Prieš kelias dienas privažiuoju prie Pravieniškių pataisos namų – įstaigos, kurioje bausmę atlieka daugiau nei trečdalis visų nuteistųjų.
Netoli įėjimo matau grupelę jaunuolių, iš toli panašią į tokią, kurią neretai vakarais galima pamatyti kokio miestelio centrinės aikštės prieigose: patiuninguotos kreivai pastatytos mašinikės, treningiukai, išsižergusi vaikinukų stovėsena, pora pasitempusių panelių, per rankas kursuojantis šampano butelys (teisės aktų pažeidimas per pirmąsias laisvės minutes. Beje, įdomu bus sužinoti kaip į pranešimą apie tai sureagavo policija. Akivaizdu, kad kažkas džiaugsmingai išėjo į laisvę, kažkas džiaugsmingai išėjusius pasitinka.
Prieinu paklausinėti apie gyvenimą ir laisvės atėmimo patirtį. Vienas manęs vengia, nes ne lygis su ministru šnekėtis tuo metu, kai su savo kompanija priešais administracijos langus nusprendė akibrokštą su šampanu surengti. Kiti, nors ir ne lygis, kažką šnekasi.
Vaizdelis liūdnas, kai matau jaunus veidus ir nei krislelio noro nei civilizuotai elgtis, nei dorai užsidirbti pragyvenimui. Klausimas tik vienas – kur bus kito atsisėdimo vieta – Lietuva, Norvegija, Venesuela? Linkiu, kad taip nebūtų, bet bijau, jog labai tikėtina (jie jie nesusivoks), kad bus būtent taip. Beje, patikrinau, jie ir išėjo atlikę visą paskirtą bausmės laiką, o ne pagal lygtinio paleidimo tvarką.
Tokios išraiškos, manierų ir elgesio vyrukus kažkada vadindavo kalėjimo kamščiais. Tokių daugelis gyvenime esame sutikę savo kiemo, klasės ar darželio draugų rate. Šįkart sutiktieji akivaizdžiai dar pradedantieji ir kupini naivių vilčių, kad kitą kartą jų nepagaus.
Tačiau istorija ne apie tai. Ji apie tai, kaip reikia realizuoti bausmes nusikaltusiems asmenims, kad nusikaltėlių būtų mažiau.
Dirbant su nuteistais asmenimis reikia suvokti, kad yra bent trys šių klientų kategorijos, ir su kiekviena kategorija darbo principai skiriasi iš esmės. Po liepos 1-ąją pagaliau įsigaliojusių įstatyminių pasikeitimų atsiranda galimybė tai realizuoti praktiškai, ir geri pokyčiai laisvės atėmimo sistemoje gali įgauti naują mastą.
Pirmoji nuteistųjų kategorija yra tikrieji kalėjimo kamščiai. Pareigūnai, turintys padėti jiems grįžti į normalų gyvenimą gali kad ir į mazgą susiraityti – visa tai beviltiška. Kalėjimo kamščiams artimos vertybės yra iš nusikalstamo pasaulio, o ne iš normalių žmonių pasaulio. Todėl būkime atviri, daugeliu atveju mes su tokiais nieko negalime padaryti, išskyrus intensyviai stebėti, greitai pagauti nusikaltus. O kai nieko negalime padaryti, tai ir imituoti darymo neverta.
Tiesa, pagalvoti kaip galima žmogų iš šio liūno išstumti, galima ir net būtina. Ir kai kurių sprendimų yra. Pavyzdžiui, kad ir aiški žinia, kurią siunčia naujai suformuotos lygtinio paleidimo komisijos –kad pasirinkus tarnavimą kalėjimo nusikaltėlių subkultūroms išeiti į laisvę lygtinai šansų beveik nėra. Pasirinkus kabinimosi į teisėtą gyvenimą kelią – tų šansų išauga dešimtimis kartų. Kad ir tą dieną Pravieniškėse – konkretus nuteistasis nebuvo išleistas į laisvę dėl to, kad atsisakė siūlomo darbo (o atsisakė dėl to, kad tarp užkietėjusių nusikaltėlių tai nepriimtina). Jeigu žmogus suvoks, kad būti nusikaltėliu tikrai nebeapsimoka, jo atžvilgiu atsiranda vilties.
Kita nuteistųjų kategorija – atsitiktinai nusikaltę, arba greitai pasimokantys asmenys. Kažkas tiesiog susigundė neteisėto praturtėjimo galimybe, kažkas nesuvaldė savo pykčio proveržio, kažkas buvo per daug aplaidus. Daugeliui iš tokių žmonių vieno nuteisimo (net nesvarbu kokia bausme) iš esmės pakanka, kad nusikaltimų vengtų kaip velnias kryžiaus. Su jais darbo gerokai mažiau, gal net visai minimaliai. Tereikia užtikrinti, kad noras nebekartoti klaidų kur nors netyčia neišgaruotų.
Trečioji kategorija – tai žmonės kryžkelėje. Tai žmonės, kurie nusikalto (gal net ne pirmą kartą), tačiau mielai nebebūtų nusikaltėliai, jei žinotų kaip, jei mokėtų kaip. Jie tiesiog nori gyventi ir siekti savo tikslų. Tačiau vienas turi problemų su socialine aplinka (gerų žmonių aplinkoje nedaug, o banditų apsčiai). Kitas – problemų su alkoholiu ar kitomis priklausomybėmis. Trečias – sisteminių problemų su pykčio nevaldymu. Dar kitas nuo vaikystės niekada neturėjo normalių socialinių įgūdžių.
Tai kategorija žmonių, kurie gali pasukti arba teisėtu, arba nusikalstamu keliu priklausomai nuo to, kaip buvo vykdoma bausmė jų atžvilgiu laisvės atėmimo įstaigoje arba už jos ribų. Ar buvo stiprinami įgūdžiai reikalingi teisėtam gyvenimui, ar į tai numota ranka, paliekant bujoti sistemines problemas, kurios jau kartą atvedė už grotų? Būtent į darbą su tokiais žmonėmis reikia daugiausia investuoti, nes būtent čia visuomenės investicija gali reikšti didžiulę grąžą – realiai sumažėjusį nusikaltėlių skaičių. Kaip tai daryti – atskira tema.
Pareigūnams, kurie dirba sunkų darbą su nuteistais asmenimis noriu palinkėti ne tik tvirtybės šiame darbe, bet ir išminties atsirenkant kur skirti savo brangų laiką, kad darbas būtų kuo prasmingesnis ir rezultatas būtų kuo geresnis.
Nusikaltusiems asmenims noriu palinkėti realiai (ne fantazijų pasaulyje) pagalvoti kokio likimo jie nori – vis ant to paties grėblio lipančio kalėjimo kamščio, ar pamokas išmokstančio žmogaus.
Originalus įrašas tinklaraštyje Remigijus Šimašius
