„Išgyvenimo drama“, kaip sako anonsai per televiziją – toks tas naujausias Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Petro imperatorė II“. Iš tiesų tai nuo pat pirmo puslapio, pirmos eilutės ir pirmo sakinio žinome, kad skaitome trijų šimtų trisdešimt dviejų puslapių kelionę į mirtį, nes vilties greičiausiai nėra. Visi vienu ar kitu būdu kulniuojame šventų Dievo podėlių pamatyti, tačiau kiek liko Petro imperatorei Martai Helenai Skowronskai arba, tiksliau sakant, Jekaterinai I?
Petrą Didįjį pavergė įstabus jaunos lietuvaitės grožis. Aptakios formos, šviesūs plaukai, skaisti oda, atitenkantys tai vienam, tai kitam vyrui, kol pats Rusijos imperatorius neįsmeigė savo vylingo žvilgsnio į tamsių akių klampynę. Ir vis dėlto ant knygos viršelio mes nematome nei geltonų susiraizgiusių garbanų, nei raibuliuojančių jaunystės atspindžių, o žvelgiame į dviejų vidutinio amžiaus žmonių portretus – dar ne visai susenusių, tačiau laiko pažymėtų: moteris žvelgia šiek tiek kreivai, lyg žinotų daugiau nei mes, mažumėlę šypsosi – ji žaidžia ir slepia tiesą; vyro žvilgsnis griežtas, tiriantis, išraiška nenuspėjama. Abu jie sujungti į viena. Ir išties tokie ir yra šie personažai: Jekaterina turi vaidmenį, nuo kurio atlikimo priklauso jos gyvenimas, o Petras, arba, kitaip tariant, Piteris – tai jos didysis iššūkis; išsigelbėjimas ir pražūtis; nenuspėjamas lyg audra, kuri šluoja viską, kas aplinkui.
Jekaterina negimė imperatore – ji ja tapo. Ji negimė sena, tačiau privalėjo išmokti senos lapės gudrybių, jei norėjo išgyventi. Manė, kad tapus imperatore daugiau nebereikės stengtis išgyventi – gal ji pradės pagaliau gyventi? Tačiau karališkasis dvaras pasirodė beesąs gyvačių lizdas, kur ir sienos turi ausis, o Piteris – kaip griliažinis saldainis: galintis būti saldus, tačiau į tokį įmanoma ir dantį nusilaužti.
Sunku būtų nupasakoti knygos siužetą, kadangi visa knyga – tai priešmirtinis Jekaterinos minčių srautas. Tai jos viso gyvenimo prisiminimai arba, kaip sako jos daktaras, deliriumas. Tai balansavimas tarp sąmoningos būsenos ir snaudulio, kurio metu sugrįžta praeitis. Jekaterina, perkopusi keturias dešimtis metų, guli mirties patale, dėl ko – niekas aiškiai nežino, bet manoma, kad ją nunuodijo; aplinkui nuolat lūkuriuoja ar zuja šeimos nariai, artimiausi draugai, tarnai ir dvariškiai; jos būklė labai sunki – oda įgavusi ligotą pilką atspalvį, kūnas ištinęs, o gerklos spjaudosi kraujais. Sabaliauskaitė, žinoma, pateikia gerokai vaizdingesnių aprašymų. Jekaterinai sunku ilgai išbūti budriai, taigi dažniausiai ji snūduriuoja ir tuo metu galvoja apie užnugaryje pasilikusį gyvenimą. Mąsto, kas jos laukia prie dangaus vartų – į kurią pusę svirs svarstyklės? Ar Viešpats atsižvelgs į visas jos pastangas būti geru žmogumi?
