Prieš 100 tūkstantmečių žeme vaikščiojo bent šešios žmonių rūšys, viena iš kurių šiandien vadinama Homo sapiens. Šios rūšies atstovai buvo gyvūnai, aplinką veikę ne daugiau nei gorilos, jonvabaliai ar medūzos.
Tačiau prieš 70 tūkstančių metų prasidėjo procesas, kurį šiandien vadiname kognityvine revoliucija. Atsitiktinė genų mutacija pakeitė Homo sapiens smegenų neuronų jungtis ir pavertė mus aplinką niokojančiais Žemės šeimininkais.
Kaip mūsų rūšiai pavyko užkariauti pasaulį? Kada ir kodėl atsirado religijos, valstybės ir pinigai? Kaip kūrėsi ir žlugo karalystės, miestai ir imperijos? Kaip mokslas ir kapitalizmas tapo dominuojančiomis religijomis? Ar žmonės atsispirs pagundai save tobulinti ir netaps kiborgais?
Knygoje „Sapiens“ nuosekliai, glaustai ir itin žaismingai pasakojama, kokią įtaką žmonijai padarė trys svarbios revoliucijos: minėtoji kognityvinė, prieš 12 000 metų kilusi žemės ūkio ir vos prieš 500 metų prasidėjusi mokslo revoliucija. Drąsios ir provokuojančios Y. N. Harari įžvalgos, grįstos giliomis biologijos, antropologijos, paleontologijos, istorijos ir ekonomikos mokslų žiniomis, radikaliai keičia daugelį nusistovėjusių sampratų apie pasaulį.
***
Revoliucijos aukos
Fausto sandėrį su Mefistofeliu primenantis žmonių susitarimas su javais buvo ne vienintelis mūsų rūšies sandėris. Žmogus taip pat priėmė sprendimą dėl tokių gyvūnų, kaip avys, ožkos, kiaulės ir vištos, lemties. Paskui laukines avis sekiojančios klajoklių gentys pamažu ėmė sąmoningai reguliuoti tų bandų sandarą. Viskas tikriausiai prasidėjo nuo selektyvios medžioklės. Žmonės ilgainiui suprato, kad jiems patiems naudinga medžioti tik suaugusius avinus ir senas ar ligotas avis. Jie pasigailėdavo vaisingų patelių ir jaunų ėriukų gyvybių, taip užsitikrindami, kad vietinė banda neišmirtų. Antrą žingsnį klajokliai galėjo žengti imdami ginti bandą nuo plėšrūnų, nuvaikydami šalin liūtus, vilkus ir kitus žmonių būrius. Paskui jie galėjo suvaryti avių bandą į siaurą tarpeklį, kur buvo lengviau ją valdyti ir saugoti. Galiausiai žmonės ėmėsi dar rūpestingesnės avių atrankos, idant pritaikytų jas savo reikmėms. Pirmiausia išskersdavo pačius agresyviausius avinus, kurie labiausiai priešinosi žmonių valdžiai. Tokia pati dalia laukė liesiausių ir smalsiausių patelių. (Piemenys ne itin mėgsta avis, kurias smalsumas nuveda per toli nuo bandos.) Su kiekviena karta avys darėsi vis storesnės, nuolankesnės ir abejingesnės aplinkai. Iš štai! – Merė turėjo mažą ėriuką ir šis ėriukas visur sekiojo ją iš paskos.*
Įmanomas ir toks scenarijus: medžiotojai galėjo ėriuką sugauti ir „įsivaikinti“, pertekliaus mėnesiais penėti, o atėjus striukesniems laikams – paskersti. Ilgainiui tokių ėriukų jie pradėjo auginti vis daugiau. Kai kurie jų subręsdavo ir imdavo daugintis. Pačius agresyviausius ir maištingiausius žmonės paskersdavo pirmiausia. Nuolankiausiems ir mieliausiems ėriukams būdavo leidžiama gyventi ir daugintis ilgiausiai. Laikui bėgant taip atsirado klusnių prijaukintų avių kaimenė.
