Sveiki, aš Dora, man 28-eri metai, gimiau nepriklausomoje Lietuvoje dveji metai po valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Apie Sovietų Sąjungą girdėjau tik iš artimųjų pasakojimų ir skaičiau istorijos vadovėliuose. KaunoZinios.lt redakcijos pavedimu pamėginsiu pasižiūrėti senus sovietinius filmus, kuriuos neturėdami kito pasirinkimo žiūrėjo mūsų tėvai ir seneliai ir pasidalinsiu įspūdžiais su jumis.
Aš gimiau 1992-aisiais metais, todėl dar atsimenu „Labanakt vaikučiams“ ir senąją animaciją, tačiau paūgėjusi jau rinkau Britney Spears, Eminemo ir Shakiros iškarpas, vis iš naujo ir iš naujo žiūrėjau tuos pačius holivudinius filmus, rodomus per televizorių, ir vietoj rusų mokinausi anglų kaip pirmąją užsienio kalbą, nors savo aplinkoje jos turėjau gerokai mažiau negu dabartiniai vaikai. Prieš rašydama šį straipsnį, pirmą kartą gyvenime pažiūrėjau filmą „Briliantinė ranka“, o prieš tai mano visas matytų sovietinių filmų repertuaras apsiribojo Šuriko nuotykiais. Sužinojau, iš kur mano tėtis ištraukė tą savo mėgstamą posakį „Nekalta aš, jis pats atėjo“, kaip vienas kitą bučiuoja rusai ir dar daug kitų dalykų.
Kaip ir minėjau, mano akis ir skonis yra pripratinti prie holivudinių filmų, todėl rusų filmai man visuomet atrodė keisti. Studijų metu mums režisūros dėstytoja minėjo, kad rusų vaidybai pamatus padėjo Konstantinas Stanislavskis, rusų aktorius, režisierius, mokytojas, sukūręs savo nuosavą sistemą, daugiausiai pritaikytą teatre. Negaliu užtikrinti, kad Leonidas Gaidajus, „Briliantinės rankos“ režisierius, taikė būtent Stanislavskio sistemą, tačiau pirmas dalykas, kuris man krito į akis žiūrint filmą, buvo aktorių teatrališkumas, kuris, žinoma, sukėlė komišką efektą. Kas nesate matę filmo, priminsiu, kad „Briliantinė ranka“ yra kriminalinė komedija.
Tai istorija apie naivų, sąžiningą, ištikimą SSRS pilietį Semioną Semionavičių Gorbunkovą, kurį vaidina garsusis aktorius Jurijus Nikulinas, ir apie nesusipratimą, kurį jis patyrė per pažintines atostogas Stambule. Kruiziniame laive Semionas susipažįsta su charizmatišku linksmuoliu Genadijumi Kozodojevu (nemaišyti su Kozlodojevu), kitaip vadinamu Geša (vaidina šviesios atminties Anrėjus Mironovas), jie tampa draugais ir kartu žvalgosi po nematytas užsienio grožybes. Kaip paaiškėja, naujasis draugas turi paslaptį, apie kurią naivusis Semionas nieko nežino, tačiau netyčia įsipainioja į kriminalą. Paslysta gatvėje, patenka į kontrabandininkų rankas, kurie per klaidą pagalvoja, kad Semionas yra slaptasis agentas, ir sugipsuoja jam ranką, o gipse paslepia brangakmenius, kuriuos „slaptasis agentas“ turi perveržti į Rusiją. Taip Semionas Semionavičius tampa žinomu kaip „briliantinė ranka“. Vėliau išsivysto paini nusikaltėlių ir brangakmenių medžioklės istorija: nusikaltėliai bando atgauti brangakmenius, o milicija, padedama Semiono, bando pagauti nusikaltėlius.
