Andrius Kubilius neseniai paaiškino dėl ko klysta Europos kairieji ir liberalai – jie politikoje nenori matyti krikščionybės, todėl visus tikinčiuosius stumia į Rytus, į Putino glėbį. Postpolitikos kontekste, susiduriame su paradoksu, kai politikas siūlo racionalizuoti politiką, remiantis iracionalia religija ir teigia, kad tai vertybė, be kurios Europa degraduos.
Nieko stebėtino: konservatoriams, kaip ir kitiems nacionalistams, nebeužtenka iracionalios tautos idėjos. Niekas nebetiki jokiomis tautomis, nes tautos vertę pakeitė rinkos vertė ir tik V. Landsbergiui gali taip pasimaišyti protas, kad jis tyčiotųsi iš tų, kurie nori gyventi geriau kitoje šalyje. Kažkada tautos reiškė išsilaisvinimo idėją, galbūt Ukrainos atveju vis dar reiškia, tačiau tų šalių, kurios priklauso ES prasme, visos tautos reiškia įkalinimą. Ir nieko daugiau. Būti kokios nors šalies piliečiu reiškia ribotumą. Ypač Lietuvos, kai negali net kitos pilietybės turėti, o kur dar milijonas „krikščioniškų“ suvaržymų: jei kam nors šautų mintis pasikeisti vardą ir pavardę, gimimo vietą, ar dar kokį oficialų, bereikšmį „parametrą“, paaiškėtų, kad Lietuvos įstatymai tai draudžia. Nors sovietinio mentaliteto žmonės, bandę išsilaisvinti ir tapti „laisvos“ šalies piliečiais kūrė Konstituciją „tarsi neturėtų jokios ideologijos“, jie buvo kiaurai patriarchalinio kaimo krikščionys, agrarininkai, kuriems būtina viešai deklaruoti religiją, kad neatrodytų absurdiški.
Pati religija ar kaimietiškas, primityvus mąstymas nėra nei vertybės, nei antivertybės, nes be konteksto neegzistuoja, tačiau Lietuvos atveju – nėra tokio konteksto, kuriame būtų džiaugiamasi religija taip, kaip tai daro, tarkim, amerikiečiai JAV. Jų gospel giesmės ir religijos paskirtis yra aiški: kuo daugiau laimės, kuo didesniam žmonių kiekiui. Utilitarizmas ten yra visur, nes žmonės nenori iššvaistyti gyvenimo graudžioms raudoms, kad dėl visko kalta valdžia, aplinka ar blogas oras. Jie tiesiog daro viską, ką gali ir kur gali. Visom prasmėm.
Vienintelė krikščionybės paskirtis Lietuvoje – parodyti, kad esi geresnis „už tą nusidėjėlį (-ę)“. Religija čia yra tik selektyvus ideologijos įgyvendinimo būdas, forma, kuri naudojama tam, kad kaip ir muilo operose, būtų akivaizdus „gėris“ ir „blogis“.
Supaprastinimai ir greiti, atrodytų, nekvestionuojami sprendimai būtini tam, kad būtų patogiau valdyti mases, kad būtų lengviau jomis manipuliuoti. Taip tarsi ir prasprūsta mintis, kad tarp krikščionybės ir Putino apskritai nėra nieko bendro – nebent krikščionybę suvoksime, kaip nuo Šėtono saugančią religiją. Bet „tokios“ apsaugos kur kas daugiau judaizme ir apskritai, krikščionybė blogį suvokė ne kaip Šėtono pinkles, o kaip nesugebėjimą atleisti, mylėti ir užjausti kiekvieną. Net Putiną.
Tačiau racionalizuoti neracionalias politikų kalbas yra prastas užsiėmimas – jos tokios ne dėl to, kad politikai nesuprastų, ką daro, o dėl to, kad jie supranta, ką daro ir vis tiek tai daro. Jiems reikia krikščionybės kaip didžiausios vertybės, nes jokių kitokių vertybių jie neturi ir negali pasiūlyti. Štai kodėl krikščionybė negali būti laikoma vertybe.
Politikas, kuris griebiasi šiaudo, negali išplukdyti šalies iš akivaizdžios ekonominės ir socialinės pragaišties. Religija čia yra Majos skraistė, uždengianti tokios politikos ir politikų tuštumą, jų nesugebėjimą nei rasti racionalių savo veiklos rezultatų, nei savo charizma užkariauti tautos simpatijas.
Ir pagalvokime, ką dar be krikščionybės mums galėtų pasiūlyti konservatoriai? Ar jie gali pasigirti nors vienu ekonominiu, politiniu, socialiniu laimėjimu? Ar jie gali teigti, kad turi charizmatišką lyderį? Kuo apskritai jie gali pasigirti? Niekuo. Belieka bliauti Landsbergio giesmelę: Rusija puola, krikščionybę puola, Lietuvą puola. Kliedesiai.
Rusija visada puola – to nereikia sakyti, Katalikų bažnyčia nemoka mokesčių, puikiai laikosi ir net Rusijoje bažnyčia – veikiausiai – yra labiau atskirta nuo politikos, nei Lietuvoje. Pirmiausia Lietuvoje reikėtų priversti mokesčius mokėti ir Katalikų bažnyčią – gal staiga paaiškėtų, kad ir tos milžiniškos valstybės skolos akimirksniu neliktų. Nes prabangoje besimaudantys dvasininkai sukrautų nemažai turto į valstybės iždą. O dabar – jų religija pasitelkiama valstybei stiprinti, bet jie patys ją silpnina. Oksimoronas.