Prijaukintos avys, vištos, asilai ir kiti gyvūnai tiekė žmonėms maistą (mėsą, pieną, kiaušinius), žaliavas (odą, vilną) ir raumenų jėgą. Iki tol patys tąsę visą savo mantą, arę ir malę, šiems sunkiems darbams vis dažniau ėmė išnaudoti gyvulius. Daugumoje žemdirbių visuomenių žmonės labiausiai buvo susitelkę į augalų auginimą; gyvūnų auginimas joms tebuvo antraeilis užsiėmimas. Tačiau kai kuriose vietose atsirado naujo tipo visuomenės – piemenų gentys, kurių gyvavimas visų pirma buvo paremtas gyvūnų išnaudojimu. Žmonėms plintant po visą pasaulį, tą patį darė ir jų prijaukinti gyvuliai. Prieš dešimtį tūkstančių metų ribotose Afroeurazijos vietovėse gyveno vos keletas milijonų avių, galvijų, ožkų, šernų ir vištų. Šiandien pasaulyje suskaičiuojame apie milijardą avių, milijardą kiaulių, daugiau nei milijardą galvijų ir daugiau nei 25 milijardus vištų. Šių gyvūnų rasime atokiausiuose planetos kampeliuose. Prijaukintos vištos yra plačiausiai paplitę paukščiai per visą Žemės istoriją. Prijaukinti galvijai, kiaulės ir avys atitinkamai užima antrą, trečią ir ketvirtą vietą tarp labiausiai paplitusių didžiųjų žinduolių pasaulyje. Žinoma, tik po Homo sapiens. Jei laikysimės siauro evoliucinio požiūrio, kai konkrečios rūšies sėkmė matuojama jos DNR kopijų skaičiumi, žemės ūkio revoliucija buvo tikras palaiminimas vištoms, galvijams, kiaulėms ir avims.
Deja, evoliucinis požiūris pateikia labai netobulą sėkmės matą. Čia remiamasi vien išlikimo ir dauginimosi kriterijais, nėmaž neatsižvelgiant į individo kančią ir laimę. Tiesa, pagal DNR kopijų skaičių prijaukintos vištos ir galvijai įkūnija tikras sėkmės istorijas, tačiau taip pat jie yra vieni nelaimingiausių žemėje kada nors gyvenusių būtybių. Gyvūnų jaukinimas nuo pat pradžios buvo paremtas aibe žiaurių praktikų, ir visas procesas, bėgant amžiams, tik dar žiaurėjo.
Natūrali laukinių vištų gyvenimo trukmė yra 7–12 metų, o laukinių galvijų – 20–25 metai. Gamtoje daugelis laukinių vištų ir galvijų nugaišta gerokai anksčiau, tačiau vis viena turi daug galimybių sulaukti garbaus amžiaus. O didžioji dauguma naminių vištų ir galvijų yra paskerdžiami, kai sulaukia vos keleto savaičių ar mėnesių, nes ekonominiu požiūriu toks skerdimo amžius visad buvo optimalus. (Kam šerti gaidį trejus metus, jeigu jis jau po trijų mėnesių būna didžiausios kūno masės?)
Vištoms dedeklėms, melžiamoms karvėms ar darbiniams gyvuliams kartais leidžiama gyventi gana ilgai. Tačiau už tai jiems tenka mokėti didžiulę kainą – jie pasmerkiami gyvenimui, kuris visiškai priešingas jų potraukiams ir troškimams. Negi imsite man prieštarauti, jei, pavyzdžiui, sakysiu, kad jaučiai mieliau savo dienas leistų klajodami atviromis prerijomis kartu su kitais jaučiais ir karvėmis, o ne tampydami vežimus ar noragus, nugarą botagu čaižant dvikojei beždžionei?
Siekiant paversti jaučius, arklius, asilus ir kupranugarius klusniais darbiniais gyvuliais, reikėjo apmaldyti jų instinktus, agresyvumą ir seksualinius potraukius, sutraukyti socialinius saitus, apriboti judėjimo laisvę. Taigi ūkininkai sugalvojo aibę įvairiausių metodų, kaip tai padaryti: įkalino gyvulius aptvaruose ir narvuose, uždėjo jiems kamanas, pririšo pasaitais, dresavo juos botagais, ragino rykštėmis, fiziškai žalojo. Tramdant patinus, jie beveik visad imti kastruoti. Taip jų agresija nuslopinama, o žmonėms lengviau kontroliuoti bandos dauginimąsi.
Daugelyje Naujosios Gvinėjos visuomenių asmens turtas tradiciškai būdavo matuojamas turimų kiaulių skaičiumi. Norėdami užsitikrinti, kad kiaulės niekur nepabėgs, šiaurinės Naujosios Gvinėjos ūkininkai nuriekdavo visoms kiaulėms knyslės galą. Dėl to kiekvienąkart bandydama uostinėti – kas yra neįmanoma nekrutinant šnipo – kiaulė jausdavo didžiulį skausmą. Kadangi neuostinėdamos jos pačios negali nei susirasti ėdesio, nei susiorientuoti aplinkoje, šitaip suluošintos tapdavo visiškai priklausomos nuo savo savininkų žmonių. Kitame Naujosios Gvinėjos pakraštyje buvo įprasta išspausti kiaulėms akis, idant jos nė nematytų, kur eina.
