Teorijų, knygų ir seminarų, mokančių kaip motyvuoti samdomus darbuotojus ar netgi save patį, šiais laikais netrūksta. Kaip ir teorijų, mokančių „sukurti paklausą“ sudominti, suaktyvinti pirkėjus. Verslui tai padeda dirbti efektyviau, parduoti daugiau. Tai didina BVP (bendrą vidaus produktą), padeda surinkti daugiau mokesčių. Valstybei tai, savo ruožtu, leidžia ne tik didinti valdininkų armiją, bet ir plėtoti socialinės paramos bei pašalpų programas, modernizuoti sveikatos apsaugos ar švietimo sistemą. Bet kokią įtaką tai daro eiliniam pirkėjui ar samdomam darbuotojui?
Pradėti norėčiau nuo trumpos citatos:
„Pagalvokite ir apie tai, kaip daug pasiekė žmonija materialumo vystymo kelyje per paskutinius du-tris šimtmečius. Bet ar tapo žmonės laimingesni už savo protėvius? Greičiau atvirkščiai, pas mus žymiai daugiau problemų, nors ir sugalvota daugybė pagalbinių techninių prietaisų, kurie, atrodytų, leidžia sutaupyti laiką. Bet mažai kas gali leisti sau atsipalaiduoti. Gyvenimo tempas vis greitėja, mes siekiame išspręsti daugybę problemų iš karto, ir tuo pačiu netenkame dvasinio komforto.”
(Pagal Geše Džampa Tinlėjaus knygą “Budistų pamokymai”)
Nemanau, kad pasakymas „Gyvenimo tempas vis greitėja” yra tikslus ir teisingas. Kas per objektas tas gyvenimo tempas? Ir kaip jis „greitėja”?
Čia reikėtų kalbėti apie du visai skirtingus, netgi priešingus, reiškinius.
Visų pirma, dėl mokslo pažangos ir technikos tobulėjimo, trumpėja daugelio procesų trukmė ir mažėja žmogaus darbo sąnaudos juose. Tai labai pastebima kelionių, komunikacijos, gamybos ar statybų procesuose.
To pasekoje žmonės turėtų turėti vis daugiau laisvo laiko poilsiui, bendravimui, kultūrai ir švietimui. (Na, kiek darbo valandų reikėjo, norint išmaitinti 100 žmonių tais laikais kai buvo ariama arkliuku, pjaunama pjautuvu ar dalgiu, kuliama spragilais, ir kiek tam reikia dabar?)
Kita tendencija – žmonės vis labiau skuba. Gal būt todėl, kad „mes siekiame išspręsti daugybę problemų iš karto”.
Bet jei mokslas ir technologijos sudaro galimybę turėti vis daugiau laisvo laiko, tai kodėl vis labiau skubame? Iš kur atsiranda ta daugybė problemų, kurias reikia taip skubiai išspręsti?
Paprasčiausias atsakymas – mes turime vis daugiau norų (ir į(si)pareigojimų). O iš kur atsiranda tiek norų? Pabandysiu pateikti citatą iš Olego Lapino knygos „Kai pabunda miegantysis“. Ji apie norų ir tikslų atsiradimą mūsų gyvenime:
„Štai rytoj kai kurie iš mūsų pamatys kažką nuostabaus vitrinoje, ekrane ar spaudoje… Nesvarbu, ką. Tas vaizdelis įstrigs mūsų sąmonėje ir taps tikslu, kuriam pasiekti vystysime savo sugebėjimus.“
Iš tikro mūsų norus ir tikslus generuoja ne tik vaizdeliai vitrinoje, ekrane, spaudoje ir kitur. Nors didžiuliai pinigai ir milžiniška industrija dirba tam, kad žmonės kuo labiau visko norėtų. Tuo suinteresuotos kompanijos ir korporacijos. Vyriausybės stengiasi, kad žmonės norėtų, kad jų vartojimas nesumažėtų ir ekonomika nesulėtėtų, nes tai pagrindinis BVP ir surenkamų mokesčių stabilumo bei augimo garantas. Tam pasitelkiami pažangiausi mokslo pasiekimai, naujausi žmogaus psichikos ir pasąmonės tyrimai, tam skiriamas didžiulis pasaulio galingųjų dėmesys. Ir prieš šitą monstrą lieka vienišas žmogus. Na, gal dar nekonkrečios ir ne visai suprantamos budistu patarimų knygelės, parašytos prieš kokį šimtmetį.
