną dozę. Benamiams tai – negailestingas ratas, nuodinga gyvatė, rijanti savo uodegą.
Koks tavo tikslas kuriant šias nuotraukas?
Jei tik būtumėte sutikę žmones, kuriuos sutikau aš. Matę tai, ką regėjau. Išvaikščiojau niūriausias miestų gatves visame pasaulyje ir palikau jas šaukdamas iš neteisybės. Tai mane skatina daryti daugiau. Tiesiog tikiuosi, kad kas kartą išsitraukus fotoaparatą aplankys sėkmė ir sukursiu atvaizdą, turintį didžiulę galią paveikti. Keisti suvokimą. Priversti žiūrovą susirūpinti pakankamai, kad jis norėtų sužinoti daugiau. Kai man pavyksta šitai pasiekti, žmonės staiga panūsta „tiesiog“ padėti benamiams – gavau iš jų ne vieną laišką.
Daugelis tavo fotografijų labai įtaigios ne tik vizualiai, bet ir emociškai. Ar kada nors esi išsigandęs, o gal nuliūdęs dirbdamas gatvėse?
Kai pirmą sykį lankiausi Los Andžele, benamių kvartale, vargiai prisiverčiau išlipti iš automobilio. Buvau persigandęs. Veikiausiai tai natūrali daugelio žmonių reakcija. Tačiau išlipau, o tuomet tarsi kažkas perėmė valdymą. Žmogiškumas. Būdamas ten nepastebėjau jokių pokyčių, nepersiėmiau jokiomis konkrečiomis emocijomis, tačiau grįžus, dirbant tamsiame kambaryje liūdesys tapo nepakeliamas, ėmė tiesiog traiškyti, dusinti. Būtent ten jautriausiai išgyvenu tai, ką regėjau gatvėse, ir siekiu tai perkelti į galutinį atvaizdą.
Turi nuostabų šviesos pojūtį. Ar egzistuoja tam tikros vietos ar sąlygos, kuriose maloniausia dirbti?
Galutiniam vaizdui įtakos turi daugelis dalykų. Filmai, fotografijos, net muzika. Religijos įtaką stipriausiai pajutau būdamas Romoje, šis miestas mane tiesiog keri. Eidamas jo gatvėmis išgyvenu tikėjimą, jaučiu jį praeivių žvilgsniuose, kvapuose, bažnyčios varpų gaudesy. Tai mano mėgiamiausia vieta visame pasaulyje. Stengiuosi šį pojūtį perkelti į savo darbus, jis tarsi gija, jungianti mano kūrybą.
Ar seniai domiesi portreto žanru? Visados išryškini žmogaus akis – kodėl jos tokios svarbios?
Pirmą sykį su fotografija susidūriau mokykloje, istorijos pamokoje. Vaiduokliški juodai balti Pirmojo pasaulio karo karių atvaizdai rezonavo, tačiau tik visai neseniai, prieš porą ar trejetą metų užtikau Jameso Natchwey’iaus „Inferno“ – būtent šitos ir ankstesnės nuotraukos vedė prie gilaus įsitikinimo, kaip galingai ir sukrečiančiai fotografija gali įamžinti žmoniją, dokumentuoti jos būtį.
Nors akys ir yra pagrindinis mano darbų akcentas, tačiau iš tiesų fotografuoju ne jas, o besiliejančią emociją – labai svarbu tai atskirti.
Kas tai yra menas, koks jo tikslas?
Pagal apibrėžimą menas yra kuriamas tam, kad suteiktų malonumą mūsų jutimams. Tai nebūtinai tik vizualinė charakteristika, ne vien estetika. Tai apima ir garsą, skonį, kvapą ir lytėjimą. Tai esmė ar elementų kombinacija, kuri sukelia emocijas ir sukrečia. Mano fotografijos – vizualinė nuoroda į visa tai…