Pieno pramonė gyvulius paklusti priverčia savitais metodais. Karvės, ožkos ir avys duoda pieno tik tada, kai atsiveda veršelių, ožiukų ir ėriukų, ir tik tol, kol šie mažyliai jas žindo. Norėdamas turėti minėtų gyvulių pieno, ūkininkas turi pasirūpinti, kad jie apsiveršiuotų, apsiožiuotų, apsiėriuotų, tačiau užkirsti kelią veršeliams, ožiukams ir ėriukams monopolizuoti pieną. Vienas metodas – būdingas visiems istorijos tarpsniams – buvo toks: žmonės paskersdavo veršelius, ožiukus ir ėriukus neilgai trukus po gimimo, melždavo jų motiną, kol ji duodavo pieno, o tada vėl leisdavo jai pasilakstyti. Šis metodas labai plačiai paplitęs. Daugelyje šiuolaikinių pieno ūkių melžiamos karvės paprastai gyvena apie penkerius metus, o tada – paskerdžiamos. Visus šiuos penkerius metus karvė beveik nuolatos yra veršinga, ir tam, kad iš jos būtų išgautas maksimalus kiekis pieno, praėjus 60–120 dienų po apsiveršiavimo, ji vėl apsėklinama. Vos gimę veršeliai yra atskiriami nuo motinos. Telyčaitės auginamos, idant pakeistų dabartinę melžiamų karvių kartą, o vyriškos lyties veršiukai perduodami į mėsos pramonės globą.
Galimas ir kitas metodas. Veršeliai, ožiukai ir ėriukai paliekami su motinomis, tačiau tam tikromis gudrybėmis jiems neleidžiama išžįsti per daug pieno. Paprasčiausias iš būdų toks: ožiukui ar veršeliui leidžiama pradėti žįsti, bet paskui jis nuvejamas šalin. Tačiau šiuo atveju žmogus dažniausiai sulaukia ir jauniklio, ir motinos pasipriešinimo. Kai kurie piemenys užmušdavo jauniklį, suvalgydavo jo mėsą, o iš odos padarydavo iškamšą. Ši būdavo pastatoma šalia motinos, kad savo buvimu paskatintų pieno išsiskyrimą. Sudane gyvenanti nuerų gentis dargi ištepdavo tokias iškamšas jų motinų šlapimu, taip suteikdami veršelių klastotėms pažįstamą kvapą. Nuerai naudojo ir kitą metodą: aprišdavo aplink veršelio snukį spyglių žiedą, tad pradėjęs žįsti jis įdurdavo motinai į tešmenį ir ji neleisdavo jam tęsti.31 Sacharoje gyvenantys kupranugarių augintojai tuaregai subadydavo ar supjaustydavo jaunų kupranugariukų snukį ir viršutinę lūpą, kad skausmas žindant neleistų jiems ištraukti per daug pieno.
Ne visos agrokultūrinės visuomenės su naminiais gyvuliais elgėsi taip žiauriai. Kai kurie naminiai gyvuliai gyvena visai neblogai. Dėl vilnos auginamos avys, naminiai šunys ir katės, karo ir sportiniai žirgai dažnai mėgaujasi gana patogiomis sąlygomis. Sakoma, kad Romos imperatorius Kaligula mylimiausią savo žirgą, vardu Incitatas, planavo paskirti į konsulo pareigas. Visais istorijos tarpsniais piemenys ir ūkininkai rodė šiltus jausmus savo gyvuliams ir labai jais rūpinosi, tačiau taip pat savo vergus mylėjo ir jais rūpinosi vergvaldžiai. Visiškai neatsitiktinai karaliai ir pranašai tituluodavosi piemenimis ir savo bei dievų rūpestį žmonėmis lygindavo su piemenų rūpesčiu banda.
Jei vis dėlto laikysimės bandos, o ne piemens požiūrio, bus labai sunku išvengti įspūdžio, kad daugumai prijaukintų gyvūnų žemės ūkio revoliucija buvo baisi katastrofa. O evoliucinė „sėkmė“ yra beprasmė. Ant išnykimo ribos atsidūrusių laukinių raganosių atstovas, neabejotinai, patiria daug daugiau pasitenkinimo nei veršelis, trumputį savo gyvenimą praleidžiantis ankštame garde (žinia, tokiomis sąlygomis iš jo skerdienos nugarinės išpjauti žlėgtainiai būna patys minkščiausi!). O tai, kad veršelio rūšiai pasisekė nepaprastai išplisti, yra labai menka paguoda kenčiančiam individui.
Turbūt svarbiausia pamoka, kurios mus moko žemės ūkio revoliucija, yra evoliucinės sėkmės ir individualių kančių sąsajos. Studijuojant kviečių, kukurūzų ir kitų panašių augalų istorijas, grynai evoliucinis požiūris gali atrodyti prasmingas. Tačiau tokių gyvūnų, kaip galvijai, avys ir sapiens, atveju turime atsižvelgti į tai, kaip evoliucinė sėkmė veikia individualią patirtį. Skaitydami kitus skyrius daugel sykių įsitikinsime, kad dramatiškai augdama mūsų kolektyvinė galia ir tariama mūsų rūšies sėkmė koja kojon ėjo su individualiomis kančiomis.
* Aliuzija į populiarios XIX a. amerikiečių vaikiškos dainelės žodžius. (Vert. past.)
© Kitos knygos, 2018; Vertė Tadas Juras