Šioje vietoje sunku nerisiminti kaip Lietuvos valdžia, pučiantis nekilnojamojo turto burbului, mokesčių lengvatomis skatino žmones imti daugiau paskolų iš bankų. Valdžia ir bankai, pasitelkę reklamos smegenų plovimo industriją, bando formuoti žmonių mentalitetą link to, kad gyvenimas be paskolų atrodytų neįprastas, nenormalus reiškinys.
Tačiau neįmanoma nepastebėti, kad visa ši reklamos ir vartojimo skatinimo pramonė ne visus veikia vienodai. Kodėl viena moteris, perskaičiusi ar išgirdusi reklaminį šūkį „Nes tu to verta“, bėga ir perka reklamuojamą kremą ar kvepalus, o kita ne? Ir čia kalbu ne apie tą atvejį kai neperkama, nes trūksta pinigų duonai ar buto šildymui apmokėti. Dargi atvirkščiai. Atrodo, kad žmonės turintys daugiau pinigų yra mažiau paveikūs reklamai. O gal todėl jie ir turi daugiau pinigų?
Viename seminare teko girdėti apie žinomo austrų psichiatro Alfredo Adlerio įžvalgą, kad žmonių gyvenimo tikslus, norus ir motyvaciją labai stipriai įtakoja menkumo jausmai patirti vaikystėje. Ši mintis buvo iliustruota Arnoldo Švarcnegerio pavyzdžiu. Arnoldas, šeimoje, tarp brolių, buvo jauniausias ir pastarieji tyčiojosi iš jo silpnai išvystytų kojų raumenų. Tai buvo bene pagrindinė paskata užsiimti savo kūno tobulinimu.
Gal būt švaruoliais ir pedantais žmonės tampa todėl, kad vaikystėje vėlokai išmoko naudotis naktipuodžiu ar artimieji pernelyg retai keisdavo jiems vystyklus. Lygiai taip pat noras „užkalti“ kuo daugiau pinigų gali būti nulemtas vaikystėje patirtų nepriteklių.
Bet kokiu atveju atrodo, jog žmones, patyrusius daugiau menkumo jausmų ir turinčius daugiau kompleksų, reklamos ir aplinkinių įtaka veikia kur kas stipriau, nei užaugusius saugioje ir ramioje aplinkoje.
Dar vienas faktorius, verčiantis žmones skubėti bei nejausti pasitenkinimo pasiektais rezultatais, tai pačios demokratinės sistemos suteikiamos realios ir deklaruojamos galimybės. Nepamirškime, jog jos kartu yra ir savotiškas įpareigojimas.
Anksčiau, luominėje visuomenės santvarkoje, arba šiuolaikinėse tokią sistemą išlaikiusiose šalyse, pavyzdžiui Indijoje, žmogus patiria žymiai mažesnį visuomenės lūkesčių spaudimą. Gimęs žemdirbių šeimoje, nuo mažens žino, kad jam teks dirbti žemę, ir gan nesunkiai šią savo paskirtį realizuoja. Lygiai taip pat, gimęs kito luomo ar kastos šeimoje, jis tampa šventiku ar kariu.
Ir pagalvokim kokių lūkesčių aplinkoje auga vaikas, gimęs „neribotų galimybių šalyje“ tokioje kaip JAV. Jeigu vaikystėje šūkis „kiekvienas šioje šalyje gali tapti prezidentu ir tai priklauso tik nuo tavo paties norų ir pastangų“ įkvepia, vilioja ir šviečia kaip kelrodė žvaigždė, tai metams bėgant, absoliučiai daugumai amerikiečių jis vis labiau tampa priekaištu ar kaltinimu. Kodėl tu dar ne prezidentas? Nenori? Per mažai stengeisi? Ar esi paprasčiausias nevykėlis? Šią dilemą žmonės sprendžia įvairiais būdais. Deja labai dažnai neįgyvendintų lūkesčių naštą jie bando permesi savo vaikams.