Valdžia ir grožis – tai pagrindinės „vertybės“, kurios padėjo Jekaterinai išgyventi Rusijoje ir Piterio pasaulyje. Ji turėjo gerai susigaudyti politikoje, kad galėtų išsaugoti savo ir kitų žmonių kailį, o jos grožis taip pat buvo politikos reikalas, kadangi gudriai juo pasinaudojusi ji įgijo valdžią. Tačiau kaip ir visuose romanuose įvykiams įsibėgėjus viskas apvirsta aukštyn kojomis. Gulėdama mirties patale Jekaterina bando prisiminti ir sau įrodyti, kad gyvenime siekė ne tik valdžios, vertino ne tik išorinį grožį, kuris, kaip išaiškėja pabaigoje, yra visiškai laikinas ir neišliekantis. Ji nori tikėti, kad per savo valdymo metus parodė ir kilnumo, gailestingumo, nuoširdžiai mylėjo savo vaikus ir stengėsi būti geru žmogumi, tikino save, kad pastangos ir yra svarbiausios. Tiesiog jai susiklostė nepalankios aplinkybės. Piteris tapo tikra likimo rykštė su savo ūmiomis nuotaikomis ir alterarijomis, ištvirkavimo ir gėrimo sinodais. Ir vis dėlto jis liko pagrindinė figūra Jekaterinos gyvenime. Nepaisant Rusijos valdovo bjauraus elgesio su ja, imperatorė daro tokias išvadas: „Kai moteris nebegali būti priedu prie vyro, privalo būti bent prie sūnaus. Kitaip nėra ramybės. Viena esi niekas.“ Paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis Jekaterina mintyse kalbasi ne su Dievu, o su Piteriu.
Moters teisių tema yra ypač skaudi romane. XVII-XVIII amžiaus Rusijoje vyras turėjo visas teises, o moteris – jokių. Ir jei vyras nuskriaudžia moterį – tai taip pat būdavo jo teisė. Moteris sau nepriklausydavo jau nuo mažų dienų, o jos pagrindinis gyvenimo tikslas būdavo gerai atrodyti ir gimdyti vaikus. O jei moteris parodydavo drąsą, sakydavo, kad ji parodė vyriškumą. Silpnumas būdavo esminė moters savybė. Ši tų laikų filosofija ypač paveikė Jekaterinos gyvenimą.
Vienas tipiškiausių Sabaliauskaitės knygos bruožų – ji išties nepagaili kūniškumo aprašymų. Kūno išskyros, kvapai, garsai, tekstūra, jo jautrumas, geidulingumas – niekas nepraleista, viskas vaizdžiai pristatoma išjudinant visas penkias jusles. Nors vartojamas turtingas žodynas ir netgi bandoma atkurti to meto realybę vartojant tų laikų skolinius, kartais kalbėjimo būdas būna primityvus, ypač kai rašoma apie seksualines patirtis. Apskritai šnekant, visa knyga yra gana tamsi – atsitinka daug nesėkmių, nelaimių, tragedijų, žiaurumų. Gali būti, kad tai viena iš priežasčių, kodėl knyga yra tokia skaitoma. Kartais jaučiausi lyg žiūrėdama kriminalus per žinias – tokia jau mūsų prigimtis, kad mus ypač domina sensacijos. Važiuodami greitkeliu ir pamatę avariją būtinai pristabdome greitį, nes norisi pažiūrėti, kam kokia nelaimė atsitiko. Knyga „Petro imperatorė“ pilna tokių sensacijų.
Apibendrinus knygą galima sakyti, kad tai – ilga nesėkmės istorija, kurioje būta laimingų akimirkų, tačiau summa summarum Jakaterina I, visos Rusijos imperatorė, aukščiausia valdžios institucija, kuriai pavaldus kiekvienas šalies ponas ir varguolis, liko Viešpaties vergė, kurią jis baudė ir plakė visą gyvenimą, o ji kaip kirmėlė ant tako vis raitėsi ir raivėsi bandydama nušliaužti į saugesnę vietą, kol jos nepamatė plėšrus paukštis, vis raitėsi ir raivėsi iš to pirmykščio geismo išgyventi.