Galbūt daugeliui idėja, kurią tuoj žadu pasakyti, pasirodys juokinga, tačiau „Briliantinę ranką“ tam tikra prasme galima vadinti slaptųjų agentų istorijos rusiškąja versija. Semionas Semionavičius – rusiškasis Džeimsas Bondas. Žinau, skirtumas neišmatuojamas. Džeimsas Bondas – savimi pasitikintis pavojingas slaptasis agentas, o Semionas Semionavičius – paprastas žmogus, kuris pasitaikė netinkamu laiku netinkamoje vietoje ir slaptuoju agentu tapo ne savo noru, kai jam pasirodė policija ir pasiūlė bendradarbiauti. Netgi Džonis Inglišas, kuris taip pat yra komiškas britų slaptojo agento personažas, neprimena Semiono Semionavičiaus. Viena vertus, tai gali būti sovietinei ideologijai būdingas eilinio žmogaus aukštinimas, kita vertus, rusai visuomet buvo tauta, kuri skyrėsi nuo kitų savo kultūra ir mentalitetu. Daugiausiai man teko susidurti su rusų literatūra, šiek tiek pasakomis, ta pačia senąja animacija, kuriuose užuot vaizduojant iškilius, nenugalimus herojus, herojais tampa naivūs, geri, paprasti žmonės ar gyvūnai, jei kalbėsime apie animaciją, kurie tiesiog dvelkia nekaltumu. Įdomu tokią patirtį palyginti su pasakojimais, kuriuos girdėjau iš tėčio, apie laikus, kai jisai tarnavo sovietinėje armijoje: pasak jo, pas rusus nėra šventės be gėrimo ir muštynių. Atrodo, tautos personažas skilęs į dvi dalis: gerąją ir laukinę. Jos abi, atrodo, visiškai nesuderinamos, tačiau kažkaip egzistuoja drauge.
1969 metais, kuomet buvo išleistas filmas, Sovietų Sąjungai vadovavo Leonidas Brežnevas, kuris, visiems ne paslaptis, mėgo visus iš eilės aistringai bučiuoti į lūpas. Filmo pradžioje Liolikas (vaidina Anatolijus Papanovas), Gešos kolega, ilgai prispaudžia lūpas prie savo bendradarbio skruostų ir net užsimerkia. Nežinia, ar tai buvo slaptas žinomo asmens pašiepimas, ar vis dėlto visi rusai taip linkę išreikšti savo palankumą. Vis dėlto Brežnevui, matyt, patiko filmas, o gal jis sutarė su režisieriumi, nes praleido pro akis daugybę viešajai nuomonei neatitikusių detalių, tokių kaip religinė scena su vandeniu žengiančiu berniuku, lyg jis būtų pats Kristus, nors, kita vertus, ši scena yra dviprasmiška, nes būdama religinio turinio buvo sukurta komiškam efektui sukurti. Filme netgi vaizduojamas sovietinei doktrinai netinkantis eroticizmas.
Turiu omenyje vietą, kurioje Semionas Semionavičius atsiduria viešbutyje su fatališka moterimi, ji jam savotiškai šoka erotinį šokį, kol galiausiai lieka tik su apatiniais. O pats pagrindinis filmo herojus ir jo šeima žavisi užsieniu: jam grįžus iš Stambulo žmona jo klausia: „Ar Sofiją Loren matei?“, „Ar kokakolos gėrei?“, o jų vaikai po kelionės aprengti eksportiniais drabužiais: berniukas vilki indėno kostiumu, o mergaitei ant suknutės nupieštas Eifelio bokštas. Žinant istoriją, kad žmonės, gyvenantys Sovietų Sąjungoje negalėjo keliauti už jos ribų į Vakarus ir kaip sovietai nekentė Vakarų, ši filmo detalė lyg bando mus įtikinti, kad iš tikrųjų viskas buvo atvirkščiai, o gal režisierius buvo pakankamai drąsus parodyti tiesą, kad nors sovietinė valdžia draudė bet kokį vakarietiškų prekių disponavimą, paprasti žmonės trokšte troško gauti ką nors iš Vakarų.
Taip pat mene sudomino naktinė scena su katinu ir nukritusia ranka. Geša vieną naktį nusprendžia įsilaužti į Semiono namus ir išpjauti brangakmenius jam iš gipso. Scena pavaizduota kaip sapnas, tačiau ryte Geša pabunda su mėlyne akyje, taigi lieka neaišku, ar tai buvo tikrovė, ar sapnas, ar abu kartu. Mane sudominęs dalykas buvo šios scenos fantastiškumas. Sakydama fantastiškumas, turiu omenyje atitolimą nuo realybės. Šiurpus katinas, juodas fonas, nutrūkusi ranka. Nėra jokių specialiųjų efektų, tačiau vaizdas gerokai atitrūkęs nuo sovietams būdingo realistiškojo meno. Juk vis dėlto tuomet realistiškas menas, kuriuo buvo vadinami darbai, antrinantys sovietinei ideologijai, laikytinas aukščiausia vertybe.