Aš nesiūlau bandyti sugrįžti į feodalinės, luominės santvarkos laikus, bet gal galima rasti šūkį ar sukurti teoriją kuri nedarytų žmogui tokio spaudimo ir suteiktų galimybę būti tiesiog savimi, geru žemdirbiu, programuotoju ar vidutiniu verslininku, kurio darbuotojai džiaugtųsi turėdami tokį šefą.
Taigi, „gyvenimo tempo greitėjimą“ lemia daug faktorių ir kai kurie jų visiškai nesusiję su mokslo ir technikos pažanga ar naujomis technologijomis.
Ar yra suinteresuotų, kad žmogus nebėgtų griūdamas, kad neturėtų tiek daug tikslų? Yra. Tik ar visada jie tai suvokia? Tai žmogaus artimieji. Visų pirma vaikai. Bet ką gali nekalbantis ir netgi nevaikštantis pyplys ar darželinukas, lyginant su aukščiau paminėta reklamos ir motyvavimo industrija? Jėgos labai nelygios.
Psichologas Visvaldas Legkauskas kartą minėjo, jog sulaukė pasiūlymo sukurti metodiką ir vesti seminarus, mokančius žmones kaip atsispirti reklamoms ir darbdavių motyvuojančiam poveikiui. Nes šiuo metu mokymų ir teorijų mokančių kaip sukurti ir valdyti žmonių norus ar motyvuoti samdomus darbuotojus netrūksta.
Spėju, kad vyresnio amžiaus darbuotojai dažnai nėra pageidaujami ne dėl jų sveikatos būklės, lėtesnio mąstymo ar atsilikimo technologijų srityje. Tiesiog jie per daug protingi ir juos sudėtingiau motyvuoti. Jaunimui kartais užtenka „pabarškinti spalvotu barškučiu“ ar paploti per petį ir jis jau bėga griūdamas, kupinas jaunatviško entuziazmo.
Dar vienas faktorius, lemiantis vakarietiško gyvenimo būdo (bei tempo) ir neurozių triumfo žygį per planetą, tai spartesnis ekonominės, pramoninės ir karinės galios augimas labiau neurotiškose ir tuo pačiu labiau motyvuotose šalyse. Jų aktyvumas ir karinės technikos pasiekimai leidžia tiesiog užgrobti ištisas tautas ir žemynus.
Kažkada Šiaurės Amerikos prerijų platybėse, santarvėje su gamta ir savimi, gyveno indėnai. Jie nebuvo labai motyvuoti ir pernelyg skubantys. Ir kas atsitiko, kai Ameriką užplūdo vargo ir skurdo genami emigrantai iš Europos? Kas šiandien beliko iš tų ramių ir išdidžių indėnų? Nors, pavyzdžiui, indų anglai kažkodėl „nesuvirškino“. Gal jų tiesiog buvo pernelyg daug?
Daugeliui demotyvacija ir gyvenimo tempo sulėtėjimas asocijuojasi su purvinais Indijos jogais, benamiais prie konteinerių ir asocialiais kaimynais, triukšmaujančiais už sienos. Nežinau kiek jie motyvuoti ar ne, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, jog savo gyvenimą kuriame ne vien atkakliu darbu, bet ir aiškesniu aplinkinės situacijos suvokimu ir iš to sekančiais teisingais sprendimais. Hipermotyvacija, „siekimas išspręsti daugybę problemų iš karto“, striksėjimas pagal reklamos gamintojų dūdelę, ne tik atima dvasinį komfortą. Ji įtakoja daugybę klaidingų žingsnių gyvenime. Žmonės netinkamu metu ima paskolas, perka nekilnojamąjį turtą, pradeda „amžiaus statybas“ ar neturėdami pinigų perka prestižo ir įvaizdžio atributus. Visa tai sukuria dar daugiau naujų problemų, kurias reikia spręsti dar skubiau.
Demotyvacija, neskubėjimas kartais leidžia be kruvinų pastangų užtikrinti pakankamai komfortišką buitį sau ir savo šeimai. Ir tuo pačiu sukurti savo dalį BVP savo šaliai. Aišku, šiuo atveju niekuomet netapsi pačiu geriausiu, kaip pavyzdžiui Styvas Jobsas, ar Bilas Geitsas. Bet ar to būtinai reikia siekti?
