Kada šiuolaikinėje Rusijoje iš Vladimiro Putino lūpų išsprūsta kokia nors su realybe ar sveiku protu protu nesuderinama idėja, atsiranda tokių aiškintojų, kurie bando apreiškimą suderinti su vyraujančia politine teologija.
Taigi Prezidentūrai su savo kontroliuojamomis masinės informacijos priemonėmis į viešąją erdvę išmetus idėją apie tai, kad iki 2018 metų Lietuvoje turi atsirasti paminklai Jonui Basanavičiui ir Antanui Smetonai, kažkur nuo puodo dugno buvo nukrapštytas Rytų Europos studijų centro analitikas ir konservatorių partijos apologetas Laurynas Kasčiūnas, kuris stojo ginti, aišku, Antano Smetonos, nes dėl Jono Basanavičiaus niekam klausimų nekyla.
Pagrindinis jo keliamas argumentas, kodėl, esą, reikia adoruoti šį diktatorių, yra toks, kad negalima jam, kaip asmeniui, taikyti šiuolaikinių demokratinių vertybių. Tai yra vienintelis argumentas. Iš tiesų istorikai stengiasi netaikyti ateities standartų praeičiai, tačiau nereikia taikyti XXI a. standartų, užtenka taikyti tos visuomenės kurioje jis gyveno standartus, ir čia Antanas Smetona atrodo kiek apgailėtinai. Tarpukario Lietuvos visuomenė pati savaime buvo labai demokratiška, labai linkusi burtis, kooperuotis ir dalyvauti politikoje. Tuo metu Lietuvos politinėje scenoje vyravo dvi politinės jėgos – krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai, ir Antanas Smetona su Augustinu Voldemaru buvo marginalios asmenybės savo politinėmis pažiūromis ir požiūriu į demokratiją. Labai keista iš politinės jėgos, kuri vienaip ar kitaip save bando asocijuoti su tarpukario krikščionimis demokratais, girdėti liaupses žmogui, kuris šiuos nustūmė į kampą ir marginalizavo. Skirtingai nei teigia L. Kasčiūnas, Antanas Smetona bei tautininkai neturėjo daug įtakos nei radikaliausiai Baltijos šalyse žemės reformai, nei švietimo politikai, nei Lietuvos Universiteto įkūrimui, ir čia galima įtarti L. Kasčiūną būnant labai nesąžiningam maišant faktus ir naudojantis „Smetonos“ laikais kaip epochiniu įvardinimu, ir jam priskiriant sprendimus, kuriems jis net nepritarė (pvz., konkrečiam žemės reformos modeliui). Kliedesius apie „stiprų litą“, kaip teigiamą reiškinį, palikime Aušros Maldeikienės renkamiems anekdotams apie Lietuvos politinės klasės neišsilavinimą.
Yra kelios priežastys, kodėl Antanui Smetonai nereikia statyti daugiau paminklų, negu jų yra. Pirmoji yra ta, kad šis žmogus savo vykdyta užsienio bei vidaus politika atvėrė duris Stalinui į Lietuvą. Lietuvos pilietinė visuomenė tarpukariu buvo reiškinys, su kuriuo reikėjo skaitytis, ir būtent Antanas Smetona, siekdamas išlikti valdžioje, sulaužė stuburą pilietinei visuomenei faktiškai uždrausdamas didžiąją dalį visuomeninių organizacijų ir politinių partijų 1936 metais ir pradėjus kurti iš viršaus nuleistus jų su valstybe bei tautininkų organizacijomis susietus pakaitalus. Tokiu būdu iš principo „nacionalizavus“ viešąjį gyvenimą, vienintelės jėgos, kurios galėjo veikti, buvo nelegalios, iš užsienio finansuojamos organizacijos, konkrečiai Lietuvos Komunistų Partija, kuri iki šio momento buvo nereikšminga ir nepopuliari netgi tarp kairiųjų pažiūrų Lietuvos piliečių. Iš principo nuvarius pilietinę visuomenę į pogrindį, ir Antanui Smetonai aplink save sutelkus įvairiausio plauko prisiplakėlius bei giminaičius, diktatorius susiaurino ratus ir galimybes kažkam kitam jį pakeisti ir, ištikus krizei, kaip 1940 metų birželį, netgi vidiniame rate jam neatsirado pakankamai paramos. Taigi A. Smetona, kaip diktatoriumi, tuo metu itin nepopuliariu, buvo pasinaudota, o dalį darbo A. Smetona už Sovietus padarė pats. Turbūt simptomiška, kad išeivijoje atsidūręs A. Smetona buvo marginalizuotas net tarp tų pačių tautininkų, o Lietuvoje organizuotas pasipriešinimas Sovietams norėjo grąžinti ne A. Smetonos rėžimą, bet veikiausiai kažką panašaus į iki 1926 metų perversmo buvusią situaciją.