Kalbant apie moteris, labiau nei fatališkoji asmenybė viešbutyje tipišką sovietinę moterį atspindi dorovę sergėjanti namų pirmininkė Varvara Pliušč (vaidina Nona Mordiukova). Vienoje scenoje vaizduojama, kaip ji su kitais namo gyventojais sėdi prie laiptinės ant suoliuko ir stebi aplinką bei žmones, kad galėtų susekti, kas nedora vyksta kaimynystėje. Ji tvirta ir savo nuomonę turinti moteris, gal net šiek tiek vyriška, agresyvi, patys vyrai jos prisibijo, ir ji būtinai suseks savo kaimynų esamas ar nesamas iškadas. Kita vertus, jos priešingybė filme yra Stambule sutikta gatvės prostitutė, kuri greičiausiai vaizduoja užsienio sugedimą. Veikėją suvaidinusi aktorė vėliau užsitraukė komunistų pasmerkimą – iki senatvės negavo vaidmenų tarybiniame kine.
Taip pat įdomu pastebėti sovietines moteriškas madas. Atrodo, tuo metu labai populiarūs buvo vienspalviai, šiek tiek kvadratiniai kostiumėliai ir suknelės su taškučiais. Kadangi Sovietų Sąjungoje nebuvo leidžiama išskirtinė išraiškos laisvė, tik tokia, kuri tilptų santvarkos rėmuose, moterys turėjo itin menką rūbų pasirinkimą.
Sovietams labai būdinga ir filme atsispindinti alkoholio vartojimo kultūra. Štai keletas citatų iš filmo: „Svetima sąskaita geria net blaivininkai ir turintys skrandžio opą”, „Rytais šampaną geria aristokratai arba degeneratai”. Dabar tai nerėžia ausies, bet tų laikų realijomis „aristokratai” turėjo negatyvią konotaciją. O frazės „po pirmos neužkandama”, „tu mane gerbi?” tiesiog įėjo į kelių kartų žodyną.
Filmas pilnas ir kitų perliukų: „jeigu žmogus idiotas, tai ilgam”, „paslydau, griuvau, atsibudau gipsas – uždaras lūžis”, „aš ne bailys, bet bijau”, „kad tu gulėtum karste baltomis šlepetėmis. Kad gyventum vien iš atlyginimo”, „mūsų žmonės duonos į parduotuvę su taksi nevažinėja”, „bet kokiam gaisro atvejui”, „nėra tokio vyro, kuris nesvajotų bent valandai tapti viengungiu.”
Mano akį užkabino ir kitos smulkmenos, kurios atspindi tuometinius laikus. Pavyzdžiui, trumpos mergaičių suknutės, senovinis gipsas, kuriuo ir mane gipsavo, kai buvau septynerių, geležinės lovos, namų spintelėje laikoma senoviška klizma, taksofonai, mosvičiai, metalinis arbatinukas ant dujinės viryklės. Aš ir pati tai prisimenu iš savo ankstyvos vaikystės. Vis dėlto pasikeitus santvarkai, visuomenė nepasikeičia akimirksiu. Reikia laiko prieiti prie naujovių.
Kuo filmas ir, mano manymu, apskritai rusų tauta pasižymi, tai muzikalumu ir teatrališkumu. Filme galime išgirsti tokias legendines dainas kaip „Nesėkmių sala“ apie pirmadienį nelemtai gimusius laukinius ir „Zuikiai šienauja žolę, o mums nesvarbu!“. Pastarąją netgi aš, nepriklausomybės vaikas, žinau nuo žilos senovės. Taip pat ši juosta pilna sovietų laikais garsių aktorių, mega žvaigždžių – kaip minėtieji Jurijus Nikulinas ir Andrėjus Mironovas, o pats režisierius Leonidas Gaidajus buvo laikomas „sovietinės komedijos karaliumi“.
Žiūrėti filmą:
Apibendrindama galėčiau pasakyti, kad nors ir nesu pratusi prie tokio kino braižo kaip „Briliantinė ranka“, tačiau filmo naivumas man pasirodė juokingas. Gerąja prasme. Suprantu, kad ši juosta toli gražu neparodė visos sovietinio gyvenimo realybės, tačiau manau, kad sovietai ir jų brukama ideologija ne visada lygu rusams, o rusai vis dėlto yra neblogi teatralai.
