Šių metų Kanų kino festivalyje naujausias Pedro Almodóvaro filmas „Skausmas ir šlovė“ susilaukė tik apdovanojimo Antonio Banderasui, o prieš dvejus metus šio ispanų režisieriaus vadovaujamas žiūri geriausiu festivalio filmu ir Auksinės palmės šakelės laimėtoju pripažino švedišką „Kvadratą“ (The Square): paskelbus šį verdiktą pasigirdo nemažai nepasitenkinimo balsų, nes filmas favoritu nebuvo laikomas nei žiūrovų, nei kritikų. Tačiau laikui bėgant tapo aišku, kad toks sprendimas buvo toliaregiškas.
Galbūt čia kaip tik tas atvejis, kai kūrinio vertę didina ne dėmesys aktualijoms, o skubos nemėgstanti diskusija apie meno reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje. Režisieriaus Rubeno Östlundo filme moderni instaliacija šiuolaikinio meno muziejuje, pavadinta „Kvadratu“, jos kuratoriui (ir žiūrovams) tampa savotišku testu, į kurio politinio korektiškumo pasaulėžiūrą atspindinčius klausimus sąžiningai atsakyti ne taip paprasta.
„Kvadratas“ pasirodė esąs ženklus mūsų laikų kūrinys, užčiuopęs ir įprasminęs svarbus laikmečio bruožus. Pats režisierius taip apibrėžė filmo problemų ratą: „Tai mūsų pasaulio, kuriame dūstame, problemos. Pasaulio, kuriame primetėme sau griežtas taisykles, kaip turime elgtis. Kuriame vis bandome prilygti įsivaizdavimams apie save, kuriame svaidomės žodžiais „sėkmė“ ir „laimė“ ir prarandame save“.
Anksti gerai užsirekomendavęs dokumentiniais filmais „Leiskime kitiems pasirūpinti meile“ (Låt dom andra sköta kärleken, 2001 ir „Vėl šeima“ (Familj igen, 2002), Rubenas Östlundas 2004 metais susuko pirmąją vaidybinę kino juostą keistu pavadinimu „Gitara mongoloidas“ (Gitarrmongot): kaip teigiama, tai „pasakojimas apie Švedijos kasdienį gyvenimą, kurio jūs niekada nematysite“. Filmo įvykiai iš tikrųjų plėtojasi išgalvotame Joteborgo mieste ir sukoncentruoja dėmesį į kelis čia gyvenančius žmones – pankiškas dainas kuriantį dvylikametį berniuką, dėl ginklų pamišusį vyriškį ir neurotišką moterį, kurios troškimas amžinai gyventi euforiškos laimės būsenoje nenumaldomai stumia ją į susinaikinimą.
Ne mažiau kontraversiškas buvo ir kitas režisieriaus vaidybinius filmas „Neplanuoti atsitiktinumai“ (De ofrivilliga, 2008), sudarytas iš atskirų novelių, kurių personažai stengiasi peržengti įprasto elgesio ribas: moksleivės svaiginasi vynu ir fotografuojasi kompromituojančiose pozose, vaikinai eksperimentuoja su seksu, autobuso vairuotojas padaro keleivius įkaitais, moksleivis kenčia pedagogo patyčias ir pan. Skirtingas rizikingas situacijas vienija dar ir tai, kad filmo autoriai stengiasi nubrėžti raudonas linijas už kurių žengti nevalia.
Trečiasis Rubeno Östlundo vaidybinis filmas „Žaidimas“ (Play, 2011) skirtas smurtui paauglių pasaulyje: Gioteborgo centre penkių paauglių kompanija (12 – 14 metų) itin šaltakraujiškai apiplėšinėja savo bendraamžius. Labiausiai šokiruoja tai, kad smurtautojai čia – imigrantų vaikai, o jų aukos – vietiniai paaugliai. Metaforiško kūrinio vertas siužetas, deja, remiasi ne hipotetine globalaus pasaulio vizija, o realia nusikaltimų statistika. Kartu tai ir raginimas keisti Švedijoje seniai veikiančią auklėjimo sistemą, kuri pagrįsta tolerancija ir nemoko vaikų nuo mažens priešintis akivaizdžiam blogiui.