Kiti politikai, kurie krikščionybės griebėsi po SSRS griūties, nors prieš tai buvo aršūs sovietiniai komunistai, o kai kurie vėliau dar aršesni LSDP nariai, dabar naujai išaiškina krikščionybės prasmę: tai šeimos vertybių apsauga. Galima sutikti: kadangi krikščionybė prikuria daug uždraustų vaisių, visada daugiau malonumo patiriama, kai tie vaisai nuraiškomi. Savotiškai galima padėkoti už bandymus padidinti malonumą. Bet jei bandytume geriau suprasti, kodėl kažkam norisi, kad Lietuvoje būtų būtent krikščioniškos šeimos, nors, tarkim, islamas čia būtų kur kas prasmingesnis, mes turime suprasti, kad politiniai mitai, o ne faktai, statistika, ar protu grįsti argumentai yra esminiai masių psichologijos veiksniai.
Baimė, kurios buvo ir yra pilni visi homo sovieticus, turi būti iš naujo stimuliuojama naujais angelais ir demonais: Blogis akivaizdus – iškrypę Vakarai, kur visi gyvena palaidai, kur dauguma – netradicinės seksualinės orientacijos, o vaikus apskritai visada augina tik netradicinės seksualinės orientacijos žmonės. Šis mitas, kurio pačiuose Vakaruose net nėra, neįtikins nė vieno, kam teko pabuvoti užsienyje – ten tiesiog žmonės tokie pat netolerantiški (ar net labiau) nei Lietuvoje, ten jie irgi mėgsta nekęsti už kitoniškumą – ypač skurdžių, žemo intelekto, baimės pilnų emigrantų iš Rytų Europos. Bet jeigu kas nors jiems pasakytų, kad jie nekrikščioniški, ištvirkę ir visi netradicinės seksualinės orientacijos – vakariečiai baisiai įsižeistų. Už tai gal net grėstų baudžiamoji atsakomybė, nes tokie teiginiai ne tik neatitinka realybės, bet yra įžeidžiantys.
Londone tiek bažnyčių, kad pasakyti, jog ten gyvena netikintys žmonės – absurdas. Vokietijos premjerė iš Krikščionių demokratų partijos. Vadinasi, šita grėsmė, su kuria Kubilius, Landsbergis ir kiti politikai nori „paaiškinti“ pasaulį, yra melas, manipuliacija, apgaulė, vadinkit kaip norit. Krikščionybė su neva kažkokiomis amžinomis vertybėmis pati pasitelkiama apgauti, nors Jėzus Kristus mokė, kad „tiesa jus išlaisvins“.
Meluoti draudžia ir Dekalogas. Bet nė vienas šventai tikintis savo teisumu nepripažins klydęs – tokie ir Jėzų užmėtytų akmenimis, jei šis vėl nužengtų į Žemę ir pasakytų: „kas be nuodėmės, tegu meta į mane akmenį“.
Blogai yra ne tai, kad žmonės pasisako už tradicinę šeimą (tai labai gerai, dar ir pašalpos „normalioms, tvarkingoms“ šeimoms galėtų rodyti, kad politikai už jas pasisako), blogai yra tai, kad meluojama apie grėsmes, kurios neegzistuoja, blogai, kad neturima kitų būtų pritraukti rinkėjų – ekonominių planų, įstatymų pataisų, kurios mažintų socialinę atskirtį, blogai, kad nėra lyderių, kurie uždegtų žmonės.
Blogai, kad Lietuvos politikoje išnyko racionali argumentacija ir visai kaip televizijose realybę aiškina tik bukagalvės raganos, psichinių sutrikimų turintys tarologai, visokie ekstrasensai ir kiti šarlatanai. Blogai, kad nėra kam parodyti, kokie jie tušti ir beviltiški.
Krikščionybė nėra ir negali būti politinė vertybė, nes Jėzus kovojo su fariziejais ir jų „dėka“ buvo prikaltas prie kryžiaus. Koks pasityčiojimas, kad dabar fariziejai naudoja Jėzaus meilės religiją neapykantai ir žmonių susiskaldymui skleisti, savo politinėms manipuliacijoms ir šlykščiam melui.
Jėzus Kristus niekada nedalyvavo jokioje politikoje, niekada neragino žmonių dirbti ir didinti BVP. Jis atmetė visus žemiškus įstatymus, visas tautas ir valstybes. Todėl klounai, kurie nori naudotis krikščionybe, kaip parankia manipuliacijos forma, yra ne tik didžiausi anti-krikčionys, bet ir vieninteliai, kurie iš tiesų griauna bet kokias krikščioniškas vertybes. Net jei tokios egzistuotų. Krikščionybės vertybių – bemoksliai – nėra šiame pasaulyje. O jei galime tarti, kad yra, tai ta vertybė – šio pasaulio atsisakymas dėl amžino gyvenimo. Ir tokios krikščionybės interpretacijos tikrai niekas neimtų skleisti krašte, kuris ir taip pirmauja pasaulyje savižudžių skaičiumi.
