Naujausias „Fargo“ sezonas, kaip ir ankstesni, nesiliauja džiuginti įvairiais aspektais: įtaigiu istorinio laiko koloritu, nepriekaištinga aktorių vaidyba, meistriškai įpintais paranormaliais reiškiniais, juoduoju humoru ir siužeto vingiais, vis grasinančiais veiksmą išmesti iš trasos. Bet yra ir šio to trikdančio…
Ketvirto sezono siužetas žiūrovus nukelia į XX a. penkto dešimtmečio pabaigos Jungtinių Amerikos Valstijų rasinės segregacijos nuodijamą visuomenę. Engiamų juodaodžių komuna netikėtai pasipildo „netikrais baltaodžiais“ – emigrantais iš Italijos ir Airijos. Tarp rasinės segregacijos paveiktų grupių – italų imigrantų ir afroamerikiečių – tvyro įtampa ir kibirkščiuoja konfliktai, kai tik jos tarsi dvi įtemptos stygos susiliečia. Šiomis stygomis ir groja visos ketvirto sezono serijos, vaizduojančios nusikalstamų grupuočių santykių peripetijas.
Netikėta, kad nesutaikomą konfliktą tarp grupuočių nuo masinių žudynių sulaikyti stengiasi jauniausios gaujų vadeivų atžalos. Dar netikėčiau, kad kiekviena jų gyvena priešininkų gaujoje. Kai kurie iš šių personažų į naująjį sezoną persikėlę iš ankstesniųjų: juodaodis berniukas, keistai lingavusi ligoninės slaugytoja, labai protinga juodaodė paauglė ir policininkų duetas.
Jie tampa kitomis keturiomis šio sezono siužeto stygomis, kurios drauge su pagrindinėmis skamba darniais ir nelabai darniais akordais. Taip sugrojama visa sezono serijų melodija. Reikia pripažinti, kartais ji pereina žiūrovui per dantis. Čia derėtų pasakyti, jog pirmų trijų sezonų stygos buvo suderintos geriau. Juose sąžiningi policininkai darniai narpliojo nusikaltimus, o čia policininkų (vienas korumpuotas, kitas – ne) duetas išsiderina ne dėl skirtingų kiekvieno tikslų, bet dėl akivaizdaus serialo kūrėjų koncepcijos, kaip jų skirtumą išnaudoti, stygiaus.
Paranormalių reiškinių motyvai pasikartoja kiekviename „Fargo“ sezone: pirmame buvo vilkas už lango, antrame – ateiviai, trečiame – baras-skaistykla. Ketvirtame sezone šį reiškinį įkūnija netikėtai šmėkštelintis numirėlis ir tik dviem veikėjams matyti skirtas juodai baltas epizodas su dėl šeimyninės nesantaikos į dvi puses padalintame viešbutyje gyvenančiais neaiškaus plauko nepritapėliais.
Naujausio „Fargo“ sezono prasmę kuria rasizmo leitmotyvas. Jis – lyg fleitos melodija – pro darnius ar kakofoniškus veiksmo akordus prasiveržia nuolat ir rasizmo apnuodytą sąmonę demonstruoja bet kokiomis aplinkybėmis: policininkas liepia baltaodžiui viešumoje nesirodyti su juodaodžiu berniuku, į privačią ligoninę nepriimamas amerikietis italas, nes jis „ne toks kaip visi“, iš juodaodžio verslininko pavagiama paskolos idėja, mišrios šeimos nariai – juodaodė moteris ir baltaodis vyras – pagal savo papročius organizuoja šermenis… Nuo ore tvyrančio erzinančio rasizmo zvimbimo negelbėtų nė ausų kamštukai.
Na, o pertempta styga tampa italų nusikalstamos grupuotės siužeto linija. Panašu, kad kūrėjai, siekdami įgyvendinti savo sumanymą, paaukojo kai kurių personažų charakterių logiką. Taip nutiko bent jau su dviem broliais, vienas kurių – nusikalstamos grupuotės vadeiva, kaip šachmatininkas numatantis tris ėjimus į priekį, o kitas – lyg nuo grandinės paleistas žvėris, nesirenkantis, ką sudraskyti.
Psichologinis disonansas pasigirsta sezonui įpusėjus, kai iki tol brolis „žvėris“, tik žudęs ir nepaklusdavęs gaujos taisyklėms, staiga virsta savo priešingybe, vyresniojo brolio alter ego ir džiugina visą nusikaltėlių šeimą.
Taigi „Fargo“ naujausias sezonas iš esmės „suskamba“: nuostabiai nufilmuotas, meistriškai suvaidintas, susietas su antru sezonu. Jis naujomis formomis tęsia paranormalių reiškinių stilistiką ir nepriekaištingai perteikia rasizmo klestėjimo laikų dvasią, gniuždančią bet kurią gyvą dvasią. Ar žiūrovams pavyks pateisinti keistas kai kurių personažų charakterių transformacijas, – ne svarbiausias dalykas, nes įtampa, šiurpuliukai, netikėtumai įtraukia ir lengvai nepaleidžia.