Realus įvykis sudaro ir filmo „Turistai“ (kartais vadinamas „Force Majeure“, 2014): jis pasakoja apie prancūzų Alpėse atostogaujančią švedų šeimą (tėtis, mama ir du vaikai), kuri patenka į sniego griūties spąstus. Filmas koncentruoja svarbiausią dėmesį ne į katastrofos pasekmes (niekas rimtai nenukentėjo) ar į didvyrišką gelbėjimo operaciją, bet į moralinę koliziją: pavojaus akivaizdoje šeimos galva, apimtas panikos, gelbėja tik savo kailį, kas vėliau ir tampa šeimos skilimo priežastimi.
Apibendrindamas savo kūrybos ypatumus režisierius sakė: „Mano filmai laviruoja tarp sociologinio kasdienybės stebėjimo … ir egzistencinio siaubo filmo“. Naujausiame filme „Kvadratas“ jis pasinaudoja dar ir stand-up komedijos elementais, kai nuo scenos (arba tiesiog užlipę ant stalo) juokintojai sako savo komiškus monologus publikai.
Pagrindinis „Kvadrato“ veikėjas Kristianas (Claesas Bangas) vadovauja šiuolaikinio meno muziejui Stokholme. Jis yra tikras savo darbo profesionalas, mokantis ir mecenatams pataikauti, ir diplomatiškai atsakinėti į keblius bei provokuojančius žurnalistų klausimus. Kartą pakeliui į darbą Kristianą meistriškai apšvarina vagišių grupelė: patekęs į suvaidinto incidento epicentrą vyrukas tik po kurio laiko supranta netekęs piniginės ir mobiliojo telefono. Bendradarbiui pasiūlius ir pasinaudojus kompiuterine programa Kristianas nustato pavogto telefono buvimo vietą. Dabar belieka sužinoti, kas iš daugiabučio gyventojų yra nusikaltėlis.
Tai tik viena – detektyvinė – filmo siužetinė linija, skirta, regis tik tam, kad pamatytume, kaip inteligentiškas meno žmogus ekstremaliomis aplinkybėmis gali pavirsti visiška priešingybe – necivilizuotu laukiniu žvėrimi.
Antroji filmo siužetinė linija, taip pat susijusi su Kristianu, šįkart su jo profesine veikla, kvestionuoja šiuolaikinės visuomenės dviveidiškumą. Seniai įpratome galvoti vieną, sakyti kitą, o elgtis trečiaip. Galime valandų valandas viešai diskutuoti apie socialinės atsakomybės svarbą, apie būtinybę mažinti socialinę atskirtį, moralinę prievolę padėti žemiau skurdo ribos gyvenantiems žmonėms (neretai dar apeliuojama ir į krikščioniškąsias vertybes) ir pan. Šitokį elgesį ir panašią retoriką mums demonstruoja demagogai politikai. Bet ne kitaip yra ir modernaus meno pasaulyje, ypač kai meno kuratoriai imasi vizualizuoti aktualias problemas, bet pasirenka abstrakčius kalbėjimo būdus.
Prieš sukurdamas filmą „Kvadratas“ Rubenas Östlundas keliavo per pasaulį su tokio paties pavadinimo instaliacija. Šio mediaprojekto esmė buvo parodyti, kaip griežtai apibrėžtoje erdvėje atsidūrusio vieno žmogaus elgesys įtakoja kitus: tai yra kolektyvinės atsakomybės metafora.
Filmas „Kvadratas“ šią metaforą kartoja, tik išskleidžia ją gerokai plačiau – per muziejaus kieme įrengiamą naują instaliaciją, Pietų Amerikos menininkės Lolos Arias projektą „Kvadratas“, skatinantį lygiateisiškumą, altruizmą, jautrumą kitiems bei socialinę atsakomybę. Kartu tai ir bandymas išeiti už griežtai apibrėžtos erdvės ir pasamprotauti apie politinio korektiškumo grimasas bei tolerancijos ribas.
Nors visos šios vardijamos problemos ir keliami klausimai yra labai rimti, Rubenas Östlundas dažnai pasitelkia ironiją, komišką groteską ir socialinę satyrą. Kliūva ir modernaus meno ideologams, kurie neretai paprasčiausią rankinę ar… šiukšlių krūvelę sugeba pateikti kaip meno objektus. Arba bando padorios publikos tolerancijos ribas visokiausiomis meninėmis provokacijomis: ilgokai trunkanti scena, kurioje persirengęs gorila performansininkas Olegas (jį suvaidino choreografas Terry Notary), tyčiojasi iš prabangiai apsirengusių šventinio vakarėlio dalyviu, tapo ne tik įsimintiniausia filmo scena, bet ir viso modernaus meno metafora.