Antroji priežastis buvo, pavadinkime, jo asmeninės savybės. Jei 1940 metais Smetonos „pabėgimas“ yra plačiai žinomas, amžininkų toks jo elgesys nebūtų nustebinęs, nes jis tai darė ne pirmą kartą. 1918 m. gruodį Augustinas Voldemaras ir Antanas Smetona į Lietuvą įsiveržus bolševikams pasipustė padus, ir tai faktiškai ištirpdė šių žmonių populiarumą ir pavertė tautininkus marginalia partija. Antanas Smetona buvo laike užstrigusi asmenybė, kuri bandė sustabdyti kaitą ir modernizaciją (tokia juk ir buvo 1926 metų perversmo funkcija) ir apsaugoti tą ekonominį bei politinį elitą, kuris sugebėjo įsitvirtinti vos po nepriklausomybės paskelbimo ir kovų už nepriklausomybę.
Taigi supaprastintas pasakojimas apie Lietuvos bėdas prasidėjusias atėjus Sovietams, tinka gal tik vaikiškai auditorijai. Antanas Smetona buvo ta bėda, kuri ištiko Lietuvą, iš principo nuo valdžios nustūmusi tuo metu dominavusias demokratines pažiūras turėjusias jėgas, atstovavusias savo įsivaizduojamų rinkėjų interesus. Šis diktatorius sunaikino Respubliką ir jos vietoje pastatė Valstybę, kaip aparatą. Demokratinės valstybės, kurios yra Respublikos, kaip piliečių bendrijos, yra sunkiai įveikiamos karo lauke, nes jos yra gyvos tol, kol gyvas nors vienas žmogus, laikantis save valstybės piliečiu, taigi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kaip tokia egzistavo iki tol, kol paskutinis žmogus, laikantis save tos valstybės piliečiu, vaikščiojo šia žeme. Tuo tarpu Valstybės, kaip aparato, sunaikinimas yra paprastesnis, nes pakanka pakeisti viršūnėles, ir pats aparatas pereina tarnauti tam, kieno didesnė kuoka ar šautuvas. Tai, kad po 1944 metų prasidėjo organizuotas pasipriešinimas Sovietams, reiškia tik tai, kad Antanui Smetonai nepavyko iki galo užgniaužti ir suvalstybinti pilietinės visuomenės, ir tai, kokius politinius tikslus sau kėlė partizaninio judėjimo atstovai, liudija, kad jie buvo tie, kurie tiksliausiai galėjo nuteisti A. Smetoną, kaip žmogų, pradėjusį Lietuvos kelią į niekur.
Jeigu visgi pavyks Prezidentūros pasekėjams pasiekti, kad paminklas Antanui Smetonai būtų pastatytas, tebūnie tai paminklas tam, kuo Lietuva galėjo tapti – agrarinė, atsilikusi ir į XIX amžių, kaip į siekiamybę, žiūrinti valstybę. Paminklas bananų respublikai.
