Kino pavasario „Meistrų“ programoje pristatomas tikrais faktais paremtas filmas sužavi žemišku nuoširdumu. Be įmantrių kinematografinių gudrybių pasakojama istorija ne tik sujaudina iki širdies gelmių, bet ir priverčia nusišypsoti.
Stephen Frears režisuota drama pasakoja pagyvenusios airės gyvenimo istoriją. Dar būdama jaunutė Filomena (Judy Dench) tampa nėščia, o jos katalikui tėvui merginos išsižadėjus, pastaroji apsigyvena vienuolyne. Gyvendama su vienuolėmis Filomena susilaukia sūnaus Antony, kuris iš jos yra atimamas ir parduodamas amerikiečių šeimai. Po 50 metų, moteris apie atimtą sūnų papasakoja dukrai, kuri, sutikusi iš darbo atleistą BBC žurnalistą Martiną (Steve Coogan), paprašo jo pagalbos. Pasispyriojęs Martinas vis dėlto nusprendžia padėti Filomenai surasti senai prarastą sūnų ir parašyti moters gyvenimo istoriją.
Filomena – paprasta moterėlė, nei aukštojo mokslo, nei filosofinių knygų ji nekrimto, tačiau dabar jau pensininkę, buvusią medicinos seselę, mokė gyvenimas. Būtent moters paprastumas, nuoširdus humoro jausmas ir neblėstantis pozityvumas net ir itin žiaurių įvykių akivaizdoje, sukuria graudžiai komišką nuotaiką. Tuo tarpu Martinas – kiek iš aukšto žiūri į, jo nuomone, naivią senučiukę. Ciniškas ir vienareikšmiškai nešališkas žurnalistas dėl savo išsilavinimo ar įsivaizduojamo statuso mano turįs teisę ironizuoti Filomenos nuomonę bei pasirinkimus. Du veikėjai tarytum iš visiškai skirtingų pasaulių: liberalus intelektualas ir buitiškai paprasta pensininkė, leidžiasi į kelionę, kurios metu abu randa žymiai daugiau negu tikėjosi.
Kino filmo “Philomena” kadras
„Filomena“ susilaukė nemenkos tikinčiųjų bendruomenės kritikos, „Religinių ir civilinių teisių Katalikų lyga“ filmą pavadino „žiauria vienuolių karikatūra, kuri yra pagrįsta pusiau tiesomis ir melu“. Tačiau juostoje vaizduojamas religinis hipokritiškumas, ar veidmainiškas dogmų laikymasis, nors ir verčia piktintis, nėra svarbiausias istorijos ekranizacijos momentas. Nepaisant žiaurumo ir neteisybės, kurios sulaukė iš vienuolių ir apskritai katalikiškos bendruomenės, pagrindinė veikėja nuoširdžiai tiki, jos tikėjimas Dievu neapsiriboja tik smerkimu, stereotipais ar sekmadieniniais vizitais bažnyčioje. Atsidavimas, atvirumas ir gebėjimas atleisti bei nesinešioti širdyje pagiežos – bruožai, kuriais ne visada gali pasigirti ir didžiausiu krikščioniu save laikantieji.
Steve Coogan atliko pagirtiną darbą ne tik vaidindamas Martiną, bet ir kartu su Jeff Pope rašydamas filmo scenarijų. Labai lengvai galėjusi virsti verksminga drama „Filomena“ atsiskleidžia kaip neištęsta ir įdomi istorija. Filme visas 100 minučių besitęsiantis virsmas įtraukiantis ir jaudinantis, o svarbiausia neperkrautas nereikalingomis detalėmis ar lyriniais išvedžiojimais.
Kino filmo “Philomena” kadras
Ko gero, labiausiai imponuoja tai, jog filmas paremtas tikros moters istorija. Tikrojo Martin Sixmith 2009 metais išleista knyga „Prarastasis Filomenos Li vaikas“ koncentruojasi į Antony, o tiksliau Michael gyvenimą, jo istoriją jau po įvaikinimo, nors knygos autorius savo darbo taip pat nevadina vien faktais paremta biografija. Tuo tarpu didžiausiuose kino ekranuose pasirodžiusios versijos epicentru tampa Filomena bei jos išgyvenimai, kas nulemia tai, jog tam tikros istorijos detalės yra scenaristų vaizduotės vaisius. Pavyzdžiui, tikroji Filomena niekada su Martinu neskrido į Jungtines Valstijas, o duomenų rinkimas ir knygos rašymas truko apie 4 metus. Nepaisant filme susipinančios fantazijos ir tikrų faktų, visi šokiruojantys ar netikėti siužeto vingiai tikrai įvyko.
Susižėręs per dvidešimt apdovanojimų įvairiuose festivaliuose, filmas nelaimėjo nė vieno iš keturių „Oskarų“, kuriems buvo nominuotas, galimai būtent dėl labai akivaizdžiai pašiepiamos bažnyčios.
Verdiktas 9/10
Subtiliai, su britiško humoro doze, filmas nagrinėja esminius klausimus išryškindamas intelekto ir intuicijos, ar tikėjimo ir ateizmo priešpriešas. Pagrindinis juostos tikslas, nebuvo išpeikti bažnyčią ar pateikti vienareikšmę tiesą. Svarbiausia čia išlieka įtikinamai besivystančio siužeto ir melancholiškos muzikos fone iškylanti paprasta moteris, sugebanti užjausti, suprasti ir svarbiausia – atleisti.
